M. Kundrotas: Žodžio laisvės lieka vis mažiau

Taip sako politologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas Marius Kundrotas. Pastaruoju metu jo gyvenime – nemalonus laikotarpis. Už socialiniame tinkle apie homoseksualus paskelbtą įrašą, kurį jis pats priskiria juodam humorui, vyras buvo iškviestas pasiaiškinti į policiją, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

– Koks procesas šiuo metu vyksta?

– Man yra griežtai uždrausta kalbėti apie bylos detales. Žinau, dėl kokio įrašo tai prasidėjo, bet tai viešinti man yra uždrausta. Vyksta ikiteisminis tyrimas.

Norėjau juodai pajuokauti, bet kažkas nusprendė kitaip. O svarbiausia, kad trisdešimtais Lietuvos Nepriklausomybės metais man net neleidžiama pasidalinti šia problema su savo šeimos nariais, nekalbant apie visuomenę.

– Ar žinote, kas kreipėsi į policiją su skundu?

– Galiu tik spėti iš viešos informacijos. Tai galėjo būti aktyvus homoseksualų veikėjas, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus komandos narys, kuris viešai buvo pasigyręs, kad mane dėl to įrašo apskundė.

Manau, tai yra politinė kova. Aš priklausau Centro partijai, kuri pasisako už prigimtinę šeimą ir prieš homoseksualių asmenų pretenzijas į šeimos statusą. Tas žmogus priklauso kitai stovyklai.

– Nustebote gavęs kvietimą į policiją?

– Mane ši žinia pritrenkė. Prisiminiau dainininko Vaidoto (Whydoto) dainą „Šėtone, prašau“, dėl kurios jam taip pat reikėjo lankytis teisme. Jis buvo kaltinamas, kad savo dainos žodžiais kursto nesantaiką prieš vaikus, skatina prieš juos smurtauti. Tačiau teismas leido palikti tą dainą. Pasirodo, apie vaikus galima taip juodai juokauti, o apie kitas grupes – negalima.

– Ar humoras, kad ir juodas, neturėtų būti priskiriamas nuomonei, į kurią teisę suteikia žodžio laisvė?

– Manau, kad laisvės lieka vis mažiau. Yra tam tikros grupės, kurių negalima kritikuoti, negalima apie jas juokauti. Ir tai reiškiasi neapykantos nusikaltimų pagrindu. Jeigu vyras sumuša vyrą – tai chuliganizmas. Bet jeigu vyras sumuša homoseksualų vyrą – prie chuliganizmo pripaišomas ir neapykantos nusikaltimas. Tai sukuria privilegijuotas grupes, kai vieno asmens atžvilgiu tas pats veiksmas vertinamas vienaip, o kito asmens atžvilgiu – kitaip.

Įsivaizduokite, jeigu kas nors būtų sukūręs tokią dainą kaip „Šėtone, prašau“ apie homoseksualus. Kuo tam žmogui būtų pasibaigę?

Vienos grupės laisvos daryti, ką nori. Kitos grupės yra nelygiateisės. Štai su kolegomis neseniai socialiniame tinkle radome vieną anketą, kurioje atvirai pateikiama homoseksuali pornografija. Netgi su nepilnamečiais. Kolegos sako įtarę, kad ten net siūlomos prostitucijos paslaugos. Informacija buvo perduoda teisėsaugai, o pirmas atsakymas buvo, jog tai – menas. Viešojoje erdvėje atvirai vaizduoti homoseksualius lytinius aktus yra menas. O kai kažkas paleidžia juokelį apie šią grupę, turi rimtų problemų.

– Ar neatrodo, kad prisidengiant seksualinių mažumų teisių gynimu vis dažniau imami diskriminuoti tradicinės šeimos puoselėtojai?

– Manau, galima įžvelgti tokių tendencijų. Nes tai, ką mes vadiname prigimtinės šeimos gynimu, jie vadina homofobija ir diskriminacija.

Seksualinių mažumų judėjimo srovė vadovaujasi Naujosios kairės arba Frankfurto mokyklos ideologija, pagal kurią galima diskriminacija tik vienpusiškai. Kairuoliai gali diskriminuoti tradicinių pažiūrų žmones, o patys būti diskriminuojami negali. Tai vadinama represyvia, selektyvia tolerancija. Tendencijos matomos ir Lietuvoje. Manau, Lietuva, ypač su Baudžiamojo kodekso 170 straipsniu, sparčiai artėja to link.

Jeigu vyksta karas, tame kare visuomet pasirenkamas dalinys, kuris sunaikinamas, o tada einama toliau. Tiek mano, tiek kai kurių kitų asmenų panašios bylos naudojamos įbauginti visuomenę, kad ji tylėtų. Arba netgi pritartų.

Įdomu, kad po mano to įrašo, kai kurie draugai nuo manęs atsiribojo. Tačiau taip pat atsirado naujų draugų. Tai rodo, kad kova dar nebaigta.

– Ar ši patirtis privers pasimokyti? Gal dabar atsargiau juokausite?

– Pasimokysiu. Tuomet tą įrašą paskelbiau gana spontaniškai, veikiamas jausmų. Šiandien būtent taip jau nerašyčiau. Tačiau nežadu perimti priešingos pusės pozicijų ir sakyti, kad viskas yra gerai ir reikia leisti gėjams tuoktis, įsivaikinti ar eiti į mokyklas dėstyti propagandos. Nemanau, kad šis procesas privers mane pakeisti savo pažiūras. Bet raiškos būdus – tikrai taip.

 „Vakaro žinios“