Tarptautinė mokslininkų komanda žurnale „Earth and Planetary Science Letters“ paskelbtoje studijoje atskleidė, kad geologinių epochų ir laikotarpių ribos, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo atsitiktinės, iš tiesų pasižymi tam tikru hierarchiniu dėsningumu.
Tyrimo bendraautoris, Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Andrejus Spiridonovas pabrėžia, kad šių ribų pasiskirstymas atspindi giliausius Žemės sistemos kintamumo procesus, o atradimas gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie planetos praeitį ir galimus ateities scenarijus.
„Geologinės laiko skalės gali atrodyti kaip tvarkingos laiko juostos vadovėliuose, tačiau jų ribos pasakoja gerokai chaotiškesnę istoriją. Mūsų tyrimas rodo, kad tai, kas anksčiau atrodė kaip netolygus triukšmas, iš tiesų yra raktas į Žemės pokyčių supratimą ir jų ribas“, – sako prof. A. Spiridonovas, geologas ir paleontologas, vienas iš tyrimo autorių.
Ieškojo planetos ritmų
Tyrimą atliko tarptautinė mokslininkų grupė: prof. Šaunas Lavedžojus (Shaun Lovejoy) ir doktorantas Risiartas Deivisas (Rhisiart Davies) iš McGillo universiteto (Kanada), doc. Fabrisijus Lambertas (Fabrice Lambert) iš Čilės popiežiškojo katalikų universiteto, dr. Rafaelis Hebertas (Raphael Hebert) iš Alfredo Wegenerio ašigalių tyrimų instituto (Vokietija) ir prof. A. Spiridonovas iš VU (Lietuva).
Jie sutelkė dėmesį į epochų, laikotarpių ir erų ribų pasiskirstymą geologiniame laike. Tyrime buvo nagrinėjama ne tik oficiali Tarptautinė geochronologinė skalė, bet ir kitais principais grįstos chronologinės skalės.
Pavyzdžiui, remiantis išnykusių gyvūnų, tokių kaip konodontai, graptolitai ar amonitai, biozonų laiko rėžiais, naudojamais globaliai geologinių sluoksnių koreliacijai.
Visose šiose skalėse – nuo vietinių iki globalių – išryškėjo akivaizdus dėsningumas. Laiko vienetų ribos nėra pasiskirsčiusios tolygiai.
Atvirkščiai – ribos susitelkia į sankaupas, kurias skiria ilgi santykinės ramybės laikotarpiai. Šis ekstremalus netolygumas aprašytas naudojant multifraktalų koncepciją – matematinius modelius, pasižyminčius savipanašumu skirtinguose masteliuose.
„Intervalai tarp svarbiausių įvykių Žemės istorijoje – nuo masinių išnykimų iki evoliucinių sprogimų – nėra visiškai atsitiktiniai. Jie atitinka multifraktalinę logiką, kuri atskleidžia, kaip kintamumas persiduoda per skirtingus laiko mastelius“, – aiškina prof. A. Spiridonovas.
Atskleistas Žemės tempas
Remdamiesi šia analize, tyrėjai įvertino vadinamąją „išorinę laiko skalę“ – tai yra mažiausia trukmė, kurios reikia, kad atsiskleistų visas Žemės sistemos kintamumo spektras. Jų skaičiavimais, ši riba siekia maždaug 500 milijonų metų – o dar tiksliau ją atskleisti padėtų milijardo metų geologinis metraštis.
„Jeigu norime suprasti visą Žemės elgsenos amplitudę – tiek santykinio stabilumo, tiek staigių globalių sukrėtimų laikotarpius, mums reikia bent pusę milijardo metų aprėpiančio geologinio įrašo. O idealu – milijardo metų trukmės laiko eilutės“, – pabrėžia prof. A. Spiridonovas.
Pasak tyrimo autorių, tai paaiškina, kodėl trumpesnės laiko skalės dažnai nesugeba atskleisti tiek ekstremalių ramybės, tiek chaotiškų pokyčių laikotarpių, būdingų planetos raidai.
Chaosas, kuriame slypi dėsningumas
Tyrime taip pat pristatytas naujas teorinis modelis, aprašantis šių ribų pasiskirstymą – sudėtinis multifraktalinis – Puasono procesas. Šis modelis rodo, kad geologiniai įvykiai yra tarsi įdėti vieni į kitus: ribų sankaupos atsiranda kitų sankaupų viduje, o visa tai valdo vienas statistinis dėsningumas.
„Dabar turime matematinį pagrindą teigti, kad Žemės sistemos pokyčiai nėra tiesiog nereguliarūs – jie yra labai struktūriški ir hierarchiniai. Tai turi didžiulę reikšmę ne tik praeities rekonstrukcijoms, bet ir modeliuojant galimus ateities pokyčius“, – apibendrina prof. A. Spiridonovas.
Į tai, ką jūs aprašote, prof. A. Spiridonovai, reaguoja žmogus. Per žmogaus evoliuciją (grįžimas į ten, iš kur jis atėjo) ir per genetinius žmogaus algoritmus atsispindi Gliaudžio Stasio moksliniuose darbuose: jis baigia rašyti antrąją knygą, kurią, tikėtina, išspausdins Klaipėdos universiteto leidykla. Dėkoju.
Man regis prie per didelių visatos dalykų einama. Žemė yra menkniekis joje. Gal derėtų spsiriboti vandens reiškinio visatoje ir visų pirma Saulės sistemoje, dar konkrečiau Žemėje procesų gilesniu pažinimu. Tačiau vargu ar kosminis vandens šventumas gamtamoksliniais metodais ar matematiniais būdais gali būti pažintas.
Naskos dykumoje Pietų Amerikoje, kur akmenuotam paviršiuj grioveliais yra išpaižytos nesuprantamos, matomos tik iš lėktuvo figūros, uolos paviršiuj matosi ir žmogaus su skafandru piešinys. Dalyvaudamas Pasaulinių idėjų konkurse “The Rolex Award” pažymėjau Žemės paviršiuje ten išpaišytus piešinius, vaizduojančius okeaninius vandenis, taip pat ir jūras. Tame tarpe Banginio, vaizduojančio Baltijos jūrą yra ten piešinys su užlenkta uodega išeinančia į Šiaurės jūrą vaizdu. Norėdamas dalyvauti šiame konkurse privalėjau gauti trijų mokslo daktarų rekomendacijas kaip įrodymą jog esu ne piemuo. Gavau jas ir, pasibaigus konkursui, komisijos buvau apdovanotas knyga. Dabar, praėjus daugeliui metų, grįžau prie temos ir pastebėjau, kad į mįslingus tuos piešinius veda dviguba linija iš Pisco įlankos su uoloj išpaišytais “Gedimino stulpais”. Įvedus matematinius elementus pasirodė, kad “stulpai” lyg tai yra nuoroda plokščios “skraidančios lėkštės” šia dviguba linija skridimui į dykumą nupiešt minėtiems piešiniams. O šių dienų tyrimai Naskoje (Nazska) rodo, kad piešiniai, nors ir nepaliekant pėdsakų, yra kažkiek koreguojami. Nenuobodu, žodžiu, yra toje aplinkoje pabūti.Taigi, Kažin, kosminis vandens šventumas gamtamoksliniais ar matematiniais būdais pažintas, manau, būti gali.
Visgi, kas yra vanduo jo šventumo (dieviškumo) prasme, veikiant gamtamoksliškų tyrimų būdais ir priemonėmis, manytina, nepasiduoda tapti visiškai pažintas. Matyt, ne be šio supratimo lietuviąi Vyriausiąjį dievą Andėjaus (Vandėjaus/ Vandėniaus) žodžiu vadino. Ir iki šiol žmogui sunkiai suvokiama, kad tiek žaibas, tiek šaltis – abu gali būti laikomi to paties vandens, jo kosminės (šventos) galios reiškiniai. Beje, prie tokių vandens šventumo reiškinių gali tekti priskirti ir ėmusius naujai reikštis paslaptingus vadinamus GPS signalus, kurie užklumpa lėktuvus prie oro uostų, kuriuose rengiasi leistis. Gali būti, kad tai reiškiasi oro virpėjimu (drebėjimu), kurį tam tikrose vietose (oro, erdvės lopuose) sukelia ore esantys vandens garai. Neseniai teko skaityti, kad vienoje Japonijos vietovių pasireiškė toks stiprus oro virpėjimas, drebulys kartu su skriejančiu stipriai švytinčiu kamuoliu (galbūt kamuolinis žaibas), trukęs keletą minučių, kad sukėlė didelį žmonių išgąstį, matyt, net jiems persidavus drebului. Girdisi, kad tokie oro drebuliai, trukantys keliolika minučių, tapo žmonių patiriami kai kur ir Lietuvoje. Tai vis galimai yra vandens šventumo “aibės”…
Citata: “…tam tikrose vietose (oro, erdvės lopuose) sukelia ore esantys esantys garai”. Kalba čia eina, Kažin, apie gėlo vandens garus. Naskos dykumoje Peru valstybės Anduose yra nupaišytas ir Amazonės upę su intakais vaizduojantis paukščio paveikslas, galimai atspindintis oro ir gėlo vandens garų šventumo, kaip jūs kad ir sakote, aibę. Be to, dykumoje yra nupaišytas ne ką mažesnis už Amazonės paukštį Nilo paukštis, taip pat galimai atspindintis oro ir gėlo vandens garų šventumo, aibę. Taigi “Matyt, ne be šio supratimo lietuviai Vyriausiąjį dievą Andėjaus (Vandėjaus/Vandeniaus) žodžiu vadino”. Dėkoju.
P.S. Na, o jūsų mintis kad prie tokių vandens šventumo reiškinių gali tekti priskirti ir ėmusius naujai reikštis paslaptingus vadinamus GPS signalus, kurie užklumpa lėktuvus prie oro uostų, kuriuose jie rengiasi leistis, Kažin, inžineriniu požiūriu tikrai verta yra dėmesio.
Anduose nupaišytam Amazonės vandenis vaizduojančiam paukščio paveikslui beigi Nilo paukščiu vaizdavimui Nasakos dykumoje patvirtinti, kad paukščiu vaizduojama mistinė vandens esybė, labai tinka ir tokia lietuvių mįslė: “Atskrido paukštis be sparnų, nutūpė medyj be šakų. Atėjo baubas be dantų, suėdė paukštį be sparnų”. Kas? Įmenama – sniegas ir saulė.
Smagu, Kažin, kad priekin žygiuojate remiantis irgi tautosaka, kur paminite sniegą ir saulę. O, jeigu taip, tai paminėsiu dykumoje nupaišytą Ašigalio paukštį. Jo uodega užkloja Arkties vandenyno dalį. Apvalūs plunksnų galai simbolizuoja minkštą paviršiaus (sniegas) dangą. Viena koja aštriu kampu remiasi į sausumą, o kita – plačiai išskėsta atsiremia į vandenyną. Vienas ir kitas “sparnas” įsirėžia į Grenlandiją ir Špicbergeną, Pagal kairę paukščio pusę salomis nueina navigacinė juosta, kartu parodanti ir amžino ledyno ribą. Šviesus trapecinis Norvegų jūros plotas šone fiordais remiasi į Skandinavijos pusiasalio išsikišimą. Geografinis navigacinis Naskos pampos atlasas akivaizdžiai turi savo koordinačių sistemą ir mastelį. Profesorė iš Vokietijos Marija Reiche, pusę gyvenimo savo pašventus figūrų nagrinėjimui nustatė, kad kiekviena, netgi mažiausia, tiesi Naskos pampos linija yra sietina su abiem Peru saulės saulėgrįžomis. Vienaip ar kitaip kyla klausimas, kokio senumo galėtų būti Naskos pampoje nupaišyti piešiniai? Akivaizdu, kad jie galėjo būti nupaišyti ledynmečiu arba tarpledyniniu laikotarpiu. Tą liudija Ašigalio paukščio amžino ledo ribos takas, kuris atitinka dabar esantį. Mažai tikėtina, kad piešiniai būtų išsilaikę iš senesniojo tarpledynmečio, t. y. 70 tūkst. metų, todėl apsiribosime paskutiniojo ledynmečio pabaigos epochos riba. Pagal tai išeitų, kad naskos fifūros anksčiausiai galėjo būti nupieštos prieš 10 tūkst. m., neatmetant ir 70 – ties tūkstančių metų galimybės. Dėkoju.
Akivaizdu, kad nupiešti paukščiai, taip pat jų pavadinimų žodžių skambėjimas žmogui dainuojant ar šaukiant laikytini vandens (sniegas, lietus, ledai, kiti pavidalai) simboliais. Tad manytina, kad dykumose nupaišyti paukščiai ar jų pavadinimo žodžių, žmogui dainuojant ar šaukiant, skambėjimas galėję būti maginiais simboliais, pagelbinčiais vandeniui į atitinkamą vietą “atskubėti”, jam pasirodyti. Beje, toks giliai senovinis suvokimas galėjo sąlygoti ir dažną vėlesnių laikų vietų pavadinimų kilmę iš vandenvardžių, kalbotyros priskiriamų lietuviškai kilmei.
Paukščių piešimas dykumoje rodytų, kad tai gali būti apledėjimo (vandens garavimo aibių) sukelto vietomis (o gal ir ne mažoje žemės pasaulio dalyje) per sauso tapusio klimato patirties pasekmė. Juolab, kad Naskos dykumoje nupaišyti skirtingų Žemės vietų – Amazonės, Nilo ir Ašigalio paukščiai. Taigi, būtų pagrindo manyti, kad paukščiai kaip vandens simboliai piešti “žmogaus” patyrusio vandens išgaravimo galios sausros “aibę”, t.y. Žemėje buvusias ne mažiau kaip prieš 10 tūkst. metų sausras. Beje, lietuvių senovės istorijos prasme būtų svarbu žinoti ir ant Dovinės upelyje rasto akmens runomis užrašyto teksto, kuriame minimas Nilo pavadinimas, amžių.
>Kažin
Citata: “Beje, lietuvių senovės istorijos prasme būtų svarbu žinoti ir ant Dovinės upelyje rasto akmens runomis užrašyto teksto, kuriame minimas Nilo pavadinimas, amžių”. Tekstas konstatuoja, kad “Nilo upės gija (esi) tu”. Supratę, kad gija reiškia liniją nuo Nilo iki Dovinės upės šiaurėje ir nubraižę ties upe galimai ratu ten stovėjusį kalendorių su žyma į Šiaurę bei pažymėję Liūto žvaigždyno priekinės kojos padėtį dabartyje, įžvelgsime, kad kampas tarp Šiaurės ir Liūto Alfa žvaigždžių, einant nuo Alfa prieš laikrodžIo rodyklę sudaro 240 laipsnių kampą. Tuomet, žinant, kad posūkis aplink Šiaurės žvaigždę 1-no laipsnio kampu turi 72 metų trukmės vertę, randam, kad iš Egipto Dovinės kryptim į šiaurę lietuviai išėjo (240 x 72) – 2025 = 15.255 m. pr. Kr. metu. Ir tai gerai koreliuojasi su faktu kai, įkūrę Vilnių 7.275 m. pr. Kr. laiku, pastatėm po to jame Cheopso laikų tipo piramidę Gedimino kalno papėdėje (“Istorija pareinant į Lietuvą”, p. 22). Žmonių tada buvo mažai, kadangi 70 tūkst. m. atgal Tobos ugnikalnio Sumatros saloje proveržio išdavoje skaičius žmonių mūsų planetoj ėmė didėti tik vos 20 tūkst. m. atgal. To pasekmėje tampa aišku, kodėl 1410 m. Žalgirio mūšio metu Žemėje tegyveno vos 425 mln. žmonių (“Ist, par. į Lietuvą”, p. 54 – 55). Dėkoju.
Man regis, kad Lietuvos mokslas be reikalo neskiria dėmesio ant Dovinės upelyje rasto akmens užrašytam tekstui. Visų pirma, tai tyrimams iš kokių amžių laiko jis yra, – nustatyti. Be abejonės ledynmetis yra vandens garavimo ir paslaptingų jėgų valioje esančių jo garų “perskraidinimo” iš vienos Žemės vietos į kitą bei jų kondensuoto telkimo atitinkamoje vienoje vietoje kaip vandens, ledo pasekmė. Tad Dovinės akmens su runų užrašu radimas ne kitokioje žemės vietoje, o upelyje – vandenyje, nelaikytinas atsitiktiniu, o suteikia pagrindo manyti, kad tas užrašas ant akmens gali būti skirtas būtent šventiniam vandens “aibių” garbinimui, kad išvengus ledynmečio antroje pusėje patirtos sausros net tik žemėje, bet ir atmosferoje kaip vandens neapykantos užėjimo gyvenime ateityje.
Akmuo ir vanduo – abu labai seni žodžiai. Ant akmens esantis užrašas Juozo Šeimio iškoduotas taip: “LITu Nila GYE esi Tu”. Manau, kad atsižvelgiant į žodžio ‘Nila’ kaiminystę su ‘GYE’ – šis skaitytinas kaip sen. liet. žodis ‘Goja, gojus’ – giraitė (iš dainos – “per žalią gojų bernužėlis jojo”). Tokiu atveju su ‘goja’ gramatiškai susietą žodį ‘Nila’ labiau tiktų laikyti vietiniu lietuvišku būdvardžiu nei Nilo upės pavadinimu. Baltų prokalbėje yra žodžių pradinio garso s,š/n pasikeitimas, pvz., liet. sekantis – latv. nekamais – angl. – next, liet. šiaurė – angl. north, liet. siūti, siūlas – rus. nytj beigi ir liet. nytys, pavad. liet. Sereika – Noreika, Sereikiškės, bet prie jų upė Neris ir t.t. Taigi vadovaujantis šiuo dėsningumu žodį Nila lietuviškai galima skaityti ir kaip Šila bei abu juos laikyti reiškiančius tą pačią prasmę – “Šilo”. Po šių redakcinio pobūdžio papildymų užrašas skambėtų: “Lituo – Šilo goja – Tu”. Taigi – užrašyta tai senoviškais lietuvių(baltų) žodžiais.
Suprantama, kad tokiu atveju yra kalbinio bei istorinio pagrindo ir Nilo upės pavadinimą Egipte laikyti lietuviškos (baltiškos) kilmės, reiškiantį Šilo upė. Tačiau tai reiškiančiu vardu upė Egipte veikiausiai buvo pavadinta keliais tūkstantmečiais vėliau – hetitų viešpatavimo laikais, kai Dovinės akmens užrašas gali būti poledynmetinio laikotarpio, taigi jame užrašytas žodis ‘Nila’ tiesioginiu ryšiu su Nilo upės pavadinimu būti siejamas negalėtų.
Tokiu atveju lieka klausimas, kaip gali būti nustatytas Dovinės akmens užrašo amžius?
>Kažin
Galima vystyti mintį per GYE kaip gojų ir Nilą kaip šilą, tačiau čia nėra lygiagrečių tą patvirtinančių faktų. Pirma, – užrašas yra užrašytas senaisiais (J. Šeimys) mūsų rašmenimis tokiais kaip kad ir užrašai ant sfinksų. Antra, – Tutanchamono mumijos nukleorūgštis turi lietuvišką haplogrupę R1a (Y DNR , tyrimai, atlikti Anglijoje) analizė, atlikta Britų muziejaus užsakymu, parodė, kad faraonas yra vėlyvas, turintis haplogrupę R1a lietuvių palikuonis. Ir trečia, – vertinant aistišką (aistosas) jo kilmę ir vardą AUKSIS (Ist. par. į Lietuvą, p. 45), galime tvirtinti, kad jis buvo nuo Europos ledo šalčio nuėjęs žemyn link šiltos Afrikos (ten pat) žmogus. Tad, klausimas, kaip dar gali būti nustatytas Dovinės akmens amžius, manau, yra uždarytas. Dėkoju.