Į Marienburgą (Malborką) atvykstame priešpiet. Pirmas įspūdis milžiniškas. Marienburgo tvirtovė pažadina visus pojūčius. Raudonos plytų sienos – tokios aukštos, tokios masyvios, jog sunku patikėti, kad šiam objektui per 700 metų.
Tai viena didžiausių pilių Europoje ir UNESCO Pasaulio paveldas (nuo 1997 m.).
Stovėdamas kieme pagalvojau: čia daugiau nei istorinė vertybė
Lietuviui tai erdvė, kurioje savo pėdsakus paliko Kęstutis, Vytautas… Tačiau keisčiausia – apie tai oficiali audiogido istorija nutyli.
Saulė kaitina negailestingai. Kas gali, slepiasi šešėliuose. Netrukus aplankysime Žemutinę, Vidurinę ir Aukštutinę pilis, pereisime didžiojo magistro menes, pamatysime ginklų sales, apžiūrėsime Viduramžių koplyčias.
Mus lydi audiogidas. Tai patogus šiuolaikiškas įrenginys, jis net lietuviškai kalba. Pasakoja apie architektūrą, kryžiuočių gyvenimą, vykusius pasirodymus, net apie Viduramžių virtuvės receptus.
Keliaujame jo lydimi. Tarp šių sienų vyko svarbūs įvykiai. XIV a. čia buvo įkalintas Kęstutis. Iš čia jis slapta pabėgo. Vytautas Didysis čia lankėsi prieš ir po Žalgirio mūšio, kai kartu su Jogaila sutriuškino kryžiuočius. Po mūšio nugalėtojai atžygiavo prie pilies sienų, bet Marienburgas liko nepaimtas. Ir dabar, stovint čia, darosi aišku: tokių sienų niekas tuomet negalėjo įveikti.
Atrodo, tarsi vaikščiotum po Viduramžių miestą. Viena po kitos keičiasi menės, freskos, šarvai, ginklai, gotikos skliautai. Bandai įsivaizduoti Vasaros kiemelyje vykusius riterių turnyrus, amatų muges…
Marienburgo tvirtovė milžiniška, užima apie 21 hektarą. Trakų pilis, mūsų širdžiai tokia jauki, apsupta Galvės vandenų – romantiška, ji tautos širdis.
O čia štai – galybė, strategija, Viduramžių politika. Viena pilis atspindi mūsų valstybės dvasią, kita rodo Europos sąveiką su mumis. Abi vertingos.
Viena – dėl mastelio ir architektūros, kita – dėl lietuviškumo. Marienburgas – karo ir galybės simbolis, kryžiuočių tvirtovė, kur susidūrė Europos karinės jėgos.
Trakai – mūsų valstybės branduolys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis. Abi pilys pasakoja svarbias istorijas. Marienburgas rodo mastą ir galią, Trakai – mūsų valstybės dvasią.
Marienburgo pilis puikiai restauruota, naujoviška, tačiau toje naujovėje slypi Viduramžių istorijos tyluma. Verta čia atvykti. Jei gerai įsiklausysi, išgirsi ne tik gido žodžius, bet ir tai, ką tyliai šnabžda pilies sienos.
Į pilį užsuka minios lankytojų, tarp jų daug ir iš Lietuvos. Norint apeiti visą maršrutą, reikia maždaug 3 valandų.
Stovėdami tvirtovės kieme nejučiomis prisimename prieš keliolika valandų matytą Žalgirio mūšio lauką, kuriame Vytautas su Jogaila sutriuškino Kryžiuočių ordiną.
Įdomu, kad audiogidas apie mūšį užsimena, bet mūsų valdovų vardai nuskamba tik prabėgomis. Tarsi istorija apie kryžiuočius būtų svarbesnė už istoriją apie tuos, kurie juos nugalėjo.
Mūsų kelionė eina į pabaigą. Belieka dar pasigrožėti vaizdu iš pilies bokšto. Įkopti į jį galima tik įsigijus atskirus bilietus, kainuojančius apie 17 zl. Tai nedidelė investicija, o patirtis – išskirtinė.
Bokštas – pilies dalis, vadinama High Castle
Tai seniausia šios tvirtovės dalis. Norint čia patekti, reikia laiptais pakilti į Aukštutinės pilies antrąjį aukštą, o iš ten – jau į bokštą, kuris yra apie 20–30 metrų virš išorinio kiemo.
Iš jo atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas – plyti raudonų plytų stogai, patys įvairiausi bokštai, pilies kiemai, apgaubti Nogato upės vingio ir aplinkinių medžių žalumos. Netoliese matyti ir Marienburgo miestą juosiantis kraštovaizdis – ūkanoti laukai ir elegantiški tiltai.
Bokštas atidarytas metų laiko režimu – nuo balandžio 26 iki rugsėjo 30 d. Tai metas, kai šviesa vėlyvą popietę pasiekia švelnų auksinį toną, o vaizdas – pats gražiausias.
Marienburgo pilis – nuostabi, įspūdinga, verta lankyti. Bet kartu ji primena, kad istoriją reikia pasakoti visą. Audiogidas gali nutylėti Kęstutį ir Vytautą, bet mes turime prisiminti, kad šios sienos mena ir mūsų valdovus, ir mūsų kovas, ir mūsų pergales.
(Bus daugiau)
Dėkui už puikius pastebėjimus…
Pats ten buvau, tai tikrai magistrai ir kryžiuočiai ten patys svarbiausi,kažkokie “didingi”…….
Vienoje salėje užsimena kaip legenda,kad lietuviai paleido patrankos sviedinį ir tokiu būdu planavo nužudyti visą vadovybę…