Gruodžio 3 d. Valdovų rūmuose prasideda trijų dienų renginių ciklas, skirtas kuriančiam, mąstančiam ir veikiančiam XVIII a. žmogui, to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vizionieriams.
Apie tai, kodėl Apšvietos epocha svarbi šiandien ir kokių atradimų pateiks mokslininkai, kalbamės su istorike, Valdovų rūmų muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotoja, mokslinės konferencijos organizatore dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.
XVIII a.: modernios visuomenės aušra
– Renginys skirtas XVIII amžiui – Apšvietos epochai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o kai kalbama apie didžiuosius ekonominius pokyčius, tautinės savimonės formavimąsi, dažniausiai minimas XIX amžius.
– Įprasta manyti, kad didieji visuomenės pokyčiai prasidėjo tik XIX a., su pramonės revoliucija ir masine gamyba. Tačiau mes kalbame apie ankstesnius laikus – Apšvietos epochą, kai gimė laisvės, lygybės, brolybės sumanymai, kurie vėliau, būtent XIX a., buvo įgyvendintos. Tai buvo metas, kai protas, mokslas ir žinios iškilo į pirmą vietą.
Renė Dekarto (René Descartes) „mąstau, vadinasi, esu“ ir Izaoko Niutono (Isaac Newton) iškelti sumanymai padėjo pagrindą naujoviškam pasauliui, kuriame gyvename šiandien.
Visuomenė atsigręžė į protingą pažinimą, į proto galimybes suvaldyti gamtą ir gerinti žmoniją. Būtent apie šią pradžią, apie kuriančio, veikiančio ir pasaulį keičiančio žmogaus atsiradimą, ir kalbėsime.
– Kokie žmonės, sumanymai ar įvykiai svarbūs mokslininkams, kurie skaitys pranešimus, dalyvaus diskusijose?
– Kalbėsime apie to meto kūrėjus, reformatorius, vizionierius, kurie skleidė naujausią žinią visuomenei: nuo naujausių mokslo pasiekimų iki kūrybos.
Apšvietos epochoje turėjome daugybę naujovių kūrėjų ir racionalizatorių. Pavyzdžiui, dailės ir architektūros srityse tai Pranciškus Smuglevičius ir Laurynas Gucevičius. Tačiau atskleisime ir mažiau žinomus dalykus. Vilniaus universitete XVIII a. buvo atliekami pirmieji elektros tyrimai, apie kuriuos mokslinėje konferencijoje kalbės Martynas Jakulis.
Taip pat bus pranešimas apie tai, kaip gimė Druskininkų, kaip gydyklos, sumanymas, – apie mineralogijos tyrimus ir atsiradusį suvokimą, kad gamtos ištekliai gali būti naudingi fizinei ir psichinei sveikatai.
Idealios valstybės modelio paieškos
– Apšvietos sumanymai dažnai siejami su visuomenės gerinimu. Kokių reformatoriškų pavyzdžių būta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje?
– XVIII a. Lietuva buvo baudžiavinė valstybė, dalis visuomenės neturėjo asmens laisvės, todėl labai įdomūs to meto vizionieriški sumanymai apie laisvų žmonių visuomenę. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Povilas Ksaveras Bžostovskis, sukūręs savo mini valstybę – Paulavos Respubliką, ir joje diegęs savąjį „tobulos visuomenės“ modelį.
Be vizionierių, turėjome ir reformatorių, kurie ėmėsi patys veikti. Geriausias pavyzdys – Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Jis iškėlė sumanymą, kad reikia sujungti Juodąją ir Baltijos jūras upių ir kanalų tinklu. Ir tai padarė!
Apšvietos amžiuje būta daug tokių pavyzdžių, kai žmogaus protas – investuojant savo resursus ir, žinoma, vėliau gaunant grąžą – ne tik kuria vizijas, bet ir jas paverčia tikrove.
M. K. Oginskio kanalų sistema buvo pirmoji, šio pavyzdžio įkvėptas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795) rengė Karališkojo kanalo, sujungusio Dniepro ir Bugo upių baseinus, statybą.
Ginčai dėl muzikos autorystės
– Renginys skirtas ne tik mokslui, reformoms, bet ir muzikai. Kodėl būtent muzika atsidūrė dėmesio centre?
– Šią konferenciją skiriame dviem Apšvietos epochos kūrėjams: kompozitoriui Antanui Henrikui Radvilai (sukūrė pirmąją operą pagal Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang Goethe) „Faustą“), kurio 250-ąsias gimimo metines minime, ir Mykolui Kleopui Oginskiui, kuriam sukanka 260 metų.
Abu šie asmenys buvo išskirtinės asmenybės – kūrėjai, visuomenės gerinimo vizionieriai, politikai, diplomatai… Dėl šios priežasties šį kartą dviejų dienų mokslinę konferenciją pradedame išvakarėse, gruodžio 3 d., pianistės Šviesės Čepliauskaitės koncertu, skirtu abiejų kūrėjų muzikiniam palikimui.
– Mykolas Kleopas Oginskis Lietuvoje turbūt labiausiai žinomas kaip polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ kompozitorius.
– Neabejotinai, bet šia tema yra ir įdomių ginčų. Viena iš sesijų, gruodžio 5 d., penktadienį, bus skirta muzikos paveldui. Būtent joje laukiame intriguojančios diskusijos su atvykstančiais Lenkijos muzikologais. Šiuo metu Lenkijos mokslo spaudoje pasirodė tyrimų, bandančių įrodyti, kad „Atsisveikinimą su tėvyne“ sukūrė ne M. K. Oginskis.
Lietuvos muzikologai tvirtai laikosi pozicijos dėl šio kompozitoriaus autorystės, o Lenkijos pusė kelia klausimus dėl tam tikrų detalių. Taigi, per sesiją „Kompozitoriai ir mecenatai“ galime tikėtis įdomių istorijos ginčų!
Be to, plačiai pristatysime ir Mykolo Kleopo giminaitį Mykolą Kazimierą Oginskį – kanalų kasėją, kariuomenės vadą ir… arfos gerintoją, operos „Telemakas“ kūrėją, kurio vardas įrašytas ir į žymiąją Deni Didro (Denis Diderot) redaguotą prancūzų enciklopediją.
Tarpdiscipliniškumas XVIII a. ir šiuolaikinis požiūris
– Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai XVIII a. skirta mokslinė konferencija – jau 24-oji. Kuo ji skiriasi nuo kitų mokslinių renginių?
– Mūsų išskirtinumas – tarpdisciplininis požiūris į XVIII amžių. Į mokslines konferencijas atvyksta įvairių sričių tyrinėtojų, ir į vieną problemą ar asmenį mes žvelgiame iš skirtingų mokslo galimybių.
Čia susirenka muzikologai, istorikai, teatrologai, literatūrologai, filosofai, politikos ir karybos tyrinėtojai. Šį kartą kalbėsime apie kuriantį žmogų, jo atnešamą revoliucijos sumanymą ir maištą.
Tarptautinę mokslinę konferenciją rengia kelios institucijos, ir tai taip pat leidžia pažvelgti plačiau, pasidalyti nuomonėmis ir skirtinga patirtimi tarp konferencijos rengėjų.
Jos rengėjai yra Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos istorijos institutas, konferencijos partneris – Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje.
Konferencijos tarpdiscipliniškumas leidžia mums peržengti nusistovėjusius stereotipus. Pavyzdžiui, švietimo istorikai Apšvietą sieja su Konarskio reformomis, o dailės istorikai mato tuo pat metu Lietuvoje dar populiarų Baroką ir Klasicizmą. Subūrus žinovus, galima pristatyti visiškai kitokį epochos vaizdą.
Tai, kad įsitraukia Lenkijos literatūrologai, padeda analizuoti to meto raštiją, kurios didelė dalis buvo lenkų kalba. Štai kunigo Remigijaus Kosakovskio ir Vilniaus universiteto rektoriaus Martyno Počobuto korespondencijos analizė atveria nuostabius XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito ryšius su Paryžiaus mokslo elitu.
– Ar galite pateikti kokį netikėtą XVIII a. išradimą, kuris sietųsi ir su šiuolaikinėmis naujienomis?
– Žinoma. Šiandien, kai Lietuva susiduria su kontrabandinių balionų problema, verta prisiminti, kad pirmasis balionas Varšuvoje paleistas dar 1784 metais.
Ir tai įvyko praėjus vos metams, kai Paryžiuje buvo pristatyta brolių de Mongolfjė (de Montgolfier) išradimas! Apšvieta mus veda per laikotarpį nuo mikroskopo išradimo iki garo variklio, nuo asmens laisvės sumanymo iki jo suteikimo piliečiams, tai – naujoviško pasaulio, kuriame žmogus laisvas rinktis ir keisti, pamatas.
Valdovų rūmų renginiai vyks gruodžio 3–5 dienomis. Įėjimas į koncertą ir konferenciją – laisvas, tačiau būtina išankstinė registracija.
Renginio dienotvarkė
Gruodžio 3 d. 18.00 val. pianistės Šviesės Čepliauskaitės koncertas, skirtas A. H. Radvilos ir M. K. Oginskio muzikiniam palikimui.
Gruodžio 4–5 d. 9.00 val. tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė XVIII a. Kūrėjai. Reformatoriai. Vizionieriai“.
Gruodžio 4 d. 18.00 val. diskusija „Kuriantis, tiriantis, maištaujantis XVIII amžiaus žmogus: žinomi ir neatrasti vardai“.
Viskas kaip ir gražu, bet kad tai rengiant yra “prisidengiama” LDK kepure, nors Lietuvos kaip valstybės XVIII a. jau nebebuvo, akivaizdu. Tai, kas tuo laikotarpiu kurta buvo Lenkijos gyvenimas, geriausiu atveju lenkiškas gyvenimas Lietuvoje, taigi renginys yra Lenkijos istorinės dvasios propagavimas, dar gi tai daroma Lietuvos lėšomis ir jėgomis. To valstybiškai ir politiškai neturėtų būti. Dabartinei Lietuvai tegali rūpėti Apšvietos epochoje vykę lietuvių tautinės savimonės formavimosi dalykai ir su tuo veikimu susiję asmenys.
Jei visus mišrius reiškinius atiduosim svetimiesiems, save susilpninsim.
Lietuva tas mišrumas jau buvo atidavusi (tarpukaris, sovietmetis) ir lietuviškos stiprybės be jų pakako. Dabar per jų istorijas vėl siekiama save prisilipdyti prie Lenkijos. Lietuvai kaip subjektui pakanka savos istorijos. Bėda ta, kad jos tyrimas valstybės valdžioms nerūpi.
Tai yra ir propagavimas mūsų, lietuvių, iškiliųjų asmenybių,- menininkų.
Skaičiau, kad Bžostovskių giminė kilo iš Mažosios Lenkijos ( Malopolska), Oginskių giminė- iš rusėnų, kurių protėvis, gavęs Uogintų dvarą dab. Kaišiadorių rajone, tapo Oginskiu. Laurynas Stuoka Gucevičius ( Masiulis) ir Pranciškus Smuglevičius ( žemaitis) buvo lietuviai.
Didžiuokimės nors savo lietuviais. Lietuvoj, matyt, buvo gera ir svetimtaučiams, kad tapo tokiais garsiais.
O tai varoma propaganda, kad nieko lietuviško nebuvo.
O vyskupas Masalkis ar ne už švietimo lietuviškumą buvo Kosciuškos įsakymu Varšuvoje pakartas. Taip buvo susidorojama su bundančia lietuvių savimone. Tačiau apie tai jokios konferencijos nerengiamos, nors jau 35 metai Lietuva – laisva.
Vargu, kad tai bus lietuvių propagavimas. Pasaulis juos laikys lenkais, Lietuvos jaunimui tai atrodys lenkizmo laikymas savu, taigi išduoti lietuvybę lenkizmui ar pan. yra normalu. Tad ne tik naudos iš to propagavimo Lietuvai jokios, bet net ir grėsmė tuo sukuriama būtų.
Lietuviai Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza taip pat gyveno ir kūrė XVIII amžiuje, bet , matyt, jie gyveno ” ne toje” valstybėje ir galimai jie nėra “žymiausios XVIII amžiaus asmenybės” parodos rengėjų požiūriu ?
Po pirmo vakaro iš trijų. Koncertas buvo nuostabus!
Bet piktina tai, kad po lenkų diplomato kalbos lenkiškai nebuvo vertimo į valstybinę kalbą.
Tai didžiausias valstybinės kalbos įstatymo pažeidimas!!!
Gal kam atrodo, kad Vilnius yra Lenkijos miestas?
Manau, reikalinga informuoti Valstybinės kalbos inspekciją dėl galimo Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimo.
Konferencijos organizatorė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė yra išleidus monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792-1793 metais“. Pagrindinė autorės mintis tokia: 1792-1793 m. LDK konfederacija buvo savarankiška LDK didikų ir bajorų sąjunga, suformavusi atskirą nuo Lenkijos konfederacijų valdžios aparatą bei kėlusi savus tikslus. Abiejų Tautų Respublikos istorijoje neabejotinai svarbų vaidmenį suvaidino prisiekusiųjų bajorų sąjungos – konfederacijos. Sudaromos dažniausiai šalies vidaus krizės ar išorinės grėsmės sąlygomis konkrečių politinių tikslų realizavimui, konfederacijos nuo savo pasirodymo momento naujųjų laikų epochoje iki valstybės saulėlydžio išplėtė veiklos ratą nuo vien teisminės bei administracinės valdžios funkcijų vykdymo atskirose vaivadijose iki pat centrinių valdžios struktūrų sukūrimo ir valdžios abiejose Respublikos dalyse įtvirtinimo. Konfederacijų sukurtos valdžios struktūros buvo vienas iš pagrindinių į konfederaciją susitelkusios bajorijos keliamų politinių įrankių. Ne visos konfederacijos, net ir klasikiniu tokių sąjungų laikotarpiu laikomame XVIII a., sukūrė tokią visą valstybę apimančią, griežtai nuo viršaus (generaliteto) iki pat žemiausių jos grandžių (atskirų pavietų konfederacijų) centralizuotą organizaciją kaip 1792-1793 m. konfederacija. 1792 m. vasarą Ketverių metų seimo darbą nutraukusi priešiška reformoms bajorų konfederacija užkirto kelią pažangių reformų įgyvendinimui Abiejų Tautų Respublikoje. Lenkijoje „bajoriškųjų laisvių gynimo” pretekstu, Rusijos kariuomenės padedama, įsitvirtino Targovicos konfederacija. Vilniuje 1792 m. birželio 25 d. buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinė laisvoji konfederacija. 1792 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Brastoje abi konfederacijos – Lenkijos Karalystės generalinė, vadinama Targovicos konfederacija, ir LDK generalinė konfederacija – susijungė į vieną Generalinę Abiejų Tautų konfederaciją. Tačiau net ir sudarius abiems konfederacijoms bendrus valdžios organus, išliko griežta takoskyra tarp Targovicos ir LDK konfederacijų veiklos ir netgi jų keliamų politinių programų turinio bei jų įgyvendinimo būdų. Nepaisant to, jog šios dvi bajorų konfederacijos visą savo egzistavimo laikotarpį veikė atskirai, buvo sukūrusios atskiras administracines – teismų sistemas, jos iki šiol istoriografijoje buvo laikomos viena – Targovicos konfederacija. Bet 1792-1793 m. LDK konfederacija nebuvo Targovicos konfederacijai pavaldi ar nuo jos priklausoma organizacija. Tai buvo savarankiška LDK didikų ir bajorų sąjunga, kėlusi savo tikslus ir uždavinius bei jiems įtvirtinti suformavusi atskirą valdžios aparatą. LDK bajorijos valstybinis atskirumas nuo Lenkijos reiškėsi ne tik konfederacijos vadovų politinėse programose, bet ir kasdieninėje administracinėje, politinėje, teisminėje, finansinėje konfederacijos veikloje. Konfederacijos įvesta valdymo sistema buvo griežtai nuo viršaus iki apačios centralizuota. Pavietų bajorijos sąjungų veiklą kontroliavo generalinės konfederacijos vadovybė. Ilgą laiką istoriografijoje ieškant kaltų dėl valstybės likimo padalijimo buvo laikoma Targovicos konfederacija, jai priskiriant ir LDK generalinę konfederaciją
Pirmasis kaltinamasis aktas Targovicos konfederacijai buvo pateiktas dar 1793 m. išleistoje knygoje, skirtoje 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos paskelbimo bei žlugimo istorijai. Knygos autoriai – Ketverių metų seimo reformų šalininkai Pranciškus Ksaveras Dmochovskis (Dmochowski), Hugo Kolontajus (Kollątaj), Ignotas ir Stanislovas Potockiai – pagrindiniais konstitucijos žlugimo kaltininkais paskelbė Rusijos kariuomenę pasikvietusius Tėvynės išdavikus – Targovicos konfederatus. Šiame veikale LDK konfederacijos atstovai, siekę Lietuvos atskirumo nuo Lenkijos, net buvo apibūdinti kaip menkesnės moralės žmonės, nei lenkų konfederatai [Aišku, todėl, kad drįso pasipriešinti Lietuvos savarankiškumo panaikinimui, numatytam Gegužės Trečiosios konstitucijoje].
1890 m. Krokuvoje pasirodžiusioje Stanislavo Kazimiero Kosakovskio studijoje „Trzeci maj i Targowica” (Gegužės Trečioji ir Targovica) buvo mėginama pateisinti Targovicos konfederaciją, teigiant, jog 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją palaikė bajorijos mažuma, kad konfederatai buvo ne Tėvynės išdavikai, o bajoriškųjų laisvių gynėjai. Tačiau S. K. Kosakovskio darbas [lenkiškoje imperinėje kultūroje] liko be atgarsio [Nes kas gi galėjo išdrįsti apginti Lietuvos teisę į savarankiškumą].
knygos.lt/lt/knygos/ldk-konfederacijos-susidarymas-ir-veikla-1792-1793-metais-88b9f/
Lenkų pranešimo nevertimas į lietuvių kalbą yra samoningas Lietuvos pažeminimas. Gegužės Trečiosios konstitucijos ir LDK aukščiausių pareigūnų, gynusių Lietuvos suverenumą, išžudymo tęsinys. Kaip ir leėnkų režisieriaus ,,spektaklis” Kauno teatre.
Kažkaip nesinori tikėti, kad mano anksčiau taip gerbta istorikė tai padarė sąmoningai. Nors…žmonės kartais keičiasi. Ar ji nebijojo rizikuoti reputacija, taip pat rodoma nepagarba dalyviams. Apie pagarbą Lietuvai nėra ko ir bekalbėti. Tai tikrai rimtas pažeidimas. Idomu, jai niekas nepasakys bent jau pastabos? Nesinorėtų, kad tai daugiau pasikartotų..
Tik dabar prisiminiau, kad įeinant buvo padėta lyg ir vertino aparatiai, bet kas galėjo pagalvoti, kad jų prisireiks Lietuvos Valdovu rūmuose.
Atsiprašau, jei rengėjų buvo toks sumanymas. Bet renginio metu juk nebėgs visi pasiimti aparatų! Vis tiek čia kažkas ne taip.
Čia, manau, žaidžiamas tas pats žaidimas, kaip Ukrainoj kalbant rusiškai. Suprask, mes broliškos tautos, viens kitą suprantam be vertėjo. Bet visi nesuprantam, ir suprast neprivalom. Žemaičių neverčiam demonstratyviai, nes laikom juos lietuvių tarme. Mes jiems žemaitiškai net kalbėt neleidžiam. O latvius, nors jie tikrai mūs broliai, verčiam.
Jei neklystu, berods LRT kartais galimai rodo filmus originalo kalba be subtitrų valstybine lietuvių kalba ?
Taip, sunku patikėti, kad tai padaryta sąmoningai, bet tokiais, atseit, “neapsižiūrėjimais” žingsnis po žingsnio Lietuvoje daiginamas amžiais, pradedant nuo Jogailos, sėto lenkizmo grūdas lietuvyje. Tačiau šiuo atveju tai nenuostabu, matant, Valdovų rūmų vadovo prolenkiškumą kitais atvejais.
Per neapsižiūrėjimą ir karališkas insignijas atidarė be liudininkų. Ir tik tada, kai viešumas nepaliko vietos trauktis. Per neapsižiūrėjimą ir Vytauto palaikų neranda. Per neapsižiūrėjimą nepareikalauja iš mūsų strateginės partnerės grąžinti Vilniaus magistrato archyvus.
Man regis tų konfederacijų radimasis buvo lietuvių ir ukrainiečių tautinės savimonės radimosi pasekmė. Ko autorė, matyt, savo darbe “nerado” ne šiaipsau. Jos darbas laikytinas atliktu Lenkijos istorijos dvasioje. Tad Lietuvos istorijai svarbus tautinės savimonės veiksnys to laikotarpio Lenkijos istorijoje liko ir toliau nutylimas.