Prie Kairėnų botanikos sodo vartų įsikūręs maisto vagonėlis karštomis dienomis lankytojų nestinga. Paprastas pasirinkimas – kava, ledai, afogatas – neverčia ilgai svarstyti ir blaškytis, ypač mažiesiems.
– Kokių ledų nori? – teiraujasi dėdė iš vagonėlio.
– VALININIŲ! – tvirtai atsako kokių ketverių metų mergytė, ką tik atitempusi senelius teisingon vieton, kad šie pasiklydę nenudrožtų tiesiai į sodą. Išsyk matyti, kad lankosi ne pirmąsyk.
– Gal šokoladinių?
– Ne, VALININIŲ, – aiškiai pakartoja mažoji gurmanė.
Tai buvo metatezė – garsų sukeitimas vietomis. Manote, kad šis žvėris gyvena tik mažylių lūpose bei kalbininkų darbuose ir retai išlenda į tyrą orą? Manykite iš naujo!
VALININIAI ledai patvirtina filologinius tyrimus, kad vaikai garsus vietomis dažniausiai sukeičia ilguose, trijų – keturių skiemenų, žodžiuose: 𝑚𝑜𝑐𝑜𝑡𝑖𝑘𝑙𝑎𝑠, 𝑔𝑒𝑏𝑒𝑚𝑜𝑡𝑎𝑠.
Bet iš tiesų ne tik vaikai sunkiai dorojasi su ilgais žodžiais: bėganti „Panoramos“ eilutė „atnaujintą tarpmiestinių traukinių eismą“ lengva klaviatūra keičia į „atjaunintą eismą“. Mano studentės darbe „Karelijos gegučių“ skulptūra tapo ,,Kalerijos gegutėmis“. Irgi neprastai! Jeigu besipindamas suaugusio dėdės liežuvis ištarė 𝑙𝑒𝑣𝑜𝑟𝑣𝑒𝑙𝑖𝑠, nudžiugino pasaulį dar viena metateze!
Metatezių kalboje pilna, tik ne visi ir ne visada pastebime. Jeigu jūsų katė drėKSdama išdrėSKė jūsų meGZto meZGinio siūlus, sveikinu – savo ūkyje jau turite du metatezės atvejus. Kalbos, bent jau indoeuropiečių, savo istoriją marginte išmarginusios garsų apsikeitimais.
Štai ispaniškas PALABRA „žodis” išsiperėjo iš lotynų PARABOLA. Atkreipkite dėmesį, kaip tai panašu į REVOLVERĮ -> LEVORVELĮ. Spėju, kad R reikalauja daugiau altikuriacinių pastangų, o tada į pirmą vietą paslaugiai pasisiūlo toliau esantis L.
Norite daugiau pavyzdžių? Prašau:
– lot. MIRACULUM „stebuklas”- > isp. MILAGRO;
– Lot. PERICULUM „pavojus” -> isp. PELIGRO. Ar pralinksmėjote, Ispanijos keliuose pamatę geltonos spalvos kelio ženklą CURVA PELIGROSA „pavojingas posūkis“?
– Dar profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus paskaitoje minėtas metatezės atvejis lot. CROCODILUS -> isp. COCODRILO.
– Prancūziškas FROMAGE „sūris” kilo iš lot. FORMATICUM „suformuotas”, o šis iš FORMA „pavidalas“. Bet paprastiems ir geriems kaimo žmonėms, gyvenusiems dabartinės Prancūzijos teritorijoje, buvo sunku ištarti poniška tartimi FORMAGE, ir jie pasilengvino gyvenimą metatezės būdu nukaldami jau minėtąjį FROMAGE. Ir jie buvo teisūs!
Savo širdžiai labai mielą metatezės pavyzdį patyriau didžiajame kinematografe. Ar pamenate, kaip Netflix serialo „The Crown“ veikėja Elžbietos II sesuo Margaret lankosi Karibų salelėje dailiu pavadinimu Mustique (tarkite panašiai kaip MASTỸK), ten leidžia medaus mėnesį, o vėliau daro visokius fiti miti su tokiu baronetu, kuris vis dar gyvas, todėl daugiau apie tai nekalbėkime.
Taigi Mustique pavadinimas kilo iš ispaniško žodžio, apibūdinančio mums puikiai žinomą vabzdį, mitybinėje grandinėje esantį aukščiau už žmogų. Taip, tai moskitas, kuris yra ispaniško MOSCA „musė“ deminutyvas, suprask, „musytė“. O isp. MOSCA yra tiesioginė lotyniško MUSCA „musė“ palikuonė. Taip nedidelė Karibų salelė atsiduria vienoje etimologinėje grandinėje su romėnišku posakiu 𝐴𝑞𝑢𝑖𝑙𝑎 𝑛𝑜𝑛 𝑐𝑎𝑝𝑡𝑎𝑡 𝑚𝑢𝑠𝑐𝑎𝑠, „erelis negaudo musių“, atseit, didžių užmojų asmuo smulkmenomis nesidomi. Ta proga kviečiu prisiminti mano feisbuko 2023 m. kovo 11 dienos įrašą DIEVO VABALĖLIAI.
Garsų kaitaliojimas pats savaime yra kūrybinė paskata, todėl greta natūralios metatezės, kai pokyčiai vyksta tarsi patys savaime, egzistuoja ir retorinė metatezė. Ja mėgaujasi kalambūrų kūrėjai, tarkime, apibūdindami politinio gyvenimo peripetijas metatezėmis 𝑝𝑖𝑙𝑘𝑎𝑠 𝑖𝑟 𝑝𝑙𝑖𝑘𝑎𝑠 𝑔𝑦𝑣𝑒𝑛𝑖𝑚𝑎𝑠, 𝑘𝑙𝑎𝑛𝑎𝑠 𝑖𝑟 𝑘𝑎𝑙𝑛𝑎𝑠, 𝑘𝑎𝑙𝑛𝑒𝑙𝑖𝑎𝑖 𝑖𝑟 𝑘𝑙𝑎𝑛𝑒𝑙𝑖𝑎𝑖.
𝐾𝑜𝑛𝑠𝑡𝑖𝑡𝑢𝑐𝑖𝑗𝑜𝑠 𝑝𝑟𝑜𝑠𝑝𝑒𝑘𝑡𝑎𝑠 – 𝑝𝑟𝑜𝑠𝑡𝑖𝑡𝑢𝑐𝑖𝑗𝑜𝑠 𝑘𝑜𝑛𝑠𝑝𝑒𝑘𝑡𝑎𝑠. Ne itin prasminga, bet vis tiek metatezė.
Artimas metatezės giminaitis yra spūnerizmas – garsų suteikimas, atleiskite, sukeitimas greta esančiuose žodžiuose: 𝑏𝑟𝑖𝑒𝑑𝑧̌𝑖𝑎𝑛𝑡𝑖𝑠 𝑡𝑟𝑖𝑒𝑑𝑖, 𝑛𝑒𝑠𝑘𝑟𝑢𝑧𝑑𝑖𝑛𝑘 𝑚𝑖𝑛𝑑𝑒̇𝑙𝑦𝑐̌𝑖𝑢̨! Terminas pavadintas garbiojo pastoriaus Viljamo Arčibaldo Spūnerio garbei, mat gerajam ganytojui tankiai nuslysdavo nuo liežuvio „blushing crow” vietoje „crushing blow” arba „runny babbit” vietoje „bunny rabbit“.
Viskas.
Mokytoja:
– Tinginy! Sėsk, kuolas! Liksi po pamokų ir kartosi, kol išmoksi.
(Taip mus viens du bet ko išmokydavo.)
Lietuvių ir latvių kalbose šis reiškinys taip pat pastebimas- liet. tarmiškai kregždė- blezdinga, latviškai -bezdeliga. Germaniškoje anglų kalboje arklys -horse, kitose germanų kalbose- Ross, ros ( žirgas). Labai panašiose iberiškose romaniškose ispanų ir portugalų kalbose šis reiškinys taip pat pastebimas: ispanų feligres- portugalų fregues- klijentas, ispanų preguntar, portugalų perguntar ( seniau rašyta preguntar)- klausti, ispanų rabioso, portugalų raivoso- piktas,ispanų feria, portugalų feira- mugė ir pan. Portugališkai krokodilas- crocodilo ( ispaniškai cocodrilo), pavojus- perigo ( ispaniškai peligro).
Vargu, ar tuos reiškinius taip lengvai metatezėmis galima paaiškinti. Giliau pasikapsčius gal būtų galima rasti ir semantinio sąlygotumo. Pvz. germanų Ross, ros (žirgas) gali būti giminiuoti su liet. “mano žirgas ristas” su žodžiu “ristas”, o horse (arklys) su liet. žodžiais žirgas, karčiai. Taigi veikiau turime semantinius pavadinimų skirtumus. Arba kodėl portugalų freques – klijentas nelyginti su liet, prekijas, *prekevys.
Sen germanų prokalbe arklys- hrusse, vakarų germaniška fryzų kalba-hoars, angliškai horse, danų,švedų ( bendrine k. hest,haest), olandų tarmėmis- hors ( bendrine kalba paard), vokiškai žirgas-Ross Tiesa, sen. germanai turėjo žodį wristuz ( anglų k. wrist-riešas ). Portugalų žodis fregues yra kilęs iš lotyniško žodžio filius ecclesiae ( pažodžiui bažnyčios sūnus), tad nieko bendro su prekiju neturi.
,,Kam pririšo ristą žirgą…”
Germaniškų tarmių arklio pavadinimą reiškiantys žodžiai hrusse, hoars, horse, hors lygintini su lietuvių senovėje vartotu žodžiu šorai – “puošnūs pakinklai, pakinktai”, taip pat su liet. žodžiu žiurstas – “puošni prijuostė, apjuostė”. Pati ši šaknis lygintina su liet. žirgas, kuris kildintinas iš liet. žodžio “gaurai, karčiai”. Vokiškas žirgo pavadinimas Ross, kaip minėjau lygintinas su lietuvių žodžiu “ristas”, rusų ‘lošadj’, taip pat sen germ. “wristuz”, ir reiškia žirgą atitinkamai išpuoštą – pabalnotą.
Dėl portugalų žodžio freques kilmės, tai visgi panašiau, kad jis giminiuotinas labiau su minėtu lietuvių kalbos žodžiu negu lotynų, už kurią lietuvių kalba yra gerokai senesnė.
ŽIRGAS žodžio kilmė nuo lietuviško veiksmažodžio ŽERGTI (nes reik jį apžergti sėdant).
Ir aš taip manau. Kaip arklys – tas, su kuriuo aria.
Tai 19 a. paplitusio metodiškai netinkamo metodologinio pozityvizmo principo taikymo kalbotyroje atvejis.
P.Skutui. Mes tik pasidalijam nuomonėm. Netvirtinam.
Manau, kad ŽERGTI veikiau gali būti giminiuojamas su žirklės, kirpti, krekvos, ka-čerga, gal ir gegnės žodžiais. Gi žodžio ŽIRGAS kiek kitokia semantika, ji giminiuotina su žodžių kergtis, kerotis, būti kartu, drauge, kargyti, karčiai, gaurai esančiu skirtingu nuo kitų būtybių ypatumu, kuris, matyt, išskirtiniu tapo dėl krūva augančių arklio karčių, gaurų panaudojimo galimybių.
Nemanau, jog žirgai buvo vertinti labiausiai dėl jų karčių, gaurų, juk senovėje jie buvo tokie svarbūs kaip mums šiandien yra mobilusis tel., automobilis, t.p. baltai buvo laidojami kartu su savo žirgais (kas išties neprieštarautų susieti su veiksm. kergti).
Ir gal nebūtina sieti šio žodžio su kitomis kalbomis, išskyrus baltų.
Pagal A. Sabaliauską :
Liet, žirgas, plg. lat. zirgs ‘arklys’, pr. sirgis ‘eržilas’ (Fraenkel, 1313;
Stang). Veikiausiai tik baltų kalboms būdingas žodis. Mėginama sieti su žergti, žirgti (Būga, II, 389; Sabaliauskas).
Bet tai tik vienas mums išlikusių arklio pavadinimų, tarp daugelio kitų. Seni pavadinimai buvo išstumti kitų naujesnių pavadinimų,matyt, kintant gyvulio funkcijoms.
Prie to kas pasakyta dėl žirgo pavadinimo kilmės apskritai bei germaniško pavadinimo žodžių kilmės dar priduriu, kad danų, švedų arklys – bendrine k. hest, haest, olandų arklys – paard – germaniški žodžiai yra kilę kaip sinchroniškai atsiradę iš žirgų balnojimo, savotiško jų aprėdymo srities būtinų veiksmų (kaustymo) semantikos, danų, švedų žodžius giminiuojant konkrečiai su liet. kaustyti bei galbūt ir malonybinio pavadinimo ‘kūzė’ žodžiu, o olandų bendrine k. arklys – paard žodį – su liet. rėdyti, parėdas, paroda. Žodžiu, jie gali būti kilę jau iš “pabalnojimo” darbų sutarmėjusių pavadinimų.
Deja, dalis vakarų germanų ( liaudiškai tariant , “vokiečių”) žodį arklys ( vokiečių Pferd, olandų paard ) senovėje pasiskolino iš lotynų kalbos- “paraveredus”- “paštą vežantis arklys”. Skandinavų bendrinių kalbų žodis arklys ( danų, švedų, norvegų ir kt.) hest, haest kilo iš sen. germanų hangistaz – eržilas ( vokiškai. Hengst, olandiškai hengst).
Akivaizdu, kad senovėje paštas buvo vežamas jam vežti pagamintis vežimais (karieta, – beje, čia šaknis ‘-rieta’ gali būti ta pati – rėd-/rod-), traukiamais išskirtinės veislės, puošniais pakinktais aprėdytų, atitinkamai prižiūrimų, mokytų arklių (žirgų) arba gabenamas jojant raitomis. Tokiu atveju manytina, kad pats lotynų žodis “paraveredus” – “paštą vežantis arklys” giminiuotinas su liet. rėdytis, parėdas, apsirėdyti, atrodyti, atrodymas, pasaulis taip surėdytas, sutvarkytas. Taigi veikiau manytina, kad senovės germanai arklio pavadinimus – Pferd, paard yra atsinešę kaip tarminius iš baltų prokalbės laikų, negu kad – juos būtų skolinęsi iš lotynų, kaip minėtą “paraverdus”- “paštą vežantis arklys”, žodį. Čia, kaip ir dažniausiai yra praktikoje, lotynų kalbai pirmenybė atiduodama senesnės lietuvių kalbos bei baltų prokalbės atvejo sąskaita be reikalo.
Kai dėl sen. germanų hangistaz – eržilas kilmės, tai ji įžvelgtina, kaip esanti, iš lietuvių žvengti. Eržilai žvengia – “žveng žirgelis lankoj”. Gi danų, švedų, norvegų ir kt. hest, haest – arklys kilmę vargu ar būtų pagrindo giminiuoti su sen. germanų žodžiu hangistaz – eržilas. Šiuos skandinavų žodžius būtų galima sieti su Teodoriko laiške aisčiams paminėtu HESTIS pavadinimu, kuriuo pavadinti aisčiai. Moksluose laikoma, kad HESTIS ir Tacito AESTI yra tapatūs žodžiai, reiškiantys lietuvių genčių pavadinimą, tačiau jo kilmė nėra aiški.
Ar skandinavų protėviai aisčius vadino “arkliais”? O gal “eržilais”? cleasby-vigfusson-dictionary.vercel.app/word/hestr
Senovės skandinavų žodis hestr – arklys giminiuotinas su lot. kastratus – kastruotas, romytas, skapintas. Taigi, manytina, kad senovės germanai žodžiu ‘hestr’ vadino kastruotą arklį. Kastravimas yra eržilo organo pašalinimas, jo kaip kūno dalies išvalymas, organizmo lytiškumo iššvarinimas, tarm. “iščystinimas”. Tokiu atveju danų, švedų, norvegų ir kt. žodžiai hest, haest – arklys, giminiuotini su liet. tarm. čystyti, čystas – švarus ir laikytina, kad šių teikšmių žodžiais senovės germanų buvo vadinti “kastruoti arkliai”. Beje, ir senovės lietuvių kalboje pagrindinė žodžio arklys reikšmė yra “kastruotas arklys”.
Tacito AESTI ir Teodoriko HESTIS aisčių genčių pavadinimai yra ne ūkinės, o sakralinės srities – kitų šaknų žodžiai, taigi kaip tokie reikšmių nei arklys, nei eržilas neturi. Skandinavų protėviai aisčių nei “arkliais”, nei “eržilais” nevadino.
Tai va taip matosi – “giliau pažvelgus”.
Žodį saulė galima kildinti iš angliško žodžio soul -siela, žodį vilna galima kildinti iš ukrainietiško žodžio viljna- laisva. O laisvos sielos nevaržo jokie kalbotyros mokslo darbai , tyrimai, įrodymai ar prielaidos.
Taip… Nors šis faktas seniai pastebėtas, bet tokiu puikiu stiliumi įvardintas dar nebuvo. Kažin ar visi supras?
Atleidžiu, – nesuvokiantiems ką daro…
Į valdžią eina Tomaszewskio partija, tiksliau ją atsiveda Verygos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kartu su Vėgėlė ir Jankūnu… Vertybės sutampa? Manau, valstybinės lietuvių kalbos statusui galimai gresia siaurinimas, bet visur tvyro ramybė arba kova dėl valdžios- pavyzdžiui NS….
Gavo niuksa ir ap yzo nuzguzdyjo , dabar gavosi kaip 𝑏𝑟𝑖𝑒𝑑𝑧̌𝑖𝑎𝑛𝑡𝑖𝑠 𝑡𝑟𝑖𝑒𝑑𝑖, 𝑛𝑒𝑠𝑘𝑟𝑢𝑧𝑑𝑖𝑛𝑘 𝑚𝑖𝑛𝑑𝑒̇𝑙𝑦𝑐̌𝑖𝑢̨!
Juk ir klaviatūros tai daro. Iš pradžių maniau, jog tai tik mano rankos netikusios, ir į raides nepataikau, ir skiemenis vietomis sukeičiu. Vėliau pastebėjau, kad vis daugiau to visoje internetinėje žiniasklaidoje matau. Todėl labai apsidžiaugiau, kai pamačiau ne ko kito, o būtent šio Autoriaus valininą… Galvoju,dabar aš ja, išmuilinsiu galvą. Deja, nepavyko – pasirodo, jo valininas iš kitos operos…
Gal ir šių dienų vaikams padėtų senas būdas – pradžioje mokyti ne žodį, bet skiemenis tarti, nuo 5to mėnesio mokyti po vieną dviskiemenių žodžių skiemenį; po mėnesio pradėti lipdyti juos į žodį. Taip mokant, iki metų išmoksta daug žodžių, o dar po poros mėnesių jau ir su anų laikų „Žinijos” draugijos lektoriumi p. Juršėnu būtų galėjęs varžytis, katro prakalbos ilgesnės, ir kas sudėtingesnius žodžius ištars. Vienas toks mano pažįstamas genijus, atsistojęs lovelėje, ir ranka lyg Leninas mojuodamas, tokias ilgas prakalbas taip garsiai rėždavo, kad senelis laimingas krezendavo, kad Juršėnas auga… Todėl jam jokie žodžiai tarties sunkumų nekėlė ir nekelia.
Kaip FORMAGE supaprastėjus tapo FROMAGE, taip, matomai, atsitiko su lietuviškais / baltiškais žodžiais pietų slavų kalbose: vartai – vrata, karvė – krova, galva – glova, varna – vrana, gardas – grad, sarmata – sramota.
Tai tuo pačiu liudija, kad slavai kilo iš pietinių pietvakarinių baltų, kurie patyrė ženklią kitų etnosų įtaką. Ir tai buvo tam tikras “suprasčiokėjimas”, nes jie nesugebėjo ištarti žodžių sudėtingesniu tarimu, supaprastino tarimą.
Tas slavų įgimtas polinkis supaprastinti tarimą yra labai akivaizdus ir kalbos kitimo dėsningume, pvz., ir “ei” kitime į “ė”, jos kitime į “ie”, o šios į ‘i” (leipa – lėpa – liepa – lipa). Slavams tariant žodį su “ei”, jie, kaip taisyklė, ištaria “ė”, o tariant su “ė”, ištaria “ie”. Pvz., visada, kiek teko girdėti, “kėnis” ištaria “kienis”. T.y. slavai suprastina tarimą “per vieną pakopą”.
Koks šio straipsnio tikslas? Mokslinis? Tik nereikėjo to paskutinio pavyzdžio, šiaip jau kultūringoje spaudoje nevartotino.
Mokslas gerai. Bet, manau, daug aktualiau atkreipti dėmesį į viešąją žurnalistų, reklamuotojų kalbą. Deja, labai dažnai netaisyklingai kirčiuojamą. Netgi per LRt einančią eilutę, kartais demonstruojančią klaidingą rašymą.
Manau, tai labai svarbu, siekiant, kad nors inteligentai taisyklingai vartotų patį svarbiausią mūsų tapatybės ženklą,- kalbą.
Šūdamibūca šaikaivaica šiemekieca šurėjomtuca šavosaca šlaptąslaca šalbąkalcą.
Saldainis tam, kas išnarplios
Būdami vaikais kieme turėjom savo slaptą kalbą.
Antradienio „Vakaro žiniose” skaitykite: Alina Llaučienė neatmeta, kad gali būti pasodinta
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/ziniasklaida/antradienio-vakaro-ziniose-skaitykite-alina-lauciene-neatmeta-kad-gali-buti-pasodinta/