Pasakyti, kad Vilniaus krašto ir rytinės Lietuvos dalies netektis valstybei buvo skaudi, reiškia nepasakyti nieko.
Lenkijos 1920 m. įvykdyta Lietuvos teritorijų okupacija beveik dvi dešimtis metų buvo vienu svarbiausių klausimų Lietuvos Respublikos institucijoms ir visuomenei.
Tik keletas klausimų, pabrėžiančių netekties svarbą: demarkacijos linija ir pasienio konfliktai, Kauno miesto tapimas sostine ir atitinkama raida, Lietuvos užsienio politikos kryptys, Lietuvos visuomenės nuotaikos, 1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai, Antrojo pasaulinio karo pradžia ir lenkų pabėgėliai Lietuvoje, 1939 m. spalį atgautos teritorijos ir Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių.
Viena iš ryškesnių ir aktyvesnių Lietuvos visuomenės pastangų šiuo klausimu buvo Vilniui vaduoti sąjunga, propagavusi Vilniaus krašto ir kitų teritorijų atgavimo idėją, rėmusi ten gyvenančių lietuvių kultūrinę veiklą. Sąjunga Vilniaus krašto išvadavimo siekė pasitelkiant tik kultūrines priemones.
Vilniui vaduoti sąjunga įsteigta 1925 m. balandžio 26 d. – lygiai prieš 100 metų!
Darbais ir parama sąjunga svariai prisidėjo išsaugant Vilniaus krašto lietuvių tautinį tapatumą. Jos nariai rinko lėšas, kuriomis rėmė Vilniaus krašto draugijas ir mokyklas, leido leidinius (išleido 98 leidinius) ir atsišaukimus, rengė paskaitas, minėjimus, radijo programas lietuvių ir lenkų kalbomis.
Žurnalą „Mūsų Vilnius“ skaitė daugelis, o šūkius „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“ ir „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ žinojo kone kiekvienas. Pastarasis šūkis buvo taip giliai įaugęs visuomenėje, kad net atkurtoje Lietuvoje buvo panaudotas „Vilniaus“ margarino televizijos reklamoje. Ar pamenate tokią reklamą?
Tai buvo garsi sąjunga, XX a. 4 deš. pabaigoje vienijusi 612 skyrių Lietuvoje ir 60 skyrių užsienyje. Skyriams priklausė daugiau nei 25000 narių. O kur dar 600000 rėmėjų, turėjusių Vilniaus pasus ir kasmet klijavusių į juos įvairios vertės paramos ženklelius. Sąjungos vadovybė siekė, kad rėmėjais būtų visi Lietuvos gyventojai.
1925–1935 m. sąjungai pirmininkavo Mykolas Biržiška, 1935-1938 m. – dr. Antanas Juška. Sąjungoje aktyviai dalyvavo inžinierius Zenonas Bačelis (1892–1973), mokytojas Juozas Grabauskas (1891–1973), kunigas Fabijonas Kemėšis (1880–1954), Antanas Mažonis, diplomatas ir žurnalistas Juozas Purickis (1883–1934), politikas ir Lietuvos kariuomenės savanori Balys Šližys (1885–1957) ir kiti.
Vilniui vaduoti sąjunga buvo likviduota po 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai ir tarpvalstybinių santykių užmezgimo. Pasikeitus politinei padėčiai, sąjungos veikla tapo sunkiai suderinama su nauja padėtimi. Tai buvo skaudus smūgis Lietuvai, kadangi sąjunga buvo viena iš pagrindinių šalies organizacijų, kovojusių už Vilniaus krašto sugrąžinimą į Lietuvą.
Kovoje už Vilniaus kraštą jos vietą užėmė ir panašią veiklą plėtojo Tėvynės sąjunga, trumpai veikusi iki 1940 m. sovietų okupacijos.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės.
O kur šios Sąjungos veiklos tyrinėjimo duomenys – jų nėra. Kaip reaguota dėl jos uždarymo, kaip Lenkijos ultimatumo priėmimo rezultato, o gal širdyje Kaune tyliai džiūgauta tuo. Nieko to tyrinėta nėra. Taigi kas per Smetonos valstybė buvome tarpukariu, o gal – tik prolenkiškos dvasios Smetonos dvaras?!…
Neįsižeiskite, bet gali susidaryti įspūdis, kad tamstos komentaruose galimai menkinama 1918 m. susikūrusi Lietuvos Respublika, kurios Nepriklausomybę paskelbė Lietuvos taryba ( jos sudėtyje ir Antanas Smetona). Už Lietuvos Respublikos laisvę žuvo daug lietuvių savanorių. Skaičiau atsiminimus, kad absoliučiai daugumai lietuvių Vilniaus ir visos rytinės Lietuvos dalies užgrobimas buvo milžiniška ir labai skaudi netektis, tad keista skaityti tamstos svarstymus apie neva galimą “džiūgavimą Kaune ” . Ar tamstai sunku suvokti, kad be 1918 m. Lietuvos Respublikos nebūtų dabartinės 1990m. Lietuvos Respublikos?
Lenkams okupavus Vilnių, laisvoje Lietuvoje Kaune buvo įsteigtas lėšų Vilniaus vadavimui fondas kur, kaip pavyzdžiui, buvo atspausdinti vardiniai kiekvienam valstybės tarnautojui skiriami tvirto popieriaus pasai. Vienoje to paso padaloje buvo tarnautojo pavardė, kitoje – gaunamas atlyginimas, trečioje – privalomas procentas nuo atlyginimo, o ketvirtoje – suma litais, kuri buvo pervedama lėšų Vilniaus vadavimo fondui privaloma jo tarnystės Lietuvai auka pamėnesiui. Pasą tokį, melsvos spalvos ir su užpildytomis padalomis, patekusį į archyvus kažkur dar turėjau. Paieškosiu ir, jeigu rasiu, pristatysiu jį į Vilniaus Respublikinį archyvą nedelsiant. Taip kad Mikabalio abejonė, kad “gal širdyje Kaune tyliai džiūgauta tuo” yra nepagrįsta. Dėkoju.
Ačiū, kad užpildėte Mikabalio istorinių žinių spragas.
Matosi, ka neskiriate valstybės ir valdžios. Tai, kad Smetona buvo Lietuvos Taryboje tėra tik formalus faktas, nors čia nedera pamiršti, kad Tarybos narių buvo pareikalauta jį nusišalinti nuo pirmininkavimo Vasario 16-osios posėdyje. Iš to valstybės ir valdžios neskyrimo ir “įspūdis” kreivas gaunasi. Kaunas visgi buvo valstybės sostinė, taigi visų pirma turėjo pareigą ginti valstybės suverenumą protestuojant prieš Sąjungos uždarymą, prieš kapituliaciją priimant Lenkijos ultimatumą, Smetonai tai atlikus, reikalauti jo pasitraukimo. Kad Kaunas šią savo priedermę būtų masiškai atkakliai demonstravęs, istorinių duomenų neteko rasti. Taigi antilenkiškumas Kaune buvo menkas. O juk Vasario 16 -osios aktu Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje buvo atskirta nuo valstybinių ryšių su Lenkija.
Mikabalis
Your comment is awaiting moderation
1 sekundė ago
Matosi, ka neskiriate valstybės ir valdžios. Tai, kad Smetona buvo Lietuvos Taryboje tėra tik formalus faktas, nors čia nedera pamiršti, kad Tarybos narių buvo pareikalauta jį nusišalinti nuo pirmininkavimo Vasario 16-osios posėdyje. Iš to valstybės ir valdžios neskyrimo ir “įspūdis” kreivas gaunasi. Kaunas visgi buvo valstybės sostinė, taigi visų pirma turėjo pareigą ginti valstybės suverenumą protestuojant prieš Sąjungos uždarymą, prieš kapituliaciją priimant Lenkijos ultimatumą, Smetonai tai atlikus, reikalauti jo pasitraukimo. Kad Kaunas šią savo priedermę būtų masiškai atkakliai demonstravęs, istorinių duomenų neteko rasti. Taigi antilenkiškumas Kaune buvo menkas. O juk Vasario 16 -osios aktu Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje buvo atskirta nuo valstybinių ryšių su Lenkija.
“…Čia tinka pabrėžti, kad K. Griniaus vyriausybė 1921 m. pradėjo derybas su Lenkija dėl įėjimo į Lenkijos federaciją, tačiau Kaune prasidėjo tautos pasipriešinimas, demonstracijos ir Prezidentas Aleksandras Stulginskis atstatydino K. Griniaus vyriausybę. Ar ne Stokholmo sidromo apraiška valdė K.Grinių?…”alkas.lt/2021/07/05/v-turcinavicius-ar-lietuva-vadovaujasi-tarptautine-teise-santykiuose-su-lenkija/
Dėl K.Griniaus atstatymo gal daugiau Prezidento A. Stulginskio nuopelnai. Gerai, kad Prezidentu buvo ne Smetona, priešingu atveju labai tikėtina, kad Lietuva vėl būtų tapusi Lenkija. Bet štai 1919 m. Lenkija organizuoja pačių kauniečių jėgomis perversmą. Žvalgės vilnietės Marcelės Kibiliūtės pastangomis tie gal 42 kauniečiai perversmininkai susemiami, jie teisiami, tačiau viešo organizuoto protestų balso prieš Lenkijos kėslus į Lietuvos nepriklausomybę iš Kauno kaip ir nesigirdėjo. Arba va po 1926 m. perversmo. Smetona pora metų pabuvo Prezidentu ir užtenka. Organizuojami demokratiniai rinkimai ir pereinama prie rinktos valdžios valdymo. To reikalavimo iš Kauno visuomenės nesigirdėjo. Arba dėl Vilniaus vadavimo po perversmo tas klausimas turėjo tapti pagrindiniu politikos dalyku. Tačiau atvirkščiai “vadavimas” pritilo, pagrindinių jo organizatorių šaulių veiklos kaip ir nebeliko. Tai gal tam ir buvo sukeltas perversmas. Kauniečiai – valstybės sostinė toliau miega Smetonos pataluose… Prie ko tai privedė Lietuvą visiems gerai žinoma.
Kadangi ,,Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje buvo atskirta nuo valstybinių ryšių su Lenkija”, tai ir būtinybės demonstruoti tai nebuvo. Tuo labiau, kad okupuotoje dalyje liko lietuviai, lietuviškos mokyklos ir draugijos. Štai dabartinė mūsų valdžia demonstruoja antilenkiškumą ? Nors didelis gabalas Lietuvos tebėra okupuotas. Bet ji demonstruoja antigudiškumą, o to pasekmė – uždarytos lietuviškos mokyklos.
1918-tais sukurta respublika 1 – bolševikų sukurta okupantų naudai. Labai blogai.
1990-tųjų respublika 2 komunistų sukurta okupantų naudai. Labai blogai.
1918 vasario 16-tosios tekste užrašytas tikslas – nepriklausomos Lietuvos valstybės (LDK) atstatymas.
1918 liepos 11 Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, bet 1918 lapkričio 2 Lietuvos Valstybės Taryba buvo bolševikų priversta atšaukti (LDK) a_t_s_t_a_t_y_m_ą ir pradėti (niekada istorijoje nebuvusios Lietuvos) bolševikinės respublikos kūrimą. Pilsudskininkams nepatiko bolševizmo užvaldytoje Lietuvoje (LDK) valstybės a_t_s_t_a_t_y_m_o sužlugdymas ir pradėjo šeimininkauti Lietuvoje. Jei ne bolševikai, nebūtų karo su pilsudskininkais ir turėtume a_t_s_t_a_t_y_t_ą (nepriklausomą nuo Lenkijos, nuo kremlinių ruskijos) LDK valstybę ir be karo židinio LDK Ukrainoje, dabar.
Tai Litbelas ir buvo atstatyta LDK ?
>+++
Įdomiausia tai, kad sukurptame LITBEL’e valdžios pirmininkas buvo Mickevičius Kapsukas iš Suvalkijos, o likusieji visi 4 buvo žydai nežinia iš kur. Skaičiau tai labai senai, tad, jeigu apsirinku, – neužpykite. Bet panašu kad čia jie planavo tada jau Šiaurės Jeruzalę tokią teritorinę su sostine VIlnius turėti. Visa laimė, kad valstybę savo istorinėje tėvynėje jie, žemes atsipirkę iš arabų, jau turi natūroj, tai gal į Vilnių daugiau ateityje jau nebesikėsins.
Ne. Jau vien todėl, kad Litbel nebuvo su monarchine santvarka. Keista, kad toks klausimas atsirado. Juk tekste aiškiai parašyta apie monarcinės Lietuvas valstybės a_t_s_t_a_t_y_m_ą.
(su pataisymu)
Ne. Jau vien todėl, kad Litbel nebuvo su monarchine santvarka. Keista, kad toks klausimas atsirado. Juk tekste aiškiai parašyta apie monarchinės Lietuvos valstybės a_t_s_t_a_t_y_m_ą.
Litbel – Lietuvos priešų kūrinys.
Kunigaikštystė, net ir ,,didžioji” nėra monarchija. Šis titulas reiškia, kad ji pavaldi karaliui. Mūsų atveju, Lenkijos karaliui. Be to, prisijungusi daugybę rusiškų žemių ji gan greitai nutautėjo. Visi be išimties Lietuvos žydai, totoriai, karaimai buvo laisvieji žmonės, o lietuvių dauguma – vergai.
Nesusigaudai lietuviškame tekste (tenka pakartoti)
Tikslas – nepriklausomos Lietuvos valstybės (LDK) atstatymas. Nepriklausoma nuo Lenkijos, nuo kremlinių ruskijos LDK valstybė.
1918 vasario 16 teksto sakinys be pagarbaniavimų (citata).
„ Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“
Taip buvo iki Krėvos unijos.
Iki Krėvos Lietuva buvo nepriklausoma šalis – karalystė. Kunigaikštystė yra priklausoma. 1918 lietuviai atkūrė nepriklausomą valstybę, tai yra – ne kunigaikštystę. Svarstomi buvo tik du variantai – karalystė arba respublika.
Kaune, gubernarorių irštvoje, laikinosios sostinės prezidentūroje (muziejuje) yra stendas apie tokį svarstymą, įtakotą bolševikų su pavadinimu „Monarchija ar respublika“.
Svarstymams nėra vietos. Jei siganatarai skelbė atstatymą, tai tik monarchijos atstatymą. Respublika 1 respublika 2 – Lietuvos priešų primetamas mums naujadaras (surogatas), naudingas ruskių carams bolševikams, komunistams, neišjungtiems brazauskinių komunistams (kgb’istams, stirbvaikiams) landsberginių gaujai. Ruskiai džiaugiasi, kai mes lietuviai iki šiol nesugebėjoms atstatyti savo valstybės nuo 1918 vasario 16-tosios.
Nepriklausoma Lietuva tarpukaryje gyvavo tik 22 metus, ,,Smetonos Lietuva – dar mažiau”. Maža, okupantų ir karo nuskurdinta, praradusi daugumą savo aukštuomenės, valstybė per tokį trumpą laiką, mano nuomone, nuveikė labai daug. Ir, nors miestai žymia dalim buvo jau nebe lietuviški, valstybė buvo lietuviška. Lietuviai po kelių amžių laipsniško nykimo nedidelėje jiems dar likusioje Lietuvos dalyje įsigijo savo valstybę. Mūsų strateginiai priešai labai norėtų suniekinti šį mūsų pirmąjį bandymą. Kaip ir mūsų 1941-ųjų sukilimą.
Be abejonės Vasario 16-osios akto pagrindu Lietuvos tapimas valstybe yra neįkainojamas tautos laimėjimas, į kurį atvedė būtent tautos patriarcho Jono Basanavičiaus Lietuvos valstybės atskyrimo nuo Lenkijos pozicija, t.y. suverenios valstybės nuostata ir veikla tautoje šia kryptimi. Didžiausiu Lietuvos kaip valstybės egzistavimo priešu tarpukaryje, kaip žinoma, buvo Lenkija. Be abejonės strategiškai juo ir išlieka, nepripažindama Vasario 16-osios, t.y. Basanavičiaus suverenios Lietuvos valstybės, iki šiol. 1941 m. sukilimas atkūrė ne Smetonos be Vilniaus Lenkijos naudai laikytą, o būtent J. Basanavičiaus idėjos, Lietuvą.
Manau, Lietuva, kaip tautos ir žemės sąjunga, yra aukščiau administracinių smulkmenų. Jie atkūrė Lietuvą, kaip tokią. Nebuvo ji, okupuota nacistinės Vokietijos, niekuo geresnė už smetoninę. Bet mes to ir nesitikėjom. Darė, ką gali. Kaip ir Smetonos administracija. Net sovietų okupuotos Lietuvos sąmoningi žmonės valdžioje darė, ką pajėgė savo šaliai.