I. Vėgėlė. Lietuvos užsienio politika tarp satyros ir absurdo

Dar prieš gerus porą metų klausiau, ar mūsų valstybė turi ilgalaikę santykių su Baltarusija strategiją. Mūsų tikslas – izoliuoti Baltarusijos autoritarinį rėžimą ir stumti link Rusijos, ar priešingai – atkurti buferinę zoną tarp Rusijos ir Lietuvos.

Pastaroji buvo viso nepriklausomybės laikotarpio iki maždaug 2018 metų Lietuvos strategija. Pakeitus ją, Baltarusija iš buferinės zonos tapo Rusijos satelitine valstybe. Akivaizdus pralaimėjimas.

Mūsiškiams reikia laiko, kad suprastų. JAV kuria naują strategiją Baltarusijos atžvilgiu ir ją ima įgyvendinti. Mūsiškiams tai įspūdžio nedaro. Bent jau iki tol, kol Budrio ant kilimėlio neišsikvietė JAV valstybės sekretorius Markas Rubijus.

Manote, perdedu? Tęsiu faktais apie Lietuvos diplomatiją, pastatytą mokamoje stovėjimo aikštelėje kartu su fūromis.

Dar birželį JAV nutraukė Baltarusijos tarptautinę izoliaciją, pasiųsdama JAV specialųjį pasiuntinį Ukrainai Keitą Kelogą susitikti su Lukašenka. Prieš kelias savaites Lukašenka pačiam JAV Prezidentui Donaldui Trampui jau tapo „labai gerbiamu“. Atkurdama diplomatinius santykius, prieš savaitę JAV paskyrė teisininką Džoną Koulą (John Coale) specialiuoju pasiuntiniu Baltarusijai.

Lenkija stebi ir nedelsdama veikia: nusprendžia atidaryti sienas su Baltarusija. Lietuva – priešingai. Uždaro. Sako, dėl balionų. Nors anie skrido ir skrenda daugiau nei metus. Tiesa, grėsmę lėktuvams kažkodėl ėmė kelti tik prieš mėnesį. Sunku net abejoti, kad „hibridinės balionų atakos“ strategija mūsiškių pasirinkta sąmoningai.

Ar tam, kad sugriautų JAV strategiją ir judėtų link karinio konflikto Lietuvoje? Diplomatas įtikina premjerę, ir ši ryžtingai taria, kad Lietuva nesitaikstys. Balionai link Vilniaus oro uosto skrenda toliau. Lietuva nesitaiksto.

„Kerta“ drakono dantimis puoštais selfiais prie Baltarusijos sienos. Kad būtų visai įtikinama – uždaro sieną aklinai. Su visais Lietuvos vežėjais ir furomis Baltarusijoje.

Laimei, įtikinome lenkus sienos atidarymą nukelti savaitei. Valdžia džiaugiasi: balionų neliko, Baltarusija nutraukė hibridines atakas! Pasirodo, kaltas vėjas. Atsisuko vėjas į Vilnių ir vėl tas pats: oro uosto uždarymas, lėktuvų ir keleivių chaosas.

Lukašenka juokiasi ir kartoja, kad ne jis balionus pučia: pasakoja apie šiame amžiuje nė karto nesustojusį seną „kontrabandos verslą“, kuris išmaitina ištisus kaimus. Alternatyvioje žiniasklaidoje pasirodo Budrio nuotraukos su Lietuvoje įtartais kontrabandistais.

Įvairių Lietuvos institucijų statistika liudija, kad nuo pat nepriklausomybės atgavimo kontrabandinių cigarečių skaičius tarp legalios produkcijos svyruoja nuo penktadalio iki ketvirtadalio. Pakartosiu: visais laikais cigarečių kontrabanda sudarė apie 20-25 procentus visų cigarečių Lietuvoje. Apie 90 procentų iš Baltarusijos.

Po sienos uždarymo Lukašenka ne juokais niršta: grasina kartu su Putinu „babachnut“, jei dar kokį Kaliningradą Lietuva sugalvos blokuot. Beje, mūsiškai iš tiesų tai jau numatę – ką tik valstybės valdoma įmonė Lietuvos geležinkeliai pranešė, kad neleis „Lukoil“ ir „Rosneft“ ir su jomis susijusiomis įmonėmis prekių vežti.

O kol klausimas liečia tik Baltarusijos sieną, Lukašenka „priglobė“ Lietuvos vežėjus su visomis fūromis baltarusiškoj stovėjimo aikštelėj. Lietuvos valdžia reikalauja paleisti. O tas šaiposi: kaip juos išleisiu, jei lietuviai patys drakono dantų ant sienos pristatė. Vežėjai pyksta ne ant Lukašenkos, o Lietuvos valdžios, kad jais nesirūpina.

Mūsų valdžia vežėjams atkerta, kad jų verslas rizikingas, patys kalti po Baltarusiją trainiotis. Vežėjai gąsdina šimtamilijonine žala biudžetui. Bankų ekonomistai ramina, kad tai – tik dešimtys milijonų.

Linguodami valdžiai į taktą ekonomistai mus moko, kad neverta tomis Lietuvos įmonėmis ir keliomis dešimtimis milijonų apskritai rūpintis. Prisigalvos tie lietuviai naujų verslų – valdžia vertybinius klausimus sprendžia.

M. Rubijus kviečiasi ant kilimėlio K. Budrį. Sako, jau nurimkit. Su tais sienos uždarymais ne tik kad sugadinsit visą JAV strategiją Baltarusijos atžvilgiu, bet dar ir naują karinį konfliktą sukelsit, pavyzdžiui, blokuodami Kaliningradą. Kone tą pačią dieną iš Baltarusijos skrieja žinia Lietuvai: Lukašenka kviečia derėtis.

Mūsų diplomatas nenusileidžia. Karingai atrėžia, kad Baltarusija eskaluoja situaciją „iki karštų fazių ribos“. Prisidengiam artimiausiais kaimynais: Latvija ir Estija žada solidarizuotis. Tą pačią dieną Prezidentas ramina mūsų diplomatą: „Lietuva yra pasirengusi techninio lygio deryboms su Baltarusija“.

Bet ir šio diplomatas negirdi. Kaip ir buvusio JAV ambasadoriaus Baltarusijoje Džordžo A, Krolo (George A. Krol), kuris pabrėžia, kad Lietuva galės susigrąžinti savo vilkikus pradėjusi dialogą su Minsku ir atidarydama sieną. Dar priduria, kad naujasis JAV pasiuntinys padės ir su Lukašenka kalbėtis. Suprask, jei nesugebate patys.

Praeina para. Mūsų diplomatas tuo klausimu dingęs. Prezidentas dar mato galimybę „deeskaluoti situaciją“. Jei Budrys būtų Landsbergis, būtų išsireiškęs riebiau. Prabyla Premjerė: ruoškimės techninėms deryboms. Akivaizdus bandymas išlaikyti „švarų veidą“ po Lietuvos retorikos stiliumi „su teroristais nesiderama“.

Lukašenka „trolina“ toliau – kviečia dialogui ministrų lygiu. Lenkai išlukštena lietuvių strategiją – atidaro sieną su Baltarusija.

Taip ne satyra ar humoreska, o Lietuvos pastarųjų kelių savaičių „diplomatija“. Visus apėmusi svetima gėda. Diplomatas su kedais sako, kad išsivartys.

Gal premjerė pasiųs Budrį į Baltarusiją, kad srėbtų savo užvirtą košę? O jei pasiųs, ar šį ten priims? Juk mūsų diplomatas tiek prisišnekėjęs: „…ilgalaikėje perspektyvoje nematau jokių galimybių turėti normalių santykių su Baltarusija“.

O jei priims, ar šis imsis ginti Lietuvos interesus ar vykdys slaptą užduotį toliau eskaluoti situaciją? Pavyzdžiui, vaidindamas, kad nesuprato M. Rubijaus minties, jog BelarusKalij produkciją geriau vežti tranzitu per Lietuvą, nei atiduoti tranzitą ir patį krovinį Rusijai?

Dar ir Cichanouskajos biuro klausimai. Seimui Diplomatas liudijo, kad Lietuvoje atidaromas Europos Tarybos informacinis biuras tikrai ne Cichanouskajai skirtas ir tikrai už jį Lietuva nemokės. Bet kur tuomet ją dėti? Išmetus iš Lietuvos, savi praras šimtus milijonų Baltarusijos opozicijai skirtų pinigų srautą. O Lukašenka apie tai tikrai paklaus.

Lietuvius dar galima apmulkinti karinga retorika: vertybiniai žurnalistai valdžios klaidas pamirš arba išvers kaip laimėjimą. Jei mūsų Spartanas už valstybės pinigus propagandistą iš Austrijos parskraidino, galim ir drakono dantis po Lietuvą patąsyti: nuvilksim vėl į pajūrį ar grąžinsim Benkunskui. Bus naujas video rolikas ir pramoga vilniečiams.

Moralas. Geriau JAV pamokos „ant kilimėlio“ ir pažeminimas su svyrančiais reitingais, nei vertybinių diplomatų kuriamas realus konflikto pavojus.
_ _ _

Iš paskaitų studentams. Kiekvienas veiksmas lemia atoveiksmį. Tą atoveiksmį svarbu žinoti iš anksto tam, kad galėtum numatyti, kur esi pažeidžiamas. Nustatomos ilgalaikės strategijos, vieno ar kito veiksmo geriausias ir prasčiausias rezultatas, rizikos.

Telkiami sąjungininkai, analizuojamas geopolitinis kontekstas: stipriausi „žaidėjai“ ir jų interesai. Renkami duomenys, susitinkama, klausiama, išsiaiškinama ir vertinama.

Veiksmų planas kuriamas prieš imantis pirmojo. Nusprendus stoti į atvirą konfrontaciją, pradedama nuo silpniausio veiksmo, arsenale paliekant vis stipresnį atsaką į planuotą ar neplanuotą kitos šalies veiksmą.

Autorius yra Seimo narys