Kunigaikščio Motiejaus Radvilos žmona, pamačiusi dizainerę ir parodų kuratorę Juliją Janus Lenkijoje, Radvilų rūmuose Nieborove vykusiame parodos atidaryme, vilkinčią marškinėlius su šiuolaikiškai pavaizduota Barbora Radvilaite, paprašė tokių pačių. „Vos grįžusi į Lietuvą, išsiunčiau rinkinio Slapta meilė kūrinius Radvilų šeimai“, – pasakoja Julija Janus..
Nuo šio atsitiktinumo Julija dar labiau įsitikinusi, kad Barboros ir Žygimanto meilės istorija šiandien gali būti pasakojama šiuolaikiniais dizaino, ekskursijų ir patyrimų būdais.

Interviu su Julija Janus: kodėl miestai tampa meilės istorijos pasakotojais?
– Julija, kodėl tave taip traukia Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilė?
– Tai ne vien dviejų žmonių jausmai. Tai istorija, jungusi visą šalį. Reta proga, kai politinis sprendimas pasitraukė prieš meilę. Ir visa Lietuva tapo šios istorijos liudininke.
– Bet juk Romeo ir Džiuljeta – pasaulinė legenda. Kuo ši istorija ypatinga?
– Šekspyras buvo beveik Augusto ir Barboros amžininkas. Tik jo tragedija – išgalvota, o mūsų istorija – tikra. Joje tiek paslapčių, kad kiekviena karta ją išgyvena iš naujo.
– Tavo projektai apima suvenyrų dizainą, kvapus, ekskursijas, parodas. Kodėl toks platus požiūris?
– Kad istorija paliestų, ji turi būti kažkuo artima, patiriama, o ne sausas faktas. Vienam svarbu girdėti, kitam – ragauti ar uosti. Todėl kuriu erdves, pasakojimus, daiktus kuriose istorija tampa asmenine.

– Kokie miestai jau tapo tavo pasakojimo, sukurtų ekskursijų dalimi?
– Vilnius kalba per Barboros Radvilaitės gyvenimo ženklus pilių komplekse ir senamiestyje, Kaunas – per karaliaus Augusto pasiuntinio Jono Kopfo istorijas. Artėja laikas Klaipėdai, kur vystėsi svarbūs Prūsijos ryšiai su Jogailaičiais. Kiekvienas miestas gali būti šio pasakojimo dalis.
– Tu kuruoji ir parodas. Ką tau reiškia paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ veikianti Vilniaus Istorijų namuose?
– Man, kaip parodos sumanutojai – tai galimybė parodyti Barborą Radvilaitę ir Kotryną Jogailaitę ne tik kaip faktų rinkinius, bet kaip gyvas moteris. Lietuvos nacionalinis muziejus suteikė jungtines pajėgas ir erdvę kūrybai, o lankytojų susidomėjimas parodė, kad tokio formato reikia. Kitąmet ši paroda keliaus į Upsalą, Švediją.
– Kodėl šiandien mums reikia suvenyrų ar daiktų iš Barboros ir Žygimanto istorijos?
– Todėl, kad suvenyras – atminties nešėjas. Laikydamas rankoje daiktą, jauti, kad istorija gyvena ir tavyje. Tai tylus priminimas, kad meilė ir drąsa gali būti stipresnės už protokolą.

– Ir pabaigai – ką kuri dabar?
– Rašau istorinį detektyvą ir trilerį apie Barboros ir Augusto istoriją. Mano tikslas – padaryti šią legendą žinomą tarptautiniu mastu, kad ji pritrauktų žmones atvykti į Lietuvą ieškoti romantikos ir istorijos paslapčių.
Ar čia tas pats kunigaikštis? “2023-07-24 14:11 / šaltinis: tv3.lt Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovo Audriaus Valotkos pasisakymas dėl lenkiškų vietovardžių Vilniaus rajone sukėlė Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Konstanty Radziwillos pasipiktinimą, jis kreipėsi į kultūros ministrą…” tv3.lt/naujiena/lietuva/lenkijos-ambasadorius-pasipiktino-kalbos-inspekcijos-vadovo-pasisakymais-kreipesi-i-kulturos-ministra-n1249878
Barbora Radvilaitė – tai Lenkijos arba lenkiškos Lietuvos istorija, todėl lietuviškai Lietuvai, Vilniui, kad išliktume savimi, tapatintis su Radvilaitėmis ar Jogailaitėmis nepakeliui, tai lėkštų snobų kelias…
Skaičiau, kad Radvilų giminės šūkis buvo ” Lietuva-lietuviams”, o lenkų žiniasklaida Barborą Radvilaitę vadina “gražioji lietuvaitė” ( piękna Litwinka).
Lietuva Radvilų laikais jau buvo tapusi kaip geografinė sąvoka, kaip Lenkijos karalystės žemės dalis – provincija. Lietuvybė, kurią esme atkūrę iš lietuviškų apačių, juose jau buvo mirusi. Taigi, tas Radvilų šūkis ar Radvilaitės pavadinimas “piękna Litwinka” nieko tautiškai lietuviško šiandienine prasme jiems nereiškė, kaip ir Pilsudskiui save kildinusiam iš lietuvių, bet Lietuvą karine jėga vertusiam Lenkija. Jie visi tik geografiškai lietuviai, o tautiškai buvo užkietėję lenkai. Taigi už lietuviško stalo jiems ne vieta.
Labai jau tada tuščias tas lietuviškas stalas lieka, didžiąją amžių dalį išmetus. Ir, mums juos išmetus, juos mielai pasiims (jau pasiėmė) litvinistai.
Airiai, škotai jau seniai kalba angliškai, bet kažkaip taip nemėto nuo savo stalo.
Pervertinus amžiais trukusio lenkiškumo sudiktuotą lenkišką Lietuvos istoriją atsirastų, ką derėtų minėti, kuriais didžiuotis verta. Pvz. vysk. Masalskis, be to, sulenkintas yra net ir ikijogailinis Lietuvos karalystės laikotarpis, ypač vadinamas gediminmetis, santykiai su Ordinais, beveik nutilimas Mindaugo, Vytenio, Kęstučio gynimasis nuo Lenkijos neštos krikščionybės. Taigi sėsti už lietuviško stalo vietoje dabar sodinamų šlėktų rastųsi kam. Neaišku, kaip čia gali būti škotai pavyzdys, kuriuo derėtų Lietuvai sekti!
Radvilos, kaip ir Astikai, savo giminę kildina iš krivių krivaičio Lizdeikos. Kalbą prarado, kaip ir dauguma mažesnių tautų didžiūnų. Anglijos karaliai taip pat nebemoka lietuviškai.
Kiek suklysta Tamstos
(lyties ar tarplyčio per pusantro Vyčio žymens-gulmens į “+++” nenutuoksi kaip kreiptis),
Astikai galingai išlaikę< – "atšokus ant naudų ėmimo" Radvilų valdingai atšakai,
– lietuviškumą, tautiškumą, o t.p. Tikybą savą nuo Lizdeikos žymiojo galių;
Krivis Jaunius (J.Trinkūmas) veiklų galiai, veikimo paramą bei gairęs ir apsaugą
iš Astikų tiesiai nuo Šventėnų perėmęs ir viskas tąsoje – gyvos Tikybos – Lietuvos.
Ta pati Nalšios Šventėnų šventoji aplinka dar tebelaukia (ir nuo Pakarvinės-Dvarciškių
ašies su Tadu Šidiškiu) gyvaja rinda sugrįžimo po 1386 m. žiauriausios Europoje
ginkuotos tikybinių ordų okupacijos …vėl į Vilnių.
O Anglijos Karalius ir visi visi dar save vadinantys Karaliais Europoje
– atsakingi už Potsdamą-45 – prūsų žūties kaltininkai su JAV
(žr. priėmimą admino Aliaskoje š.m.)
Nieko nesupratau, bet pritariu.