Lapkričio 17–21 d., Lietuvoje, prieš 105-erius metus vykę įvykiai, verti ne tik atskiro sukakties paminėjimo. Lemtingi Lietuvos likimui įvykiai buvo pasirinkti lapkričio mėnesio tema.
Širvintų-Giedraičių kautynės
Bus stengiamasi šių 4 dienų įkarštį sutalpinti į 2 pasakojimo dalis, stengiantis perteikti šios kovos ir jos aukų nuopelnus ir svarbą.
Pirmoji pasakojimo dalis paskirta priminti kautynių kontekstą ir atsistoti į tuo metu išgyventą lietuvių padėtį. Neramumai ir nesantaika tarp nepriklausomybes paskelbusių Lietuvos ir Lenkijos valstybių įsiplieskė išsiskyrus ateities vizijoms.
Lenkijai matant Lietuvą kaip vis dar turėtos bendros unijinės valstybės dalį, o pastarajai siekiant žygiuoti visiškai nepriklausomu ir nevaržomu keliu, nesutarimų įtampa vis dažniau konsolidavosi į ginkluotus susirėmimus. 1920 m. rudenį konflikto karštinė pasiekė aukščiausią laipsnį.
Atrodė, kad spalio 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartis suteiks taip reikalingą atokvėpio pertrauką, bet pasirodė, kad tai buvo pačios kritiškiausios akimirkos pradžia. Jau po dviejų dienų neva tai sukilusi generolo Liucijano Želigovskio (1865-1947) vadovaujama rinktinė įsiveržė ir užėmė Lietuvos sostinę Vilnių. Kas vyko toliau – ir yra mūsų mėnesio tema.
Nors karyboje įsigalėjus kulkosvaidžiams, kavalerijos puolamoji jėga neteko savo smogiamosios galios, jos judrumas ir mobilumas vis dar buvo svarbus.
Lietuvių ir lenkų konflikte būtent šios kavalerijos savybės suteikė pietiniams kaimynams svarų pranašumą. Lietuvos kariuomenė aptariamu metu, ypatingai po skaudžių nesėkmių ties Augustavu, Seinais ir Suvalkais, išsibarstė po ilgą pietų frontą. Nusilpusios pajėgos atvėrė didelius ir patogius tarpus priešo įsiveržimui.
Varėnos geležinkelio transporto mazgas
Padėtį dar labiau blogino prarastas Varėnos geležinkelio transporto mazgas, neleidęs laiku permesti savo pajėgų Vilniaus gynybai. Be abejo, „maištininkai“ sukilo ne tik Vilnių užimti.
Jų tikslas buvo prijungti visą Lietuvą prie Lenkijos. Sekantis ir galutinai šį tikslą įgyvendinti turėjęs žingsnis – Kauno užėmimas. Laimei, per likusią spalio dalį Lietuvai pavyko atremti šį smūgį ir taip bent kuriam laikui išsaugoti gyvą valstybę.
Vis dar akivaizdžią persvarą turintis Želigovskis neapleido Kauno ir tuo pačiu visos Lietuvos užėmimo plano. Generolo vadovaujamos pajėgos lapkričio 17 d. ankstų rytą pradėjo didelį puolimą 30 km Širvintų–Giedraičių–Dubingių fronto ruože. Lietuviams žūtbūt reikėjo neleisti susijungti puolančioms lenkų grupėms prie Ukmergės.
Susiliejusioms lenkų pajėgoms beliktų pro Kėdainius veržtis į Kauną. Tą dieną stipriausią smūgį sugėrė 2-asis pėstininkų pulkas, gynęs Giedraičius. Jam teko pasitraukti iki Želvos ir Balnininkų.
O 7-ajam pėstininkų pulkui teko palikti Širvintas. Atsilaikyti prieš gausesnes lenkų pajėgas nebuvo galimybės, bet, nepaisant to, lietuviai garbingai kovėsi iki paskutinio šovinio. 2-ojo pėstininkų pulko mokomosios kuopos vadas ltn. Mečys Kareiva (1901–1944) paskutinę lenkų ataką atmušė jau vien tik rankinėmis granatomis.
Lietuvos likimas pastatytas ant kortos
Kovodami iš paskutiniųjų, lietuviai Širvintas ir Giedraičius bei kitas turėtas pozicijas užleido tik lapkričio 17 d. pavakare. Padėtis tapo kritine – Lietuvos likimas pastatytas ant kortos. Valstybę išgelbėti galėjo tik stebuklas. Kaip pavyko jį sukurti ir apie tolesnius kautynių įvykius pasakosime antroje mėnesio temos dalyje.
Sudėtinga Lietuvos istorija, buvus išdavikams ir grobuoniškoms kaimynėms.
Tik patriotiškų karių ir jų vadų, vėliau apdovanotų Vyties kryžiumi su kardais, dėka buvo laimėjimų šiame fronte.
Tad laukiama daugiau straipsnių šia istorine tema.
Apie mūšį :etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2020~1615886070654/J.04~2020~1615886070654.pdf
Tekstas rašytas vadovėliniu stiliumi ir maždaug pradinių mokyklų mokiniams skirtų skaitinių žodžiais. Tai vargu ar tinka viešam tokių Lietuvai gyvybiškai svarbių kautynių paminėjimui. Tuo veikiau yra – viešai reiškiama nepagarba savo istorijai.
Rašoma: “Lietuviams žūtbūt reikėjo neleisti susijungti puolančioms lenkų grupėms prie Ukmergės. Susiliejusioms lenkų pajėgoms beliktų pro Kėdainius veržtis į Kauną”. Nėra logikos tame, kad nuo užimtos Ukmergės į Kauną beliktų veržtis pro Kėdainius. Apskritai, abejotina, kad Kauną lenkų planuose buvo numatyta užimti karine jėga. Juk nuo istorinių laikų Lenkijos strategija buvo atidalinti Vilnių ir Kauną į atskirus administracinius dalinius, kad nesiformuotų vientisas lietuvių valstybės darinys. To tikslo kaip pirmas etapas ir buvo pasiektas 1919-1920 m. karų laikotarpiu – Vilnius liko Lenkijai užgrobus paverstas užkampiu, Kaunas pavadintas “Kauno Lietuva”, kuri nepateisinamai (galbūt, valdžių asmenims suinteresuotai) tūnojo 20 metų nevaduojant Vilniaus. Toks Lenkijos pasiekimas pirmajame etape, matyt, ją ir tenkino iki 1938 m. Lenkijos pateikto ultimatumo, kai prieš jį “Kauno Lietuvai” kapiuliavos toliau tvarka šalyje tapo Lenkijos prižiūrima per įgaliotinį Charvatą. Taigi vargu ar buvo veržimasis į Kauną karine jėga Lenkijos karo prieš Lietuvą 1920 m. planuose. Juolab, kad “lenkiški” kauniečiai, vadovaujant Lenkijai, 1919 m. organizavo perversmą, laimei nesėkmingai. Tokiu atveju būtų pagrįsčiau manyti, kad lenkų per Širvintas ir Giedraičius eita, kad užgrobus Ukmergę. Beje, tuo pačiu tikslu 1919 m. pradžioje lenkų kariuomenės analogiškai nuo Varėnos buvo veržtasi, kad užgrobus Alytų, tačiau Bobriškėse prie senosios Varėnos lenkai buvo Lietuvos kariuomenės sumušti ir nuginti už Marcinkonių. Taigi, ar nedrėtų Širvintų – Giedraičių kautynes minėti platesniame kovų su lenkais už Lietuvą kontekste.
Skutai,švieskitės, skaitykite daugiau mokslinių straipsnių šia tema, o ne tik sekite pasakas apie 1919 metų perversmo rengimo organizatorius.
Tai ką pačiam tik “kauniški”, lenkiški – moksliniai, o lietuviški ne…
Ar galite nurodyti bent vieną lietuvišką mokslinį šaltinį, kuris patvirtintų tamstos teiginius, užuot toliau sekęs pasakas?
Pateikite konkrečiai kas ir kokiam jūsų šaltiniui prieštarauja? Be to, tai, ką parašiau, yra nuomonė, išplaukianti iš viešai žinomų faktų. Taigi kuo ji nėra istorinis šaltinis? Nuomonių laisvę užtikrina Konstitucija. Nesutinkate, argumentuotai pareiškite savąją.
Lietuviško šaltinio, prilygstančio moksliniui, apie Širvintų ir Giedraičių kautynes kaip ir nėra, nes, kiek žinau, istorikas Rakutis monografijos apie jas dar neparengė.
Tai ir pažymėkite, kad tai tik jūsų nuomonė, jei negalite savo teiginių paremti istoriniais moksliniais šaltiniais.
Tam, kas toje srityje kur rašoma, tuo klausimu išmano, tai suvokia kas parašyta, ar tai yra nuomonė, o kas to neišmano gali pats pasieškoti šaltinių ir pasiskaityti. Taigi gal ieškokis ir skaityk, pono nevaizduodamas.
Jei oponentas nenurodo šaltinių, juos juk gali pateikti kita pusė, ar ne ? Jei jau laikom tai akademine diskusija.
“Perversmą 1919 m. rugpjūtį įgyvendinti turėjo Lenkijos žvalgybos agentūra Lenkų karinė organizacija (POW). Perversmas turėjo atrodyti kaip vietinė lietuvių iniciatyva išlaisvinti Lietuvos valdžią nuo Vokietijos įtakos. POW tikėjosi prijaučiančių Lietuvos aktyvistų pagalbos. Perversmą sutrukdė nepakankamas veiksmų koordinavimas ir palaikymo iš lietuvių pusės trūkumas…”wikipedia.org/wiki/1919_m._Lenk%C5%B3_karin%C4%97s_organizacijos_s%C4%85mokslas_Lietuvoje#cite_note-21
Perversmo organizatoriai buvo susekti žvalgės, veikusios Vilniuje, Marcelės Kubiliūtės pastangomis, jie visi buvo areštuoti ir perversmas tapo sužlugdytas. Taigi šiuo atveju apie mūsų žvalgės nuopelnus Lietuvai privalome žinoti ir tuo didžiuotis.
Kaip tėžia ausį tas “šansas”, jau net Alke jis išstūmė “galimybė”.
Ačiū. Ištaisyta.
Dėkui!🙂
Pasirodo, kad 1919 m. Kaune buvo pakankamai prolenkiškai nusiteikusių piliečių, jeigu ten lenkai ėmėsi organizuoti perversmą. Tas perversmas lenkams gal būtų ir pavykęs, jeigu tam nebūtų sutrukdžiusi Marcelė. Iš to, daugiau nei prieš 100 m. įvykusio fakto Kaune man kilo mintis, kad tai turi sąsajų, analogijų su dabartine padėtimi Lietuvoje. Gal tai paaiškina dabar Lietuvoje nuolat kylančias aferas ir nusikaltimus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, apie valstybę nuolat persekiojančias nesėkmes
Jonai, perskaityk “dar” komentarą, tikiuosi tau pavyks suvokti, kas ten parašyta.
Taip, tada Kaune bvo “susemta” per 40 asmenų. Derėtų Alke.lt paviešinti jų pavardes ir kitus duomenis apie juos.
Pasiskaityk, netingėk :”1919 m. Lenkų karinės organizacijos sąmokslas Lietuvoje”, ten yra nurodytos kai kurios pavardės ir istoriniai šaltiniai, kuriuose galimai minimos ir kitos pavardės. lt.wikipedia.org/wiki/1919_m._Lenkų_karinės_organizacijos_sąmokslas_Lietuvoje