Sutikite, laimė iš tiesų labai asmeniškas dalykas. Tai, kas vienam atrodo laimė, kitam gali pasirodyti apskritai nesuprantama. Tačiau kaip laimės jausmas kinta su amžiumi? Ar amžius gali turėti įtakos tam, kokie esame laimingi? Kuo skiriasi laimė ir pasitenkinimas gyvenimu? Ir nuo ko priklauso mūsų laimės jausmas?
Laimės jausmas ar pasitenkinimas gyvenimu?
Laimė yra akimirksnis. Laimė – tai ypatingos harmonijos būsena. Tai kaip pikas, kuris negali būti plokštuma, jis trumpas. Pasitenkinimas gyvenimu yra kas kita. Pasitenkinimas gyvenimu yra sutapimas to, ką turiu, su tuo, kur, aš įsivaizduoju, būtų mano komforto zona. Jei paklaustumėte kokio nors žmogaus, ar jis dažnai jaučia tokį pikinį harmonijos, ramybės, priėmimo jausmą, ko gero, tarp jaunų žmonių šias būsenas sutiksite gerokai rečiau nei tarp vyresnių žmonių.
Vyresnio amžiaus žmonės, ypač tie, kurie save aktualizuoja, gerokai dažniau patiria laimės akimirkas. Jų laimės akimirkos nesusietos su kokiais nors pasiekimais, siekiais ar palyginimais. Jų laimės akimirkos susietos su kokiu nors pamatytu lapeliu, miegančiu vaiku ir panašiai. Vyresnio amžiaus žmonės šias akimirkas patiria dažniau, nes jų gyvenimiška patirtis didesnė. Jei kalbate apie pasitenkinimą gyvenimu, vėlgi daug kas susiję su tuo, ko siekiu savo gyvenime. Jei man yra šešiasdešimt metų, bet aš norėčiau turėti tiek sekso ir tokį pat fizinį pajėgumą kaip dvidešimtmetis, sakysiu, kad esu nelaimingas, nes neatitinku to idealo, kurį paėmiau iš savo praeities, jaunystės.
Kokią įtaką laimei daro amžius?
Tokiu atveju galiu būti nelaimingas visą gyvenimą. Lygiai taip pat gali nutikti, jei lyginsiu save su kitu žmogumi, su šalimi – Amerikoje visai kitaip, Prancūzijoje, Šveicarijoje žymiai geriau, o mes… Žinoma, pretenzijos tokiu atveju bus aukštesnės, o lūkesčiai jau maži. Tuomet atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu. Yra ir kitokių tyrimų. Vienas jų parodė, kad amerikiečių pensininkai gerokai mažiau bijo nusikaltėlių, jaučia mažiau konkurencijos, pavydo nei jaunesni amerikiečiai. Šis tyrimas parodė, kad vyresnio amžiaus žmonių pasitenkinimas gyvenimu yra didesnis.
Mes dažnai sakome, kad senatvė yra blogis, o jaunystė gėris. Aš asmeniškai taip negalvoju. Jokiu būdu nenorėčiau susikeisti su savimi dvidešimtmečiu. Nors ten buvo gerų dalykų, bet man mano amžius atrodo žymiai geresnis žvelgiant iš skirtumo tarp to, ko noriu, ir to, ką turiu, perspektyvos. Jaunystėje, ko gero, visi labai lyginame save su kitais, jaučiame turintys labai daug trūkumų, pastebime kituose privalumus, jaučiamės nepakankami. Nepakankamai geri vaikai, specialistai ir panašiai.
Kintantys kriterijai
O su profesiniu tapatumu apskritai yra nesąmonė. Gavome diplomą ir esame įvardyti kaip kažkokie žmonės, tačiau viduje apie tai nieko nesuprantame. Tad negalime nuoširdžiai sakyti, kad esame daktaras, chirurgas, vairuotojas, lakūnas, jei ką tik išėjome su diplomu iš universiteto. Tokie esame tik formaliai, viduje tokie nesijaučiame, mūsų tapatumas dar nesusiformavęs.
Todėl jaustis, kad jaunystėje buvote tikrai laimingesni, galima tik tuomet, jei lyginame save pagal kažkokius du–tris kriterijus, kurie su amžiumi kinta. Pavyzdžiui, pagal prisitraukimų kiekį, pilvo formą, intymių santykių dažnumą ir panašiai. Tuomet sakome, jog tuomet tai buvo laikai, o dabar – viskas. Jei taip, tuomet, žinoma – galima jaustis nepatenkintiems savo gyvenimu ir matyti jame vien praradimus.
