Čarlio Kirko (Charlie Kirk) žūtis priminė lietuvišką precedentą. 1999 m. Vilniuje žiauriai nužudytas jaunųjų tautininkų ideologas ir aktyvistas Saulius Čepėnas. Sumaitotas armatūriniais strypais.
Anuometinė žiniasklaida dar buvo pakankamai laisva, kad paskelbtų žudiko lytinę orientaciją, galimai turėjusią įtakos šiam įvykiui, žinant nužudytojo požiūrį į lytines deviacijas ir jų propagavimą. Žudikas įvardytas gėjumi.
Aplinkybės rodo grupinę žmogžudystę, bet atsakomybė teko vienam asmeniui. Po to jam atsilyginta. Anot žiniasklaidos, jis rado save profsąjungoje ir socialdemokratų gretose.
Panašu, kad už žmogžudystės ar bent – jos planavimo slypėjo gerokai įtakingesnis asmuo, kurį buvo būtina pridengti eiliniu proletaru.
Po daugelio metų teko dalyvauti kontrakcijoje prieš LGBTQ paradą, laikant plakatą su užrašu „Gėjai nužudė mano draugą“. Šis plakatas ilgai linksniuotas liberaliojoje ir kairiojoje žiniasklaidoje.
Kas norėta pasakyti? Ne, tikrai ne tai, kad visi gėjai yra žudikai. Tai būtų kvaila. Norėta pasakyti tik tai, kad gėjai ne visada būna aukos, o agresoriai – ne visada „homofobai“. Būtent tokį scenarijų piešia liberalioji ir kairioji žiniasklaida. Bet tai nėra tiesa. O ir Č. Kirko žudikas gyveno su transseksualu.
Po įvardytos kontrakcijos pasipylė patyčios. Kalbėta, kad plakato autoriaus draugas buvo gėjus, kuris „atrado save“, dėl ko dabar plakato autoriui yra miręs. Kad ir pats plakato autorius – gėjus, tik dar nėra „savęs atradęs“.
Nei prieš tai, nei po to nėra tekę sutikti tokio nuožmaus cinizmo, nei tarp nacių, nei tarp vatnikų, kaip tarp gėjų radikalų, besityčiojančių iš žiauriausiai nužudyto jaunuolio.
Sauliaus žūtis buvo tragedija visam patriotiniam judėjimui. Protingas ir veiklus jaunuolis galėjo išaugti iki Lauryno Kasčiūno ar Vytauto Sinicos kalibro. Turėjo tam visus duomenis. Deja. Neleista.
LGBTQ radikalams vaidinant aukas, nuolat puolamas agresyvių „homofobų“, toks plakatas tuo metu ir toje vietoje buvo būtinas. Nebūtina ir net klaidinga buvo mosuoti ranka į taktą skanduotei, kas, iškirpus vieną kadrą, liberalioje ir kairuoliškoje žiniasklaidoje buvo pavaizduota kaip nacių pamėgtas romėniškasis saliutas. Užmirštant, jog prie nacių jėgos struktūrų kūrimo taip pat žymiai prisidėjo homoseksualai.
Šiandien reikia rasti sugyvenimo formulę, pagal kurią taikūs homoseksualai galėtų įsijungti į visuomenę be žalos vienai ar kitai pusei. Tokia formulė – įmanoma. Tai – aiški riba tarp privataus ir viešo gyvenimo. Kas kaip gyvena, yra jo asmeninis reikalas. Tik apsieikime be propagandos. Ir, aišku, kiekvienas vaikas turi teisę į tėtį ir mamą. Bent jau teisę į suvokimą, kuo jie skiriasi.
Ir, žinoma, visi agresoriai turi būti sustabdyti. Nesvarbu, homo, hetero ar trans.
Aurtorius yra istorikas ir politologas
