Švenčių iššūkis: kiek laiko vaikai praleis prie ekranų?

Artėjant šventėms ir mokinių atostogoms, vaikų praleidžiamas laikas prie ekranų ilgės.

Tačiau Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad nesaikingas laikas prie išmaniųjų įrenginių didina nepilnamečių elgesio ir psichologinių sunkumų tikimybę – neigiamus padarinius patiria net 51 proc. 6–14 m. vaikų.

Psichologė Karolina Gurskienė atkreipia dėmesį, kad vaikų visiškai apsaugoti nuo ekranų šiais laikais nepavyks, tačiau svarbiausia paisyti saiko ir nebijoti nuobodulio.

Julija Judickienė, „Compensa Vienna Insurance Group“ Gaminių ir pavojaus vertinimo departamento vadovė, teigia, kad vaikai ir paaugliai internete gali susidurti su piktavaliais žmonėmis, todėl reikėtų rasti tinkamiausius būdus juos apsaugoti.

Veiksmų planas – ir tėvams

Naršydami internete vaikai tampa viešosios erdvės dalyviais. Pasak K. Gurskienės, tėvai turėtų stebėti, ką vaikai veikia internete ir ar juos pasiekia pagal amžių tinkamomis žiniomis.

Vaikams dar sunku kritiškai įvertinti pavojų, dominuoja naivumas, patiklumas, įtaigumas, dėl nesusiformavusio tvirto psichologinio stuburo, nepilnamečiams dažnai būna sunku pasakyti „ne“ ar nepasiduoti galios žaidimams.

Naudodamiesi mažamečių ir nepilnamečių sąmoningumo trūkumu, piktavaliai gali užverbuoti vaikus ir jais manipuliuoti.

„Apie asmeninės erdvės ir duomenų saugojimą su vaikais turėtumėme kalbėtis dar prieš suteikiant jiems galimybę nevaržomai naršyti internete.

Labai svarbu vaikui paaiškinti, kad asmeninių duomenų atskleidimas gali pakenkti visai šeimai.

Kai suprantame, kad dėl neapdairaus mūsų elgesio gali nukentėti visa šeima, jaučiame didesnę atsakomybę. Taip pat su vaikais reikia kalbėtis apie suaugusiųjų pagalbos svarbą ir paaiškinti, į ką jie galėtų kreiptis.

Streso akimirką nuspręsti, į ką galima kreiptis pagalbos – per sudėtinga“, – teigia K. Gurskienė.

Kitas pavojus, su kuriuo susidurti gali ir nepilnamečiai – socialinių tinklų paskyros užgrobimas.

Pasak J. Judickienės, nepilnamečiai neretai visas problemas nori spręsti patys, tačiau susidūrę su kibernetiniais nusikaltėliais tokiu būdu gali išsikasti sau dar gilesnę duobę.

Svarbu, kad nepilnamečiai pasisakytų suaugusiems apie problemas, o tėvai reaguotų ir kreiptųsi į padėti galinčius specialistus.

„Kaip tinkamai pasirūpinti savo paskyrų ir įrenginių saugumu, dažnai nežino net ir suaugę žmonės, jie taip pat pasimeta, neranda, kur kreiptis, jei socialinių tinklų paskyra užgrobiama.

Taigi, vaikams kyla dar didesnis pavojus, nes jie stokoja patirties ir kritinio mąstymo, o susidūrę su problema gali priimti netinkamus sprendimus.

Susidūrus su problemomis socialiniuose tinkluose gali padėti mūsų specialistai, kurie „Neapykantai Stop“ paslauga besinaudojantiems klientams teikia kvalifikuotą pagalbą ir patarimus, kaip reikėtų elgtis ateityje“, – sako J. Judickienė.

Leisti vaikams prisiimti atsakomybę

Psichologė K. Gurskienė mano, kad vaikas nuo ekranų turėtų nueiti ne tada, kai jau yra suirzęs ir pervargęs, bet kol dar norėtų pabūti ilgiau ir tebėra žvalus.

Kiekvienam prie ekranų praleidžiamas laikas turėtų būti individualus, vienam ir valandos gali būti per daug, o kitas nepajus didelio poveikio praleidęs ir kelias valandas, tačiau patariama nepamiršti saiko, atsižvelgti ir į akių sveikatą.

Visiškai uždrausti interneto nereikėtų, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai – neatsiejama gyvenimo dalis.

„Kuo skiriasi vaistas nuo nuodo? Doze. Dozuokime internetą ir jis nebus nuodingas, o priešingai – naudingas. Reikia leisti vaikui laiką kontroliuoti pačiam, ne tėvams nutraukti žaidimus internete.

Taip nebūsite baudėjas, kuris stabdo malonias veiklas. Svarbu ugdyti vaikų sąmoningumą, paaiškinant jiems, kodėl yra laiko limitai ir įvedamos taisyklės.

Galime remtis priklausomybių išsivystymo teorija: kuo daugiau kažką vartoju, tuo daugiau to noriu“, – pataria K. Gurskienė.

Didesnę atsakomybę už save internete prisiimti nepilnamečiams leidžia žinojimas, kas yra saugu ir kaip elgtis susidūrus su pavojumi, kaip jį atpažinti.

J. Judickienė vardija, kad saugumo taisyklės, tokios kaip sudėtingas slaptažodis ar dviejų veiksnių autentifikavimo sistema, yra paprastos priemonės, kurios padeda užtikrinti saugumą.

Tėvai turėtų pasakoti vaikams, kokios grėsmės tyko internete, kaip nuo jų apsisaugoti – reikėtų neatskleisti nepažįstamiems asmeninės informacijos, nesiųsti nuotraukų, pasirūpinti griežtesniais socialinių tinklų privatumo nustatymais.

Didžiausią įtaką daro ir tėvų pavyzdys, todėl ir suaugusieji turėtų laikytis saugumo taisyklių ir saiko, leidžiant laiką prie ekranų.

Nuobodulys moko

Nors tėvai dažnai išmaniuosius įrenginius mažamečiams įduoda tada, kai šie nuobodžiauja, reikia laukti eilėje, keliaujant, sergant, K. Gurskienė sako, kad tėvai ir neturėtų visą laiką užimti vaikų.

Niekada tėvai neturėdavo galimybės visą laiką koncentruotis į savo atžalas, nes reikėjo dirbti, skirtumas tik tas, kad ir vaikai turėdavo savų pareigų.

Anot psichologės, reikalingi rėžiai – laikas, skirtas pareigoms ir darbams atlikti, o tik tada laikas poilsiui ir žaidimams.

„Kai eilėje prie gydytojo kabineto vaikas žiūri animacinį filmuką, jis nieko naujo nesužino ir nepatiria. Jei jis laukia, jis galbūt mato suvargusią močiutę ar sunkiai sergantį vaiką, mąsto apie tai, kontempliuoja.

Vaikas domėsis, klaus, plės savo akiratį. Išmokti palaukti ir užimti save – labai svarbios ateities savybės. Tad ką daryti tėvams? Dažnai nedaryti nieko yra geriausias sprendimas.

Duokite vaikams užsiimti savimi. Jei sugalvos, ką veikti būdami smalsūs penkiamečiai, jokios bėdos nebus užimti save būnant dvidešimt penkerių.

Save pažįstame tik būdami su savimi. Būdami su ekranu, pažįstame ekraną“, – nurodo K. Gurskienė.

Judickienė atkreipia dėmesį, kad tiek suaugusiems, tiek vaikams šiandien svarbu gerai žinoti interneto „eismo taisykles“ – kur kreiptis susidūrus su interneto nusikaltėliais, kaip apsaugoti savo paskyras socialiniuose tinkluose, kaip saugiai elgtis, kokių duomenų atskleisti jokiu būdu negalima.

Išmanieji įrenginiai pasitelkiami ir mokslams, bendravimui su bendraamžiais, todėl saikingai juos naudoti galima, tačiau vaikams, prieš leidžiantis į virtualius nuotykius, verta rekomenduoti daugiau pasidomėti, pasisemti žinių, kaip virtualybėje nuotykių ieškoti saugiai.

Taip vaikai nebeturės laiko nuobodžiauti, o nauda ir ateičiai bus apčiuopiama.