Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinis amatas pagaminti ir dekoruoti kryžių. Tai yra ir visas kryžiaus kelias: sumanymas, vieta ir meistras, kūrybinis procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, kryžiaus tapimas traukos centru, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir pakeitimas nauju.
Apeigos ir papročiai, tikėjimo ir amato sintezė, kurioje susipina skulptūra, drožyba, kalvystė, tapyba. Gero meistro vaizduotėje ir rankose išskirtiniai dirbiniai suderina krikščionybę, archajišką gamtos ir žmogaus santykį.
Nenuostabu, jog 2008 m. lietuviška kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Šiandien prisimename vieną ryškiausių lietuvių kryždirbystės meistrų – prieš 190 metų Glitėnų kaime (dab. Panevėžio r.) gimusį garsųjį dievdirbį Vincą Svirskį.
Tai buvo vienas iš svarbiausių lietuvių kryždirbystės papročio nešėjų. Neturtingoje valstiečių šeimoje 1835 m. gimęs Vincas drožinėti pradėjo dar piemenaudamas.
Nepaisant tokios paprastos kilmės, jis mokėjo skaityt ir rašyti, gerai kalbėjo lenkiškai, truputį rusiškai, buvo pramokęs giedoti lotyniškai.
Manoma, kad išsilavinimo pagrindus įgijo Krekenavos parapinėje mokykloje. Po 1864 m., kuomet carinė valdžia uždraudė spausdintą lietuvišką žodį, V. Svirskis ne tik palaikė ryšius su knygnešiais ir lietuviškų knygų platintojais, bet ir pats platino uždraustą spaudą.
Drožyba meistrui buvo ne šiaip malonus užsiėmimas, o pragyvenimas šaltinis. Jis vaikščiodavo iš kaimo į kaimą, kurdavo, dirbdavo ir užsidirbdavo.
Daugiausia gyveno ir dirbo Kauno, Kėdainių ir Panevėžio apskrityse
Surviliškio, Vandžiogalos, Krekenavos, Krakių, Truskavos, Ramygalos, Betygalos apylinkėse ir kitur.
Per dešimtis metų sukūrė daugiau nei 200 ąžuolinių koplytstulpių, kryžių, keletą kamerinės skulptūros kūrinių. Iš gausaus palikimo iki mūsų dienų išliko tik pusšimtis darbų ir juos galima pamatyti Lietuvos muziejuose, keliuose miesteliuose ir kaimuose.
Nors kunigai dažnai nevertindavo ir atsisakydavo šventinti darbus, pats meistras sakydavo: „noriu, kad mano kryžius būtų gražus iš visų pusių, nesvarbu, iš kurios pusės žmogus į jį bežiūrėtų“.
Jau minėjome kelio, kurį nukeliauja gaminamas kryžius, stoteles. V. Svirskis stropiai laikėsi šių principų, todėl jo kūryba turi aiškius bruožus.
Ąžuoliniai ryžiai dažniausiai buvo 4–5 metrų aukščio, su tame pačiame išdrožinėtais reljefais – dažniausiai šventųjų pavidalais. Kūrėjas juokaudavo, kad taip šventieji iš kryžių niekada neiškris. Kūriniams būdingas monumentalumas, raiškumas, jie gerai suderinti su kraštovaizdžiu.

Savamokslio meistro darbuose yra ne tik jausmas, bet ir, jei galima taip sakyti, meno teorija
Skulptūros ir architektūros dermė, baroko bruožai, pavidalų aptakumas ir šešėlių išraiškingumas.
Vincas Svirskis nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė 1916 m., sulaukęs aštuoniasdešimt vienerių. Palaidotas Kėdainių rajone, Surviliškio miestelio kapinėse.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma nemažai jo darbų nuotraukų ir stiklo negatyvų. Didžiąją dalį jų XX a. 3–4 deš. užfiksavo puikus fotografas, etnografas, kraštotyrininkas Balys Buračas (1897–1972).
Tai yra daugiausia XIX a. pabaigoje pagaminti kryžiai. Keletas jų buvo atgabenta ir pastatyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
Autorius yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus viešųjų ryšių žinovas
Užvardinant straipsnį, reikėtų rašyti : Žymiausias lietuvių dievdirbys Vincas Svirskis gimė prieš190 metų. K. Vasilevskis.
02-01 Šios dienos istorijoje reikėtų rašyti: 1411m. Lietuva atgavo Žemaitiją. Pasirašyta taikos sutartis tarp Lenkijos, Lietuvos ir Vokiečių ordino.
02-01 Šios dienos istorijoje reikėtų rašyti: 1733 Varšuvoje mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II.
02-01 Šios dienos istorijoje reikėtų rašyti:1955 03 05 Malenkuose mirė 1887 m. Bajoruose, Skapiškio valsč., Zarasų apskr. gimęs Antanas Merkys – teisininkas, politikas, paskutinis tarpukario Lietuvos Ministras pirmininkas.
Pasakant, kad “Lietuva atgavo Žemaitiją”, suprantama, kad buvo atgautos žemės kur dabar yra Žemaitija. Kai iš tikrųjų tuo metu ten buvo Kuršiai.
Ne tik.