Sovietmečiu režimui neįtikę lietuvių intelektualai buvo nuasmeninami, depersonalizuojami. Iš Sibiro grįžusiems diplomatams, rašytojams kartais buvo leidžiama versti užsienio autorių kūrinius, bet jų pavardės išleistose knygose tiesiog neminėtos. Į Vakarus nuo sovietų pabėgusių mokslininkų darbais remtasi universitetų paskaitose ir kituose viešuose tekstuose, bet jų vardai taip pat dažnai būdavo nutylimi…
Neseniai LRT televizijos laidoje kolegos Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė pasiūlė tokia praktika remtis ir Kovo 11-osios Respublikoje. Pasak jų, Salomėjos Nėries, „Stalino poetės“, kūrybą reikia „depersonalizuoti“ – „palikti mokyklos programose Salomėjos Nėries eiles, bet jas visiškai atskirti nuo jos biografijos“: „Pridengiam pavardę ir dainuojame!“, „Atgaila nieko nekeičia!“
Pagalvojau: argi toks išganingas pasiūlymas mūsų pažangioje Lietuvoje liks be atsako?
Ir štai, Vilniaus politikai ėmėsi tikrovės depersonalizavimo. Pradėjo ne nuo Salomėjos Nėries, bet nuo kiek ilgiau sostinėje gyvenusių lietuvių rašytojų – Vinco Mykolaičio-Putino ir Vinco Krėvės. Daug metų gyvavę ir niekam nekliuvę šių rašytojų memorialiniai butai muziejai oficialiai tapo „Profesorių namu“.
Profesorių ir profesorių namų Vilniuje daug. Gerokai mažiau tikrų poetų ir rašytojų. Vincas Mykolaitis-Putinas – vienas ir vienintelis. Vincas Krėvė – taip pat. Bet ko dėl adaptyvios Vilniaus ateities napadarysi. Depersonalizuotas Vilnius gal bus svetingesnis, draugiškesnis atvykstantiems – mažiau rūpesčių keliantis.
„Susitiksime prie Motinėlės“ – Встретимся у Матушки – teko girdėti sakant naujuosius sostinės gyventojus. Tik įsiklausęs supratau: kalbama apie Gedimino prospekte stovintį Žemaitės paminklą, prie jo skiriamas pasimatymas.
Taigi Vilniaus valdžia tiesia ranką miestiečiams.
Tad gal ir Vlado Vildžiūno sukurtą biustą Salomėjai Nėriai pakaktų tik nuasmeninti? Pavadinti „Mergaite“, o viešą erdvę – У Девушки? Ir galvasopės neliktų.
Tai jau sėkmingai buvo atlikta su lietuviais, perdarytais į Lietuvos žmones.
Nieko nuostabaus – juk reikia ištrinti istorinę atmintį. Ir, pvz., dabar labai nemandagu, įžeidu paklausti žmogaus, kokia jo tautybė – kas per nacionalizmas, atgyvena. Tik iš kokios šalies galima paklausti. Kol kas.
Bet gal vis tik tai pasikeis. Labai to tikiuosi.
Kuolys šauniai pastebi sovietinės nuasmeninimo principo praktikos taikymą šiandienos Lietuvos valdžių valdymo veiksmuose. Gal dar derėjo pastebėti ir, galų gale Vilniuje statomų, “Lietuvių tautos namų” pavadinimo nuasmeninimą pavadinant juos “Tautos namais”, kai tokiu atveju logiškiau juos būtų vadinti – “Lietuvių namais”. Tačiau į ką orientuojamasi šiais akivaizdžiais Lietuvos sostinės nulietuvinimo veiksmais adaptuojant Vilnių – Kuolys nutyli, – tokiu atveju tas sovietinis “depersonalizacijos” principas nesvetimas ir jam.
asmens, kurio valia akivaizdžiai nulietuvinami pavadinimai Vilniuje kaip lietuvybės ženklai Kuolys pakalėbėjo taip pat “depersonizuotai”…
taip lietuviški ženklai nuasmenintai valdant Vilnių jis nenurodė. adaptuojamas depersoni Įprincipo taikymą Lietuvos valdyme ką daptuojamas Vilnius Kuolys taip ir nepasakyta
Atsiprašau, čia dvi paskutinės pastraipos pateko, kurių neperdaviau. Mat, vis atmetinėjo, tai bandžiau perduoti kelis kartus.
Kuolys šauniai pastebi sovietinės nuasmeninimo principo praktikos taikymą šiandienos Lietuvos valdžių valdymo veiksmuose. Gal dar derėjo pastebėti ir, galų gale Vilniuje statomų, “Lietuvių tautos namų” pavadinimo nuasmeninimą pavadinant juos “Tautos namais”, kai tokiu atveju logiškiau juos būtų vadinti – “Lietuvių namais”. Tačiau į ką orientuojamasi šiais akivaizdžiais Lietuvos sostinės nulietuvinimo veiksmais adaptuojant Vilnių – Kuolys nutyli, – tokiu atveju tas sovietinis “depersonalizacijos” principas nesvetimas ir jam.
Į ką orientuojamasi šiais akivaizdžiais Lietuvos sostinės nulietuvinimo veiksmais adaptuojant Vilnių – Kuolys nutyli, – tokiu atveju tas sovietinis “depersonalizacijos” principas nesvetimas ir jam
Na jau, tuoj parašysite: Muškime Kuolį gelbėkime Lietuvą?
Esi dvejopų standartų maniakeris?
Salomėja talentinga. Bet nepervertinu talento, tai.. kaip ūgis krepšininkui (pliusas), bet – svarbiau, už kurią rinktinę jis žaidžia. Jei lietuvis, bet ne už Lietuvą, o prieš? Tada manęs nežavės jo ūgis.
Netalentingos vidutinybės postringavimai apie talentingą asmenybę.
Kaip paties dar nepykina nuo paties? Švonderizmas, chunveibinizmas gryniausiu pavidalu.
Vemk jei pykina.
tokį įspūdį paliko dalis pasisakymų, taip primenančių ir mūsų mokykloje anuomet vykusį komjaunimo susirinkimą, iš rajono gavus nurodymą pasmerkti bendramokslę.
– ziniuradijas.lt/laidos/dienos-klausimas/aistros-del-salomejos-neries-kodel-vieniems-iskili-poete-kitiems-isdavike?video=1
Ir šiais laikais vis dar yra, kam pasivažinėjimas dvirãčiu* per kito kančias teikia malonumą?
………………..
* Nepainioti su dvi̇̀račiu!