Tai bus ilgas tekstas apie JAV lietuvį, kurio daugelis greičiausiai nežinote. O jis nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą. Pono dim. plk. Igno Stankovičiaus dėka Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė trys dėžės muziejinių vertybių.
Į Lietuvą parkeliavusios apie 1200 vertybių – nuo smulkiausių popierėlių iki aprangos – priklausė JAV lietuviui Aleksandrui Blaževičiui (1912–1998).
Panašu, jog Lietuvoje šis spalvingos biografijos išeivis ir JAV kariuomenės kapitonas visuomenei nėra plačiai žinomas. Juo prasmingiau yra papasakoti šią istoriją. Įvairiausių vertybių yra labai daug ir kruopštus darbas su jomis užtruks, bet bent jau pirmasis apžiūrėjimas leidžia šį tą papasakoti apie A. Blaževičiaus ir XX a. Lietuvos istoriją.
Aleksandras Blaževičius gimė 1912 m. lapkričio 4 d. Burlingtone, Konektikuto valstijoje, JAV. Kuomet Aleksandrui buvo aštuoneri, tėvai, Jurgis (George) ir Anelė (mergautinė pavardė Balčiūnaitė) Blaževičiai, iš grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Subačiaus valsčiaus Dvariškių kaime (dab. Kupiškio r.).
Vėlesniuose dokumentuose A. Blaževičius nurodo, kad tėvas 1931 m. mirė. Mama antrą kartą ištekėjo už Valero (taip ir nurodoma dokumentuose) Savicko ir tapo ponia Anele Savickiene.
Nurodomas ir dar vienas giminaitis nuo Subačiaus – kunigas Bronislovas Šateika (1910–1970), buvęs Aleksandro pirmos eilės pusbroliu. Subačiaus apylinkėse gyveno kunigo motina Paulina Blaževičiūtė-Šateikienė – tėvo Jurgio Blaževičiaus sesuo.
1922–1930 m. A. Blaževičius lankė Panevėžio vyrų gimnaziją, 1930–1935 m. studijavo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete. Metus studijavo mediciną, o 1931–1935 m. – teisę-ekonomiką.

Panašu, kad nė vienų mokslų nebaigė, kadangi 1947 m. JAV pildytoje anketoje – o ja nemažai remiamasi šiame tekste – studijų užbaigimo grafoje nurodė „none“. 1933–1936 m. A. Blaževičius dirbo vadybininku ir vykdančiuoju sekretoriumi Kauno miesto ligonių kasoje ir gavo neblogą atlyginimą – 450 litų. 1936 m. spalį išvyko į JAV – buvo šios šalies pilietis.
1937 m. sausį – 1938 m. gegužę gimtojoje Konektikuto valstijoje dirbo preso operatoriumi „Veeder-Root Company Inc.“. Kompanija gamino kuro pompas, talpas ir vožtuvus.
Tuomet A. Blaževičius sugalvojo grįžti į Europą. Įsikūrė Lenkijoje, su kuria po 1938 m. ultimatumo Lietuva vėl buvo užmezgusi diplomatinius santykius. 1938–1939 m. Varšuvos ekonomikos mokykloje (Szkoła Główna Handlowa) studijavo bankininkystę.
Čia taip pat mokslų nebaigė, tačiau sutiko žmoną – Lietuvos Respublikoje pasiuntinybėje Varšuvoje dirbusią Birutę Avižonytę. Iškilaus to meto lietuvio prof. Petro Avižonio (1875–1939) dukterį. 1939 m. rugsėjį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas Blaževičių šeimą užklupo Varšuvoje ir iš karo sunaikintos Lenkijos Respublikos jie pasitraukė į Lietuvą.
1940 m. sausį A. Blaževičius grįžo į buvusią darbovietę – Kauno miesto ligonių kasą – ir iki liepos 10 d. dirbo draudimo žalų administratoriumi. Lietuvą okupavusią sovietų vėliau jis prisiminė kaip „mongolų vairuojamus rusų tankus“.
Po poros mėnesių kaip JAV pilietis A. Blaževičius galėjo išvykti iš Lietuvos, tačiau žmona Birutė turėjo likti čia. Per Suomiją jis laivu nukeliavo į JAV ir vėl įsidarbino „Veeder-Root Company Inc.“.

Išvykęs visą tą laiką galvojo ir rengė, kaip susigrąžinti žmoną. Jis netgi apmokėjo jos kelionę maršrutu Kaunas–Vladivostokas–Tokijas–San Franciskas, tačiau sovietų valdžia Birutės neišleido.
1941 m. gruodžio 7 d. japonai smogė į Perl Harborą ir JAV įstojo į Antrąjį pasaulinį karą. 1942 m. kovą A. Blaževičius buvo mobilizuotas į JAV kariuomenę. Kalbėjęs ne tik lietuviškai ir angliškai, bet ir rusiškai bei vokiškai, karo metais keliskart buvo siunčiamas į karo cenzūros, karinės žvalgybos, būrio vadų kursus.
Būtent šių sričių – karinės žvalgybos ir karo cenzūros – štabo karininku A. Blaževičius ir buvo. Tarnavo JAV VII-ojo korpo štabo karininku. Šis korpas 1944–1945 m. dalyvavo išsilaipinime Normandijoje (buvo smogiamuoju kumščiu operacijoje „Kobra“), Ardėnų ir kitose operacijose Prancūzijoje.
Matyt iš ir prancūziška kepė, parkeliavusi į Lietuvą su kitais karininko daiktais. JAV spaudoje publikacija apie A. Blaževičių išėjo su skambia antrašte, jog jis kovoja su naciais, kad pamatytų savo žmoną.
Tuo tarpu žmona Birutė ir dalis Avižonių šeimos, 1944 m. Rytų frontui slenkant atgal ir antrajai sovietų okupacijai artėjant, pasitraukė į Vakarus. A. Blaževičiaus dokumentuose nurodyta, kad dipukų Avižonių šeimos nariai buvo išsibarstę Šveicarijoje, Prancūzijos ir JAV okupuotose Vokietijos zonose.
1945 m. rudenį po trejų su puse metų labai aktyvios tarnybos kapitonas A. Blaževičius, buvo išleistas į atsargą. Apdovanotas Bronzine žvaigžde, Bronziniu strėlės antgaliu, Tarnybos Amerikai ir Pergalės Antrajame pasauliniame kare medaliais.
Po karo A. Blaževičius grįžo dirbti prie variklių surinkimo linijos į „Veeder-Root Company Inc.“. Tuo pačiu Konektikuto valstijos New Britain mieste – beje, 1918 m. čia gimė Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas – lankė Mokytojų koledžo vakarinius kursus.
Žmoną Birutę jis vėl susitiko tik 1946 m. pradžioje. Nors ir nebuvo kartu, visą tą laiką jiedu susirašinėjo ir muziejui perduotame rinkinyje yra išlikę nemažai jos rašytų gražių ir jautrių laiškų. 1948 m. „Veeder-Root Company Inc.“ naujienų biuletenyje pasakojama apie kare pasižymėjusį darbuotoją ir minima, jog vėl kartu esanti šeima mėgaujasi bendru hobiu – filatelija.
Kiti A. Blaževičiaus nurodyti pomėgiai ir hobiai buvo: senienos, ginklai, žiemos sporto šakos, fechtavimas, krepšinis, europietiškas futbolas. Tų pačių metų vasarą jis įsidarbino metalo dirbinių gamybos įmonėje „Andrew Tervy Co.“ pagalbiniu darbuotoju.
Įdomu tai, kad vienuose dokumentuose A. Blaževičius tikybą nurodė katalikybę, o kituose kaip religinė preferencijas jau nurodomas protestantizmas. Galbūt jo gyvenime ir buvo koks nors atsivertimas, kadangi 1947 m. anketoje minimas priklausymas Bristolio Pirmosios Kongregacinės Bažnyčios porų klubui.
O tai – protestantiška bažnyčia. Kitas įdomus dalykas – pavardės ir pravardės. A. Blaževičius yra nurodęs, kad taip pat yra žinomas kaip Blaze, Blaziavics, Blazys.
Kaip įprasta to meto amerikiečiui, A. Blaževičius priklausė kelioms visuomeninėms organizacijoms: Rezervų Karininkų Asociacijai; Amerikos Legionui; Lietuvių – JAV Piliečių Politiškai Nepriklausomam Klubui; organizacijai Lithuanian Crussaders (tikriausiai omenyje turimi „Lietuvos Vyčiai“).

Tačiau ir jaunesnėmis dienomis, gyvendamas Lietuvoje, buvo aktyvus – skautavo, priklausė įvairioms universiteto draugijoms. Apie Lietuvoje likusią šeimą A. Blaževičius 1947 m. nurodė, kad gimtinėje likusios motinos likimas jam nežinomas. Nebuvo jam žinomas ir kitų Lietuvoje likusių giminaičių likimas.
Kiek A. Blaževičiui tuo metu žinoma, jo brolis už antisovietinę veiklą Lietuvoje buvo sovietų nužudytas. O kalbant apie Aleksandro ir Birutės šeimą, panašu, kad vaikų jie neturėjo – žinių apie juos nėra.
A. Blaževičius mirė 1998 m. vasario 10 d., eidamas 86-uosius metus. Tuo laiku jau gyveno Delavero valstijoje. Mirties liudijime kaip pranešėja nurodoma žmona Birutė.
Persikėlusi į JAV, ji dirbo Konektikuto valstijos Švietimo departamento mokytoja, dėsčiusi mokiniams namuose. Ypač mylėjusi šunis, ji mėgo gamtą, klasikinę muziką, kaip ir vyras priklausė įvairioms organizacijoms, daug metų padėjo vyresniems žmonėms tvarkant mokestinius dalykus. Po vyro mirties ji nugyveno dar kelioliką metų ir mirė 2012 m.
Gaila, kad straipsnio herojus, tikros lietuviškos kilmės, bet gimęs Amerikoje, neatrado savęs kaip Lietuvos piliečio. Gal ir dėl savo neramaus ir klajokliško būdo, gyveno įvairiose šalyse, nepasirinko Lietuvos, kaip piliečiui priklausančios vienintelės šalies ir vienintelės vietos savo gyvenime gyventi ir kurti. Kitas jo gyvenimo nenusisekęs įvykis, tai vaikų, savo palikuonių neturėjimas. nes dar viena piliečio pareiga yra gausus savo vaikų, palikuonių, piliečių turėjimas. Tai kuria ir stiprina savo valstybę. Juk visas piliečio, žmogaus gyvenimo tikslas ir yra kurti ir stiprinti savo valstybę.