Reketijos kaime gyveno Sovuliai kažkada:
Aš, trys broliai, sesė, tėvelis ir mama.
Mažas bėgiojau linksmai sode ir kieme.
Deja, tai tik prisiminimai. Nėra ten mano šeimynos ir manęs…
/Pranas Sovulis/
Po ilgos ir sunkios ligos 2025 m. rugpjūčio 12 d. į anapilį išėjo mokytojas, visuomenininkas iš prigimties, poetas ir prozininkas Pranas Sovulis. Galima sakyti, kad tai žmogus – institucija. Jo nuveikti darbai Suvalkų lietuvių bendruomenei yra labai dideli. Sunku apie jį parašyti viename straipsnyje. Didžiulė mūsų laimė, kad turėjome savo bendruomenėje tokį žmogų, atsidavusį lietuvybės labui. Apie jį „Suvalkietyje“ rašyta labai daug. Remdamasis medžiaga, patalpinta „Suvalkietyje“, skaitytojams priminsiu jo biografiją ir darbus.
Gimė jis 1934 m. rugpjūčio 5 d. Reketijos kaime Antano Sovulio ir Viktorijos Karmilovičiūtės šeimoje, kurioje gimė 7, o užaugo 5 vaikai: Bronius, Eugenijus, Bronė, Antanas ir Pranas. Jis šeimoje buvo jauniausias. Reketija nuo Liubavo į rytus yra nutolusi 5 km, o nuo Kalvarijos – apie 12 km.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Reketijoje buvo apie 60 sodybų. Iš šio skaičiaus matyti, kad tai didelis kaimas. Dauguma kaimo ūkių buvo vidutinio dydžio (apie 10–12 ha), bet buvo ir stambių, kurie turėjo 30 ir daugiau hektarų žemės. Prano tėvo tėvas 7 metus dirbo Amerikoje, ir grįžęs iš jos prieš Pirmąjį pasaulinį karą Reketijoje nusipirko žemės ūkį. Tėvai turėjo 27 ha ūkį. Kaime buvo modernus pieno supirkimo punktas, įsikūręs naujame pastate.
1926 m. Reketijoje pastatyta nauja didelė šešių klasių pagrindinė mokykla, kurioje 1942–1944 m. su pertrauka mokėsi P. Sovulis. Ramus ir pasiturintis gyvenimas truko iki 1940 m. birželio 15 d., tai yra iki Lietuvos Respublikos prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Naujoji valdžia įvedė pasienio zoną, iš kurios ūkininkai buvo perkelti į kitas vietas. 1941 m. pavasarį sovietų valdžios įsakymu visa Sovulių šeima iškeldinta į Gulbiniškių kaimą Liudvinavo valsčiuje (netoli Jungėnų).
Per pirmąjį didelį trėmimą (1941 m. birželį) Sovulių ir kitos šeimos naktimis nemiegojo namie, slapstėsi krūmuose, javuose, šieno kūgiuose ir kitur, kad tik neišvežtų į Sibirą. Tų pačių metų rudenį šeima grįžo į savo ūkį Reketijoje. Niekas jų sodyboje nebuvo apsigyvenęs ir jokios žalos nepadaryta.
Nelengvas buvo gyvenimas ir vokiečių okupacijos metais. Ūkininkai turėjo vokiečiams priduoti daug javo, mėsos ir pieno. Už tai, kad P. Sovulio tėvas nepridavė reikiamo kiekio privalomų duoklių, į kalėjimą pasodino jo dukrą Bronę. Kad dukrą paleistų iš kalėjimo, tėvas važinėjo pas Reketijos ir gretimų kaimų ūkininkus prašydamas, kad duotų javų, nes pats neturėjo tiek, kiek reikėjo atiduoti. Kai surinko reikiamą kiekį javo ir pridavė vokiečiams, dukra Bronė iš kalėjimo grįžo namo.
1944 m. rugpjūčio pradžioje prie Reketijos iš rytų priartėjo frontas. Beveik tris mėnesius kaimas buvo fronto zonoje. Kovėsi Vokietijos Vermachto ir Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos kariai. Šį laikotarpį P. Sovulis prisimena taip: „Mūsų šeima per susišaudymą sėdėjo bulvių rūsyje, virš mūsų galvų krito žemė, visi laukė mirties. Atėjus nakčiai bėgome į rytus. Sutikti raudonarmiečiai liepė mums bėgti toliau nuo fronto.“ Per frontą P. Sovulis, brolis Bronius ir sesuo Bronė slapstėsi kaimyno rūsyje, kiti šeimos nariai – savo namo rūsyje. Paskui nakčia šeima pabėgo į Trumpalį Punsko krašte.
Reketija iš vokiečių okupacijos išvaduota 1944-10-23. Praėjus frontui Sovulių šeima trumpam sugrįžo į savo ūkį ir pamatė šiurpų vaizdą: svirnas ir kluonas buvo sudeginti, o namas sugriautas. Tai padarė sovietų kariai. Sovuliai prarado visą savo turtą. Jiems neleista toliau gyventi savo ūkyje, kadangi žemė atsidūrė pasienio zonoje. Be to, gyvenant Lietuvoje grėsė trėmimas į Sibirą dėl to, kad tėvai turėjo daug žemės.
Gyvenimas prasidėjo iš naujo. Reikėjo ieškoti naujos gyvenimo vietos. Pradžioje trumpai apsistojo pas ūkininką netoli Šeštokų. Paskui ieškojo vietos Lenkijoje. Trumpai gyveno Paliūnuose, Soželkose pas Banaševičienę, kol pagaliau rado pastovią vietą Gromadčiznos (Gromadczyzna) kaime netoli Vižainio. Šio kaimo oficialiai jau seniai nėra, kadangi jis prijungtas prie Balčių (lenk. Bolcie), esančių prie trijų sienų sankirtos (Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos). Apsigyveno į Vokietiją pabėgusio Gudaičio 9 ha ūkyje: buvo neblogi pastatai, kluone dar likę javų, šieno, o rūsyje – bulvių.
Čia prasidėjo Sovulių šeimos naujas gyvenimo etapas. Tuo metu Gromadčiznoje ir Balčiuose daugelis šeimų namie kalbėjo lietuviškai. Sovulių šeimoje tiek Reketijoje, tiek Gromadčiznoje namie buvo kalbama lietuviškai ir lenkiškai. Iš viso 1944 m. iš Reketijos į Lenkiją pasitraukė 16 ūkininkų. Lietuva ir tėviškė visą laiką išliko P. Sovulio ir jo tėvo Antano mintyse. Tėvai, broliai ir sesuo vakarais dažnai prisimindavo gyvenimą Reketijoje, pasakojo padavimus, legendas, dainuodavo nuostabias liaudies ir tautiškas dainas. Mama klausydamasi vis šluostydavo ašaras.
Persikėlęs į Gromadčizną Pranas tęsė mokslą nuo trečios klasės lenkiškoje Vižainio pagrindinėje mokykloje, kurią baigė 1949 m. Nuo namų iki mokyklos buvo 4,5 km. Pradžioje sunku jam buvo mokytis, kadangi visko mokyta lenkiškai. Sunku buvo rašyti ir skaityti. Tada gyvenimas visiems buvo nelengvas. Visko trūko: maisto, avalynės, drabužių ir kitų dalykų. Reikėjo vaikščioti su pusklumpėmis (pas mus vadinamais medžiokais). Pokariu šeima išgyveno skaudžią netektį. Per Kalėdų šventes 1946 m. nuo peršalimo mirė 16-metis brolis Antanas, Suvalkų bendrojo lavinimo licėjaus mokinys.
Baigęs 7 klasių pagrindinę mokyklą, Pranas įstojo į Suvalkų valstybinį daržininkystės licėjų. Po dvejų mokslo metų mokykla perkelta net į Kozmin Vielkopolski (Koźmin Wielkopolski, miestas tarp Jarocino ir Krotošino Didžiosios Lenkijos vaivadijoje). Dabar mokykla vadinosi Daržininkystės ir sodininkystės medelyno technikumas. Mokslas sekėsi gerai. Už gerą mokslą paskutinės klasės mokslo metų pabaigoje Pranas dovanų gavo knygą. Ketverių metų technikumą baigė 1953 m. Baigęs mokyklą, gavo administracinį paskyrimą dirbti Šcecineko javų sėklų vertinimo stotyje. Čia 4 metus dirbo laborantu.
1957 m. nutarė pakeisti profesiją ir įsidarbino mokytoju pagrindinėje mokykloje. Teko jam mokytojauti Galdapės, Kentšino ir Olecko apskrityse. Paskutinė darbo vieta prieš išeinant į pensiją buvo kaimas Cimochy Olecko apskrityje. Į pensiją išėjo 1984 m. Būdamas mokytoju baigė pedagoginius kursus, dvimetę mokytojų seminariją ir pedagogiką Varšuvos universiteto Psichologijos ir pedagogikos fakultete. Gavo pedagogikos magistro titulą. Mokykloje daugiausia mokė biologijos. Po pamokų vadovavo harcerių būreliui. Dažnai per atostogas dalyvaudavo harcerių stovyklose.
Mokė mokinius dainų, šokių, ruošdavo su jais vaidinimus ir meno programas įvairiems renginiams. Dviejose mokyklose mokinius išmokė šokti lietuviškus šokius: „Kryžpolkę“, „Klumpakojį“, „Suktinį“ su lietuviškais priedainiais „Oi, Joneli, negerai“, „Bitute pilkoji“. Taip pat išmokė dainuoti dainą „Pasėjau linelį ant pylimo“. Šias daineles vaikai scenoje mielai padainuodavo, nes jiems jos patiko. Apie jo išmokytas lietuviškas daineles ir šokius buvo parašyta laikraštyje.
Būdamas mokytojas, visada su mokiniais tvarkė mokyklos daržą. Dirbdamas lenkiškose mokyklose stengėsi neužmiršti lietuvių kalbos. Nuolatos klausydavosi lietuviškų radijo laidų iš Vilniaus. Įsigijo keletą lietuviškų knygų, kurias skaitydamas tobulino lietuvių kalbą. Skaitė Sovietų Lietuvos laikraščius ir „Aušrą“, kurią stengdavosi nusipirkti lankydamasis Suvalkuose ar Seinuose. Dažnai tekdavo su žmonėmis pasikalbėti lietuviškai.
(Bus daugiau)
