Lenkijoje pagerbtas S.Dariaus ir S.Girėno istorinis skrydis per Atlantą

Lietuvai minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą sukaktį, ypatingą pagarbą šiam istoriniam įvykiui kasmet atiduoda ir Lenkijos visuomenė. Lakūnų žūties vietoje Pščelniko miške surengtas papročiu tapęs atminimo renginys. Jame viešėjęs Seimo narys Šarūnas Šukevičius teigia, kad iškilmės simbolizuoja tvirtą brolišką ryšį tarp tautų.

Šiemet sukanka 92 metai nuo tragiškos S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną baigties. Lietuvos lakūnų iššūkis amžiams įrašytas į istoriją. Daugiau kaip 34 valandas nepertraukiamai išbuvęs ore, 1933 m. liepos 17-ąją, maždaug pusvalandis po vidurnakčio, legendinis lėktuvas „Lituanica“ nukrito dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške.

Aviatorių žūties vietą miško tankmėje šiandien žymi jų atminimą saugantis paminklas ir „Lituanikos“ sparnų pažeistos, į šalis išsikerojusios aplink aukštai išstypusių šimtamečių pušų viršūnės, netoliese įrengta muziejinė paroda.

Kasmet liepos viduryje pagerbti didvyrišką S. Dariaus ir S. Girėno žygį čia susirenka Vakarų Pamario vaivadijos, Myslibužo apskrities bendruomenė, vietos institucijų bei lietuvių diasporos atstovai, Lietuvos ambasados Lenkijoje ir susigiminiavusių mūsų šalies savivaldybių delegacijos, Lietuvos garbės konsulas Ščecine.

„Būdami prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo, žinokite, kad tas lopinėlis Pščelniko miške – ir jūsų, lietuvių, žemė. Šiame Lenkijos krašte esate visada laukiami.

Čia tėra vienintelė taisyklė – kad jaustumėtės kaip namuose. Tai yra svarbiausia“, – svetingai sutikdamas lietuvių delegacijos atstovus kalbėjo Myslibužo burmistras Piotras Sobolevskis (Piotr Sobolewski).

„Jei ne dramatiška didvyriško skrydžio atomazga, šiandien turbūt mes nepažintume vieni kitų. Čia ir dabar mūsų puoselėjamas artimas ryšys yra gyvas įrodymas, kiek daug lakūnų žygdarbis davė dviejų tautų draugystei. Todėl mes ir toliau sakome, kad jiedu vis dar skrenda“, – tęsė kalbą P. Sobolevskis.

Šiuos žodžius savo kalboje atkartojo ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Lenkijoje Valdemaras Sarapinas. „Prieš 92 metus čia, šiame miške, nutrauktas „Lituanikos“ skrydis nesibaigė.

Žinia apie didvyrišką Lietuvos lakūnų bandymą tapo įkvėpimo šaltiniu naujoms lietuvių kartoms, kurios įgyvendina savo svajones apie reikšmingą tėvynės vietą pasaulio žemėlapyje.

Štai kodėl liepos 17-oji minima kaip Pasaulio lietuvių vienybės diena. Lakūnų vardai tapo meilės ir atsidavimo tėvynei simboliais, jie tapę lietuviškos tapatybės dalimi“, – sakė ambasadorius.

Iškilmingame minėjime drauge su Kauno miesto bei rajono savivaldybių atstovais liepos 13 d. dalyvavo ir Seimo narys, Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės narys Š. Šukevičius.

„Apima ypatingas, sunkiai nusakomas jausmas, matant, kaip branginami S. Dariaus ir S. Girėno vardai taip toli nuo Lietuvos, kitame Lenkijos gale, netoli Vokietijos sienos.

Žemėlapyje mus skiria apie 900 kilometrų, bet jungia bendros vertybės. Kaimynai lenkai rodo išskirtinę pagarbą, saugodami lietuviams brangius istorinės atminties pėdsakus. „Lituanikos“ herojai jiems tapę lyg savi didvyriai. Toks kasmetinis paprotys yra ne kas kita, kaip mūsų tautų tvirto broliško ryšio išraiška“, – įsitikinęs Seimo narys Š. Šukevičius.

Dariaus ir S. Girėno žūties vietą Pščelniko miške skiria mažiau nei dešimt kilometrų nuo Myslibužo miesto. Pastarajame Lietuvos lakūnų atminimą įamžina paminklinio akmens kūriniu jų vardu pavadintas skveras, trispalvėmis išpuošta žiedinė sankryža ir vietos mokykla.

Beje, to paties pavadinimo mokykla veikia ir lietuvybę puoselėjančiame Punske. Šios įstaigos jaunimas dainomis praturtino minėjimo iškilmes.

„S. Dariaus ir S. Girėno atminimo renginiuose Lenkijoje lankiausi jau ketvirtą kartą. Šįsyk sutikti mokiniai iš Punsko parodė pavyzdį, kad tas geografinis atstumas nėra pernelyg didelis ir neįveikiamas.

Labai norėtųsi tokia istorine proga čia sutikti ir daugiau lietuvių. Grįžęs į Kauną, kaip įprastai, nuvykau prie lakūnų amžino poilsio vietos Aukštųjų Šančių kapinėse. Tikriausiai dabar ne laikas moralams, tačiau peršasi mintis, kad kaimyninės šalies pagarba šiems didvyriams matoma ir jaučiama gerokai stipriau nei mūsų krašte“, – teigia Š. Šukevičius.

1933 m. liepos 15-osios popietę, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, S. Darius ir S. Girėnas be nusileidimo įveikė 6411 km.

Anuometinėje aviacijoje tai prilygo vienam ilgiausių skrydžių pagal atstumą ir tiksliausiam pagal jo numatytą maršrutą. Iki transatlantinės kelionės tikslo – Kauno aerodromo – buvo telikę apie 650 km, maždaug trys valandos skrydžio.