Vasario 21 d. 18 valandą Vilniaus senajame teatre (J. Basanavičiaus g. 13, Vilnius) Mažojoje salėje įvyks pirmoji diskusija „Visuomenė, atminties kultūra ir Alzheimeris“ iš pokalbių ciklo „Mažoji scena“.
Pokalbyje dalyvaus:
teatro, kino režisierius Jonas Vaitkus;
kultūros istorikas Aurimas Švedas;
gerontopsichiatrijos srityje dirbanti psichiatrė, psichoterapeutė Rasa Ruseckienė;
fotografas, bendrosios praktikos slaugytojas Arūnas Gricius.
Pokalbį moderuos Gytis Norvilas.
Vakarų visuomenės sensta
Alzheimerio liga – viena iš dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, kasmet diagnozuojama daugiau nei 10 milijonų naujų demencijos atvejų.
Pasaulio sveikatos organizacija įspėja, kad demencija yra vienas iš didžiausių ateities iššūkių. Ar įmanoma (ar reikia?) stabdyti visuotinio senėjimo, nykimo, entropijos procesus?
Koks jame galėtų būti meno, teatro vaidmuo?
Tampa svarbus ir klausimas:
į ką žmogus kreipia dėmesį gyvenimo tėkmėje, kokius renkasi prioritetus, kaip įprasmina savo gyvenimą ir išėjimą iš jo?
Atminties, dėmesingumo sutrikimai, elgesio ir bendravimo pokyčiai, abejingumas, jausmų nestabilumas, dezorientacija…
Ar visa tai nėra būdinga ir visai šiuolaikinei visuomenei, jos požiūriui į kultūrinę, istorinę, emocinę atmintį? Ką esame linkę pamiršti?
Kas nepatogu, skausminga, traumines patirtis? Ką apie tai gali pasakyti istorija?
Ar politikų, visuomenės noras iš(si)valyti istorinę sąmonę, viešąsias erdves, vienus paminklus keisti kitais nėra tam tikra kultūrinio Alzheimerio forma?
Apie Alzheimeriu sergančius esame girdėję įvairių epitetų:
„Daržovės, be dvasios, niekam nereikalingi, nebeturintys sielos, mažvaikiai“…
Žmonės jų bijo, nesupranta, vengia, norėtų juos paslėpti, negirdėti ir nematyti. Ar tikrai? Kas išties su žmogumi įvyksta? Kas lemia Alzheimerio ligos savotišką epidemiją?
Temą pokalbiui padiktavo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Tėtis“
(pristatymas – vasario 24, 25 d. Vilniaus senajame teatre) pagal prancūzų dramaturgo Floriano Zelerio pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“), kuri yra sąmonės deformacijos, jos nykimo, laipsniško atminties netekimo, o tuo pačiu ir artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas, o pagrindiniam pjesės veikėjui tėvui Andrė (vaidina Vytautas Anužis) ryškūs į Alzheimerį panašios ligos požymiai.
Režisierius J. Vaitkus:
„Gerai, kai senatvė sąmoninga, suvokiant, kad kūnas silpsta ir vieno ar kito dalyko nebegali, matai save iš šalies, tuomet ji kitokia.
Labai svarbu, kaip žmogus tą negalėjimo barjerą peršoka.
Apie senatvę priverčia galvot pats gyvenimas – aplink iš gyvenimo išeina žmonės, tai vyksta labai organiškai.
Tai veikia baimingai, o kad tą baimę įveiktum, griebiesi apie tai svarstyti.“
Diskusiją bei spektaklį lydės ir Arūno Griciaus paroda „Tolstantys“
(rodoma Vilniaus senojo teatro 1-ajame aukšte), kurioje Alzheimerio ir senatvinės demencijos paženklintų žmonių portretai.
Fotografas A. Gricius daug metų dirbo su pažeidžiamomis grupėmis, 8 metus su demencija, Alzheimeriu sergančiais, psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Ši patirtis įkvėpė fotografuoti.
Fotografas Arūnas Gricius:
„Sunku stebėti, kai žmonės vysta kaip augalai, virsta jais, kai titulai, aukštos pareigos praranda prasmę, kai matai, kad asmenybė žmogaus akyse nyksta (tai matyti labai aiškiai, pasikeičia žvilgsnis), atitolsta, keičiasi ne tik kūnas, bet ir protas.
Fotografija – tai būdas juos suprasti, užimti, įprasminti jų gyvenimą. Tai ir terapija, kuri keičia jų elgseną, atpalaiduoja, leidžia būti savimi.
Nuotraukose – žmonės, su kuriais buvau užmezgęs artimesnį ryšį. Tai ypatingi, nors ir trumpi susitikimai – dėl įvairių fizinių ir psichinių negalių šie negalėjo ilgai pozuoti.
Turėjau galimybę pamatyti tai, ko nebemato jų artimi žmonės. Jausdavau, jog fotoaparato pagalba prie jų priartėju labiau nei įprastai. Be abejo, darbą nuolat ženklino mirtys.“
Daugiau apie spektaklį „Tėtis“: čia.
