Šiltuoju metų laiku „Natura 2000“ saugomose teritorijose verda intensyvūs darbai. Saugomų teritorijų direkcijų Biologinės įvairovės apsaugos skyrių žinovai šiose europiniu mastu svarbiose teritorijose vertina buveinių būklę ir nustatinėja joms apsaugos tikslus.
Kodėl buveinėms reikia nustatyti apsaugos tikslus?
Tikrai ne visos gamtinės buveinės yra puikios būklės. Deja, dažniau būna priešingai. Miško buveinėse dažniausiai trūksta senų medžių, nepakanka negyvos medienos, neretai agresyviai skverbiasi invazinės rūšys.
Todėl nustačius tokios buveinės blogą būklę (kas visada reiškia ir mažesnį negu galėtų būti rūšių skaičių) ekologai įvertina ekosistemos sveikatą ir jeigu joje galima atkurti bioįvairovę, nustato apsaugos tikslą – pasiekti geros būklės buveinės susiformavimą. Toks sprendimas tampa Lietuvos valstybės įsipareigojimu Europos Bendrijai.
Kokios teritorijos gali tapti „Natura 2000“ tinklo dalimi?
Ne tik žmogau nepaliestos gamtos išlikę trupinėliai tampa „Natura 2000“ teritorijomis. Jomis gali tapti ir kai kurie žmogaus netinkamai ir neatsakingai eksploatuoti, nuskurdinti miškų, pievų, pelkių plotai, kuriuos dar galima išgelbėti.
Juose paprastai dar būna išlikę būdingų tai bendrijai rūšių, bet gerokai mažiau negu turėtų būti įprastomis sąlygomis. Kitaip tariant, jeigu viskas būtų taip, kaip ši buveinė susiformavo evoliucijos eigoje, joje gyventų būdingų tipiškų rūšių komplektas.
Tačiau dėl neteisingo žmogaus elgesio su šia gamtine aplinka, jų liko ženkliai mažiau. Pavyzdžiui vietoj 10 būdingų rūšių teritorijoje aptinkama vos viena, dvi ar mažiau.
Kokia žmogaus veikla lemia buveinių bioįvairovės pablogėjimą?
Tai nebūtinai reiškia, kad neigiamus pokyčius gamtoje nulemia vien žmogaus veikla. Kartais būna priešingai – pablogėjimą sukelia žmogaus veiklos nutraukimas.
Kaip pavyzdį galima pateikti vieną vertingiausių buveinių – šienaujamas mezofitų pievas. Jose turtinga bioįvairovė išnyksta paprasčiausiai nustojus šienauti. Dar blogiau kai teritorija nušienaujama, bet joje paliekama pūti žolė. Tuomet biologiškai vertingos pievos virsta builynais dilgėlynais.
Kalbant apie miškus, juose procesai vyksta priešinga kryptimi nei pievose. Miškuose bioįvairovė nyksta dėl to, kad juose nelieka senų medžių, mažai jų paliekama trūnyti, nes yrantys medžiai yra įvairių vabzdžių, grybų, kerpių rūšių namai, be kurių čia gyvenančios rūšys pasmerktos išnykti.

Kaip nustatyti apsaugos tikslai padeda saugoti buveines nuo išnykimo?
Įvertinus, kad buveinėje trūksta rūšių, nustatoma bloga buveinės būklė. Tačiau jos apsaugos tikslas yra atkurti gerą jos būklę. Tai reiškia, kad valstybė įsipareigoja imtis reikiamų priemonių, kad žmogaus ūkinė veikla čia būtų nevykdoma arba vykdoma derinant su gyvybės rūšių bendrijos poreikiais.
Jeigu nešienaujama pieva – sukurti stimulą žmogui šienauti. Jeigu reikia palikti nekertamų medžių – privačiam miško savininkui kompensuojami nuostoliai, kad neliktų motyvo trūkstamus medžius iš teritorijos pašalinti.
Todėl ES saugomų teritorijų tinklas „Natura 2000“ apsaugo ir dalį miškų nuo intensyvaus ūkininkavimo, nes nustačius apsaugos tikslus ir Aplinkos ministrui juos patvirtinus, atsiranda įstatyminė miško apsauga nuo plynų kirtimų.
Yra tokių buveinių, pavyzdžiui „Vakarų taiga“, kur kirtimai draudžiami visai. Taigi, Lietuvos teritorijoje atsiranda daugybė miškų plotelių, kuriuose tarsi įkurti mikrorezervatai, miškų plotai, kuriuose nekertami nei gyvi, nei negyvi medžiai.
Yra įvairių buveinių. Kai kuriose galima išimti tam tikras medžių rūšis, kai kuriose – tik pasirinktinai biologinę brandą pasiekusius medžius. Bet kokiu atveju, miškų apsaugoje – tai svarus žingsnis į labiau tausojančią miškininkystę.
Apsaugos tikslas gali būti ir nieko nedaryti
Skamba gal ir keistai, bet dažnai žmonėms nieko nedaryti gali būti nepakeliamai sunku. Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija šiemet nustatinėjo apsaugos tikslus miškuose, pievose ir pelkėse.
Artimiausiu metu plačiau visuomenę supažindinsime su visų buveinių vertinimo rezultatais, tačiau šį kartą pristatome buveinę, kuri (kaip retai pasitaiko) yra puikios (geros) būklės. Siekiant ją išsaugoti nieko nereikia daryti, gal tik pasidžiaugti, kad ją turime.
Žmogui visada atrodo, kad jis gali gamtą pagerinti, mišką išravėti nuo mažiau medienos duodančių medžių rūšių, pievą suarti ir pasodinti bulves, o štai skardį kažkodėl dažnai jam norisi užbetonuoti, kad sustabdytų jo eroziją.
Anksčiau ne kartą esame rašę apie saugomą buveinę ant Olandų Kepurės skardžio, bet čia dar apsaugos tikslai nėra nustatyti. Tačiau pajūryje turime kitą tokią pat buveinę Plocio gamtiniame rezervate, kurios apsaugos tikslai nustatyti ir patvirtinti.
Tikslų apraše teigiama, kad čia reikia išsaugoti esamą gerą būklę ir tiesiog nieko nedaryti. Mat ši buveinė oficialiai vadinama ,,Pajūrio atodangos apaugusios augalais“ (kodas 1230) ir yra saugoma ES mastu.
Lietuvoje ji aptinkama tik Pajūrio regioniniame parke. Šios ES svarbos buveinės Europoje dar vadinamos – „Augalais apaugę skardžiai Atlanto ir Baltijos pakrantėse“ (ang. Vegetated sea cliffs of the Atlantic and Baltic Coasts).
Ši buveinė gali susiformuoti tik ten, kur vyksta nuolatinė skardžio arda ir augalų bendrija turi nuolat atsinaujinti. Čia susiformuoja specifinė, prie erozijos prisitaikiusių augalų bendrija.
Rezervato statusas užtikrina pakankamą buveinės apsaugą, nes žmogaus veikla čia negalima. Pagrindinėje ir kitose nuotraukose užfiksuota buveinė „Pajūrio atodangos apaugusios augalais“ Šaipių kaimo teritorijoje, Plocio gamtiniame rezervate.
Geografiškai tai yra Mažasis pajūrio klifas (skardis), kuris maždaug dvigubai žemesnis už didįjį pajūrio skardį – Olandų Kepurę. Šį klifą žmonės gali pamatyti keliaudami paplūdimiu Karklė – Palanga pajūrio atkarpoje.
Straipsnį parengė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis.





















