Aliuvinių miškų karalystė

Aliuviniai miškai (91E0*) yra vienas vertingiausių Europos Bendrijos saugomų natūralių buveinių rūšių. Jie įsikūrę upių ir upelių slėniuose, šaltiniuotuose plotuose, paežerėse ant trąšios, užmirkstančios dirvos.

Šie miškai formuojasi laidžiuose vandeniui ir geros aeracijos dirvožemiuose, todėl neišsilaiko ten, kur vanduo stovi nuolat. Juos kasmet užlieja pavasario potvyniai, o augavietėse dėl didelio azoto kiekio klesti nitrofiliniai žoliniai augalai.

Žemaitijos nacionaliniame parke aliuviniai miškai užima apie 27,6 hektaro plotą. Jie aptinkami nedideliais lopinėliais palei Uošnos, Juodupio, Šilinės ir kitus upelius.

Aliuviu dar kitaip vadinamos upių sąnašos. Po kiekvieno upės potvynio paliekamas naujas nuosėdų sluoksnis, kuris ilgainiui formuoja itin derlingą dirvožemį.

Nors dideli sąnašų klodai susidaro prie didelių upių, aliuvinių dirvožemių bruožų turi ir šaltiniuoti paupių šlaitai ar net pasausinti raistai. Šie dirvožemiai nerūgštūs, organiškai turtingi, azoto gausūs ir itin laidūs – tikra ūkininko svajonė. Ant jų klesti 91E0* rūšies buveinės.

Išsamiai apie Aliuvinius miškus (91E0*)

Juodalksnis – klampynių karalius

Pagrindinius šių miškų ardus sudaro juodalksniai ir uosiai, dažnai sutinkami ir gluosniai, rečiau – baltalksniai, guobos, klevai ir vinkšnos. Juodalksnis, pagrindinė aliuvinių miškų medžių rūšis, auga greitai ir gali pasiekti iki 34 metrų aukštį, o gyventi iki 200 metų.

Šio medžio mediena, ilgai mirkdama vandenyje, tampa itin patvari, todėl naudojama povandeninėms konstrukcijoms. Juodalksnis gerina dirvožemį, nes ant jo šaknų esančios bakterijos fiksuoja azotą, tačiau gausus juodalksnių sąžalynų paplitimas gali skatinti mažų vandens telkinių eutrofikaciją.

Galime pasidžiaugti, kad parke yra išskirtinių medžių, kurie paprastai sutinkami aliuvinių miškų buveinėse. Tai Paparčių juodalksnis – gamtos paveldo vertybe paskelbtas medis, kurio kamieno apimtis siekia net 4,75 metro 1,3 metro aukštyje.

O Platelių dvaro parko šiaurinėje dalyje, vadinamoje Dvaro sodu, auga Platelių vinkšna. Vinkšna paskelbta gamtos paveldo vertybe 1997 m., o 2000 m. – gamtos paminklu. Lietuvių mitologijoje šis medis buvo siejamas su mirusių moterų sielų prieglobsčiu.

Miško paklotės augalija

Žemės paklotėje aliuviniuose miškuose vyrauja trąšias dirvas mėgstantys augalai, tokie kaip vingiorykštės, dilgėlės, apyniai, daugiametės blizgės ir gausybė kitų. Šie augalai prisitaikę prie užmirkimo: jie geba greitai augti, didinti lapų plotą, sukaupti daugiau chlorofilo ir sparčiai fotosintetinti.

Tokios rūšys kaip dantenės, kantenės, raudonstiebiai snapučiai ar blužnutės anksti žydi ir subrandina gausybę sėklų. Jie nesivaržo dėl azoto tiesiogiai, bet sėkmingai išgyvena šešėlyje ir drėgmėje.

Nusausinus aliuvinius miškus, šiose buveinėse greitai plinta azotui imlios rūšys – dilgėlės, avietės, kemerai, gervuogės. Didžioji dilgėlė net laikoma azoto pertekliaus indikatoriumi.

Pražangialapė blužnutė yra vienas iš įdomesnių augalų sutinkamų aliuvinio rūšių miškų buveinėse. Šis augalas pražysta anksti pavasarį. Jų šviesiai žalsvas žydėjimas išsiskiria dar nespėjus sužaliuoti aukštesnei augmenijai.

Buveinės stabilumą rodo kita rečiau aptinkama rūšis – aukštoji gegūnė. Ji gali augti tik simbiozėje su mikoriziniais grybais, todėl dirvožemis turi būti neliestas ilgus metus. Ji dažniausiai randama šviesesnėse, šaltiniuotose aliuvinių miškų vietose.

Gražioji pilkoji meleta

Aliuviniuose miškuose galima aptikti ir pilkąją meletą– retą geninių šeimos paukštį, kuris peri drevėtuose medžiuose, dažniausiai juodalksniuose ir drebulėse. Šių paukščių buvimas laikomas svarbiu drėgnų lapuočių miškų ekosistemų būklės rodikliu.

Apsauga

Aliuvinių miškų kokybei itin svarbus natūralus hidrologinis režimas. Pavienių medžių iškirtimas šių miškų struktūrai didelės žalos nedaro, tačiau plynkirtės, netinkami sanitariniai kirtimai, dirvos ruošimas želdinimui ir negyvos medienos šalinimas stipriai pažeidžia buveinę.

Todėl leidžiami tik atrankiniai ir specialieji kirtimai, kurių metu išsaugomi gyvybingi uosiai, pavienės liepos, guobos, klevai ir gluosniai.

Aliuviniai miškai estetiškai patraukliausi pavasarį, kai augmenija dar nespėjusi suvešėti. Šiltuoju laikotarpiu juos sunku lankyti dėl gausių žolynų ir klampių šlapynių. Vis dėlto tai išskirtinės gamtinės vertės teritorijos, atspindinčios sudėtingus ekologinius procesus ir reikalaujančios išskirtinės apsaugos.

Miške vykstantys procesai nėra atsitiktiniai – jie yra sudėtingi, painūs, priklausomi nuo daugybės veiksnių. Stebėdami, kokios rūšys kur klesti, galime geriau suprasti, kaip skirtingos sąlygos lemia biologinę įvairovę ir ekosistemų struktūrą. Lankantis miške verta stabtelėti, apsidairyti ir patyrinėti.

Gal įdėmesnis žvilgsnis padės geriau suprasti, kodėl yra reikalinga jautrių buveinių apsauga ir paskatins aktyvesnį domėjimąsi gamta.

Parengta pagal Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos pranešimą