Senatvė – tai ne liga, o natūralus gyvenimo laikas, kuriam, kaip ir bet kuriai kelionei, reikia pasiruošimo. Tačiau viešojoje erdvėje apie kokybišką amžėjimą kalbama vis dar per retai, pastebi Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, Profesinių gebėjimų gerinimo centro žinovė Miglė Maniušytė.
Pasak jos, šiandien vyresnio amžiaus žmonėms skirtos socialinės paslaugos jau orientuotos į tai, kad vyresnio amžiaus žmonės kuo ilgiau galėtų likti savo namuose. Tai ne tik jų noras, bet ir būtinybė – valstybės institucijos nepajėgios patenkinti viso pagalbos poreikio, o pačios paslaugos dažnai būna brangios ir sunkiai prieinamos.
Todėl vis dažniau kyla klausimas
Ar senatvė gali būti kupina jėgų, džiaugsmo ir savarankiškumo? Žinovai atsako – taip, tai įmanoma. Tačiau tam reikia ne tik politinių sprendimų, bet ir asmeninio pasiruošimo, sistemos, padedančios žmogui oriai amžėti.
Miglė Maniušytė savo praktikoje pastebi, kad nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje gyvenimo tikslu laiko rūpinimąsi vaikais ir vaikaičiais – net savo gerovės sąskaita. „Jie taupo, pinigus dažnai laiko „kojinėse“, perka pigiausius gaminius, o savo sveikata rūpinasi mažai“, – sako ji.
Bendruomenė – pirmoji pagalba
Dažnai pensininkai į institucijų akiratį patenka tik tada, kai padėtis tampa kritinė. Pavyzdžiui, demenciją patiriančiam žmogui kaimynai iškviečia policiją – nors tai ne teisėsaugos, o bendruomenės nežinojimo, kaip tinkamai reaguoti, problema.
„Valstybė šios problemos viena neišspręs. Patys žmonės turi atkurti bendruomeniškumą – pažinti savo kaimynus, žinoti, kaip padėti, ir nelikti abejingi“, – sako socialinė darbuotoja.
Anot M. Maniušytės, būtina keisti visuomenės požiūrį – nuo abejingos laikysenos „ne mano daržas, ne mano pupos“ pereiti prie atsakingesnio santykio. Tai „Esu atsakingas už savo ir savo kaimyno gerovę“. Nors kai kam tai gali atrodyti kaip neįmanoma misija, pasaulyje ir Lietuvoje jau yra gerųjų pavyzdžių, kurie gali tapti kelrodžiais.
„Tyrimai rodo, kad beveik devyni iš dešimties žmonių nori senatvę sutikti saugiai – savo namuose, pažįstamoje aplinkoje. Tačiau net septyni iš dešimties tam nesiruošia ir niekada nepagalvoja, kaip tai įgyvendins. Dažnai tikimės, kad, kai problema ištiks, ją išspręs kažkas kitas“, – pastebi ji.
Paslaugos turi artėti prie žmogaus
Orus amžėjimas neįmanomas be sisteminio paslaugų pritaikymo – ne tik socialinių, bet ir informacinių, kultūrinių, sporto ar savanorystės. Šiandien daugelis pensininkų susiduria su kliūtimis. Jiems sunku gauti paskolą, apsidrausti gyvybę ar pasinaudoti kitomis paslaugomis. Net interneto svetainės dažnai nepritaikytos – jose mažas šriftas, sudėtinga navigacija, neaiškūs terminai.
„Reikia kurti vyresnio amžiaus žmonėms draugiškas paslaugų versijas. Tai užsiėmimų vietas kiekviename miesto rajone, savanorystės koordinatorius, darbų bankus, vieną aiškų telefono numerį visiems savivaldybės klausimams. Pensininkams turi būti lengva dalyvauti šventėse, sporto veiklose, bendruomenės renginiuose“, – vardija PKTC žinovė.
Ne mažiau svarbu – įtraukti pensininkus į sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, miestelių pokyčių forumuose, savivaldybių komisijose, viešose konsultacijose. Tam būtini pensininkų reikalų koordinatoriai savivaldybėse, kurie ne tik reaguotų į problemas, bet ir kurtų ilgalaikius sprendimus.
Paslaugos turi artėti prie žmogaus – ne žmogus prie paslaugų. Ir jos turi būti ne vienkartinės, o kuriančios tvarų pokytį, stiprinančios bendruomenę ir vyresnio amžiaus žmonių savarankiškumą.
Nepamiršti rūpintis savimi
Kad orus amžėjimas taptų tikrove, neužtenka vien paslaugų – būtina ir pačių žmonių pastanga keisti kasdienius įpročius, remtis mokslo siūlomais sprendimais. M. Maniušytei pritaria profesorius, habilituotas biologijos mokslų daktaras Albertas Skurvydas, pateikdamas keletą svarbių sveiko amžėjimo patarimų.
„Fizinis aktyvumas – būtinas bet kokiame amžiuje. Jis ne tik padeda išvengti lėtinių ligų, bet ir skatina hormonų gamybą. Judant raumenys išskiria miokinus – baltymus, kurie palaiko smegenų, kepenų ir širdies sveikatą“, – aiškina profesorius.
Pasak jo, pokyčiai vyksta ir smegenyse. Neuronų tinklas veikia principu: nenaudoji – prarandi. Todėl nuolatinis mokymasis, kad ir naujo patiekalo sukūrimas ar pokalbis apie sveikatą, lėtina smegenų senėjimą.
Teisinga mityba – sveikatos šaltinis
Ilgaamžiškumo tyrimuose vis dažniau minimos medžiagos, vadinamos senolitikais – jos padeda kovoti su senstančiomis ląstelėmis ir palaikyti kūno gyvybingumą.
Natūralūs senolitikai, tokie kaip kvercetinas (randamas svogūnuose, obuoliuose, uogose), fisetinas (braškėse) ir žaliosios arbatos polifenoliai, mažina uždegimus ir stiprina ląstelių atsparumą. Todėl daržovių gausus ir įvairus maisto racionas išlieka svarbus bet kuriame amžiuje.
Profesorius taip pat išskiria vieną veiksmingą, bet retai taikomą praktiką – protarpinį badavimą, dar vadinamą „valgymo langu“. Tai 8–10 valandų laikotarpis, per kurį vartojamas maistas, o likusį paros laiką kūnas ilsisi.
Tokia strategija padeda reguliuoti kraujospūdį, mažina uždegiminius procesus ir gerina kūno jautrumą insulinui. Vis dėlto, ši praktika turi būti taikoma saikingai ir individualiai, ypač jei žmogus serga lėtinėmis ligomis ar turi specifinių sveikatos poreikių.
Draugystė ir gamta – ne prabanga, o būtinybė
Pasak Alberto Skurvydo, tinkamas stresas gali būti naudingas – jis grūdina, treniruoja kūną ir skatina prisitaikymą. Tačiau per didelis streso hormono kortizolio kiekis daro priešingą poveikį. Jis naikina neuronus, silpnina atmintį, mažina gebėjimą susikaupti, trikdo jausmų valdymą ir didina panikos bei agresijos tikimybę.
Todėl profesorius pataria reguliariai taikyti atpalaidavimo technikas: meditaciją, jogą, gilų kvėpavimą, kokybišką miegą ir buvimą gamtoje. Šios praktikos padeda atkurti pusiausvyrą ir stiprina nervų sistemą.
Ne mažiau svarbu – turėti artimų, palaikančių žmonių. „Rūkymas, nutukimas, laimė ir net vienišumas yra užkrečiami“, – primena A. Skurvydas. Geri socialiniai ryšiai ne tik mažina stresą, bet ir stiprina psichologinę gerovę, o jų poveikis jaučiamas net fiziologiniu lygmeniu.
„Ar sulaukę septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties jausimės energingi ir sveiki, priklauso ir nuo mūsų pačių. Tad jau šiandien verta savęs paklausti – ką darome dėl savo rytojaus?“, – sako profesorius.
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių gebėjimų gerinimo centras (PKTC). Straipsnyje panaudotos žinios iš PKTC rengtos atviros nuotolinės paskaitos „Vyresnio amžiaus žmonės: kaip ilgiau išlaikyti aktyvų ir savarankišką gyvenimą bendruomenėje“.
PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti naujoviškas socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025–2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Naujoviški gebėjimų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
