K. Stoškus. Apie tautos poetę, išdavystę ir desovietizacijos politiką? (I)

Išdavikų medžioklė

Valstybės išdavystė yra pats didžiausias nusikaltimas, kokį gali padaryti jos pilietis. Todėl už jį, kaip žinoma, anksčiau dažnai būdavo skiriama mirties bausmė giljotinuojant, ketvirčiuojant ar sudeginant, o šiais laikais – kalėjimas iki gyvos galvos. O tai reiškia, kad už valstybės ir Tėvynės išdavimą sprendimo negali priimti jokia kita įstaiga, išskyrus profesionalų teismą.

Tačiau šiandien Lietuvoje tokius sprendimus lengva ranka priiminėja neseniai politikų išgalvota ir jiems ištikimai tarnaujanti komisija, pavadinta madingu „desovietizacijos“ pavadinimu.  Šis pavadinimas jai leidžia „įsikandus“ tąsyti žymiausius Lietuvos meno kūrėjus, kad sukeltų ne tik didelį triukšmą valstybėje, bet ir supriešintų tarpusavyje jos aktyviausius žmones: poezijos mylėtojus su poezijos ir meno priešais, patriotus su globalistais, senąją kartą su jaunąja ir pan.

Beveik 80 metų praėjus po  poetės Salomėjos Nėries mirties, už okupacijos metais atlikta kelionę į Maskvą ir apgailėtiną draugų įpareigojimą parašyti  „Poemą apie Staliną“ Desovietizacijos komisija paskelbia ją valstybės išdavike. Tokiu keliu einant, ne tik be saiko gali būti prikuriama Lietuvos išdavysčių, bet ir sumenkinamas pats nusikaltimas. Ši komisija tokia arogantiška, karinga ir tokia abejinga svarstomam dalykui, kad net neįstengia pastebėti, jog jos pavadinimas visiškai neatitinka jos vykdomos funkcijos, t. y. gana siauros užduoties naikinti išlikusius sovietmečio simbolius: paminklus ir aikščių bei gatvių pavadinimus.

Kai be rimto pagrindo išdavyste imami kaltinti su tuo nusikaltimu nesusiję žmonės, iškyla teisėtas klausimas,  ar tik tuo nenorima užmaskuoti tikrų to nusikaltimo priežasčių bei jų sukėlėjų. Didžiausia nelaimė, kad tokius sprendimus priiminėja nelabai švarus ir menkai subrendęs Seimas. Kaip žinia, jo narių ryšiai su sovietine nomenklatūra buvo tokie stiprūs, kad net iki šiol jis ne tik nesugebėjo įveikti savo dviveidystės ir priimti vieningo desovietizacijos  įstatymo, bet net pakartotinai 75 metams įslaptino pačios žiauriausios ir daugiausiai savo valstybei nusikaltusios KGB institucijos darbuotojų sąrašus.

Ar gali būti didesnis loginis ir moralinis absurdas, kai išsilaisvinusi valstybė suteikia privilegijas didžiausiems buvusios okupacinės valstybės nusikaltėliams (net budeliams), o mažiausiai ir net per prievartą nusidėjusius  menininkus diskredituoja už tariamą išdavystę be perstojo kaldami prie gėdos stulpo. Tai v i e n a.

Pažyma…

A n t r a, komisija, iš Seimo gavusi desovietizacjos galiojimus, buvo gana aikštinga. Komisijos pirmininkas V. Karčiauskas aiškino, kad sprendimą dėl S. Nėries išdavystės komisija  galėjusi priimti ir be daug triukšmo sukėlusios „istorinės archyvinės pažymos“. Komisijos nariai turį tam pakankamai  kompetencijos. „Tačiau mes patys kūrėme kriterijus, kuriais nustatėme atvejus, kada reikia prašyti pažymos, nors mums <…>S. Nėries atvejis buvo aiškus, bet mes nusprendėme prašyti pažymos pirmiausia tam, kad visuomenei ją pristatytume“.

Bet juk pažyma pateikta ne visuomenei, o komisijos darbui, todėl niekur ir neteko užtikti, kaip jis buvo tai visuomenei pristatytas. Todėl tenka remtis kitų žurnalistų atpasakojimais. O žurnalistė Asta Dykovienė sako tiesiai: „Komisija RĖMĖSI 22 puslapių apimties 1940–1945 m. politinės S. Nėries biografijos konspektu, kitaip – istorine archyvine pažyma, kurią parengė žinomų sovietų veikėjų biografijas studijuojanti ir medžiagas archyvuose apie juos renkanti žurnalistė  D. Vilkelytė.“

Tačiau toliau dar gražiau. Žurnalistė tvirtina, kad: „Tyrėja atrado naujų, lig šiol nežinomų faktų apie kontroversiškai [???] vertinamą poetę“. (Asta Dykovienė. Pažyma apie S. Nėrį sukėlė audrą: pareikalavo naujo tyrimo, KaunoDiena.lt). Jeigu tikrai ji atrado nežinomų faktų, vadinasi, tie faktai turėjo būti nežinomi ir pačiam Karčiauskui. Taigi Karčiauskas buvo neteisus sakydamas, kad jo komisijai „S. Nėries atvejis buvo aiškus“.

O jeigu Karčiauskas sako teisybę, vadinasi, yra netiesa, kad  „tyrėja atrado naujų, lig šiol nežinomų faktų apie kontroversiškai vertinamą poetę“. Galų gale skaitytojui neaišku, kas tie faktai. Kiek pavyko sužinoti, Genocido centras iš pradžių buvo užsakęs istoriko V. Klumbio pažymą. Bet ji, matyt, Centrui nepatiko dėl to, kad buvo per daug moksliška ir atskleidžianti svarbiausius tų „faktų“ aiškinimo sunkumus.  Tuo tarpu žurnalistė Vilkelytės „studija“ pirmiausia rodo autorės įsipareigojimą surinkti visus galimus įtarimus prieš poetę, kurio pasmerkimui, matyt, pristigo faktų.

Taip atsirado neįmanomas dalykas – GALUTINĖ ekspertinė istorinė išvada apie Salomėją Nėrį. Tai jau visai nepanašu į studiją. Studija negalėtų būti „galutinė“. O jeigu ji yra galutinė, ji negali būti nei ekspertinė, nei istorinė.  Čia aišku viena, kad žurnalistė surašė tik tai, ko iš jos buvo laukiama.  Šis dokumentas ne tik pavadinimu pretendavo tapti „galutiniu sprendimu“.

Istorikas V. Klumbys ironizuoja: „Specifinė lektūra (kitokio žodžio šis rašinys, parašytas puikiai valdančios žodį autorės, kažin ar nusipelno), nei turiniu, nei stilistika neprimenanti ekspertinės pažymos ar mokslinio tyrimo“. (Valdemaras Klumbys, Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, LRT.lt 2024.03.12). Žurnalistė  tik suregistravo jai labiausiai įtartinus archyvinius dokumentus, o  jų tyrinėti ir aiškinti net nemėgino.

Dar griežtesnis istorikas A. Streikus: „istorinė-archyvinė pažyma<…> nei ekspertinė, nei pažyma“. Ji kelianti abejones „pačios komisijos sprendimų profesionalumu, pagrįstumu ir nepriklausomumu“. ( https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mingaile-jurkute-nauji-nauju-genocido-centro-pazymu-nesklandumai-96147879). Įdomiausia, net pati žurnalistė prasitaria, kad pažyma  nebuvo rimta studija. Vienur ji sako, kad čia esąs tik „konspektas“, kitur tai vadinama  „išnašomis“, kitaip sakant, istorine archyvine medžiaga specialistų tyrimams.

„Kokiu pagrindu, – sako ji, – teigiama, kad aš nekompetentinga? Mano tekste yra visur nuorodos į dokumentus, ir kompetentingi mokslininkai tegul kvestionuoja tas išnašas.“ Neįstengdamas ramiai stebėti, kaip su valdžios įgaliojimais  atakuojama jau seniai mirusi Poetė, tuo leidimu negaliu nepasinaudoti ir aš.

Humanitarų pasipriešinimas

T r e č i a, paradoksaliausia, kad tą visai žalią istorinę archyvinę MEDŽIAGĄ desovietizacijos komisija pavertė sovietinių simbolių ir ženklų naikinimo vadovu. Šį paradoksą greitai pastebėjo grupė mokslininkų: Mindaugas Kvietkauskas ir Viktorija Daujotytė-Pakerienė iš Vilniaus universiteto (VU), Aušra Martišiūtė-Linartienė, Jūratė Sprindytė, Elena Baliutytė-Riliškienė ir Akvilė Rėklaitytė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Egidijus Aleksandravičius ir Neringa Butnoriūtė iš Vytauto Didžiojo universiteto, Laima Kreivytė iš Vilniaus dailės akademijos (VDA) bei Lietuvos istorijos instituto atstovai – Valdemaras Klumbys, Česlovas Laurinavičius, Algimantas Kasparavičius, Vitalija Stravinskienė, Vladas Sirutavičius ir Tomas Balkelis. Jie pasirašė „kreipimąsi dėl naujos pažymos.“  (https://m.kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/pazyma-apie-s-neri-sukele-audra-pareikalavo-naujo-tyrimo-1164520).

Tada autorė šoko kovingai ginti savo kompetenciją. Piktindamasi humanitarų protestu, Vilkelytė įžūliai smogė: „savo darbuose vadinamieji literatūrologai juk nerašo, kad S. Nėris buvo Sovietų Lietuvos aukščiausiosios tarybos narė ir kad ji dalyvavo sesijose. Tai reiškia, kad ji be visų savo poezijų kūrimo, buvo funkcionierė, represinės valdžios struktūrų dalis.“ Kiek šitai agresyviai žurnalistei (vėliau ji pranešė, kad esanti dar ir anglistė) reikėjo ambicijų ir cinizmo, kad viename sakinyje sutalpintų tiek daug jos skurdžią kompetenciją išduodančios netiesos.

1) Protestą pasirašė ne tik „vadinamieji literatūrologai“, bet ir kiti aukščiausios kvalifikacijos humanitarai: menotyrininkai,  istorikai bei kiti kvalifikuoti šio represinio laikotarpio žinovai. Jų tarpe VU Filologijos fak. dekanas prof. M. Kvietkauskas, habil. dr., Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė V. Daujotytė-Pakerienė, habil. dr., Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė J. Sprindytė, habil. dr., VDU prof. E. Aleksandravičius, hum. m. dr. prof.  A. Martišiūtė-Linartienė ir pan. 

2) Svarbiausia, kad Salomėja Nėris nebuvo nei „liaudies seimo“ narė, nei dalyvavo jo sesijose. Dėl jos populiarumo ji  buvo tiesiog įtraukta į įgaliotųjų asmenų delegaciją, kurios sąrašą „seime“ perskaitė M. Gedvilas.

3) Nei pagal savo polinkius ir sugebėjimus nei pagal ryškių interesų lauką ji net negalėjo būti kokia „funkcionierė“ ar „represinės valdžios struktūrų dalis“. ( Pažyma apie S. Nėrį sukėlė audrą: pareikalavo naujo tyrimo | KaunoDiena.lt).

Kaip galima pasitikėti tokios pažymos autorės „naujais faktais“ ir pačiomis „studijomis“, jeigu tiek dalykų prieštarauja tikrovei. 4) Poetės gyvenimas aprašomas labai vienpusiškai (tendencingai), t. y. aiškiai pritemptas prie tų tikslų, kuriems įgyvendinti sukurta desovietizacijos komisija.  Dėl to jos  gyvenimo faktai ne tik iškreipti, bet ir atitraukti kaip nuo nepriklausomos Lietuvos autoritarinio valdymo, taip ir nuo netikėtos Rusijos okupacijos bei neišvengiamos valdžios kapituliacijos.

Galų gale ir nuo poetės gyvenimo būdo bei jos charakterio.  Keisčiausia, kad šio tendencingumo nepastebėjo net Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido ir tyrimų centro generalinis direktorius A. Bubnys. Jis tvirtino, kad neturįs „pagrindo abejoti D. Vilkelytės darbo kokybe. Žmonės, atsiuntę mums pretenziją dėl tos pažymos, S. Nėries nuopelnus labiau vertina per literatūrinę prizmę, jos literatūrinį palikimą, o mes vertiname santykį su okupaciniu režimu. Ir matome, kad S. Nėries kolaboravimas su sovietų valdžia buvo akivaizdus.“

Apgailėtina, kad direktorius nebuvo skaitęs nei poetės „Dienoraščių“, nei girdėjęs, kad jau 2015 m. Viktorija Daujotytė buvo gana įtikinamai išaiškinusi,  jog Salomėjos Nėries nuopelnus galima įvertinti ir jos elgesį suprasti TIK ŽVELGIANT PRO „LITERATŪRINĘ PRIZMĘ“. Tik pro ją atsiveria visas poetės charakteris, mąstysena ir net gyvenimo būdas.

Nepasirengta išbandymams

K e t v i r t a, manau, kad svarstomam klausimui čia pakaks pasiremti glaustomis įžvalgomis, kurias V. Daujotytė yra parodžiusi pokalbyje su „Žinių“ radijo žurnalistu R. Jasiulioniu.  Pradėjusi savo samprotavimus apie lemtingąjį poetės pasirinkimą, ji retoriškai klausia: „Ar mes turime galimybių pasakyti, kad tas pasirinkimas buvo laisvas jos valios pasireiškimas? Kiek tame pasirinkime buvo prievartos, kiek manipuliacijos?“

Ir čia pat atsako:  „Mano įsitikinimu, S.Nėris buvo įsukta į šitą nežmonišką, sakytumėm velnišką apgaulės sistemą. Ji nebuvo politikė, vadinasi, neturėjo to politinio žmogaus užsigrūdinimo. Žinojimo, kad toje politinėje terpėje ne kiekvienas žodis reiškia tai, kas juo tiesiogiai sakoma. Kad žmogaus dvasia turi būti labai budri, įsitempusi, nepasitikinti, pasirengusi tam, kas gali su ja atsitikti. Turbūt galima taip apibendrinti – mūsų tauta pateko į šitą laiko tarpą nuo 1940 m. iki pokario morališkai nepasirengusi tokiems išbandymams.

Nežinau, ar ji galėjo būti pasirengusi, bet tikrai nebuvo pasirengusi. <…>Nematyti, kad S.Nėris sumokėjo labai aukštą kainą už visą tą savo gyvenimą, už poemą apie Staliną, neįmanoma. Ji sunyko. Jos ankstyva mirtis, jos mirtina liga yra to gyvenimo pasėka. Ji neteko jėgų gyventi. <…> Kiekvienas turėtume klausti, ką aš būčiau daręs šioje situacijoje, kaip būčiau pajėgęs?

Laikyčiausi bendresnio požiūrio – neatskirčiau nei eilėraščių nuo asmens, nei asmens nuo likimo, nei likimo nuo gyvenimo, nuo daugybės manipuliacijų, piktybinių vienų žmonių, įgijusių galią, žaidimų kitais žmonėmis, kurie tų galių neturi. Kurie turi kažkokių iliuzijų, nes jų sąmonė nėra nuėjusi saviugdos, saviauklos kelio. – Kažkokias silpnybes jos atrado? – Būtent, bet tų silpnybių mes turime visi. <…> S.Nėris yra buvusi ant savižudybės slenksčio, labai aiškiai ir ryškiai, apie tai yra rašiusi.

Tiksliau negalima pasakyti kaip eilėraštyje Maironiui: „Ar galėjo iš pusiaukelės sugrįžti,/ ar galėjo tais pačiais keliais?/ Veja, veja pikto dievo rykštė/ atgalios ir atsigręžt neleis“.

Po tokios argumentacijos netenka prasmės visos kalbos apie ypatingai romantiškos poetės  skaldymą į atskiras dalis: viena pusė meno mėgėjams, o kita – politikams, arba viena pusė kūrybai, o kita – gyvenimui. Ypač ironiškai tuos komiškus požiūrius sugrupavo D. Kuolys:  „LRT, Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė: „Stalino poetės“ kūrybą reikia „depersonalizuoti“ – „palikti mokyklos programose Salomėjos Nėries eiles, bet jas visiškai atskirti nuo jos biografijos“.

O N. Putinaitė su A.  Butkevičium  išgirdę, kad poetė yra atsiprašiusi už savo nusižengimus kerta lyg kirviu: „Atgaila nieko nekeičia!“ Nejaugi? Atgaila yra iškentėtas atsiprašymas. Jis gali būti net žymiai stipresnis už oficialius socialinių grupių ir valstybių susitarimus. O viešas atsiprašymas keičia viską: ne tik kaltintoją ir kaltinamąjį, bet palieka sektinus pavyzdžius visoje kultūroje. Darius Kuolys daro šiek tiek kitokią išvadą: „Galvoju: ir kada tokia kultūros „depersonalizavimo“ programa Lietuvoje jau veikė? Rūsčiame sovietmetyje, kai buvo „depersonalizuojami“ ištremtų ir į Vakarus pabėgusių menininkų kūriniai…“

Psichologo įsikišimas

P e n k t a, tarsi pratęsdamas literatūrinę poetės charakteristiką, psichologas J. Dižavičius savo „Psichologinius užrašus“ grindė daugiausia ją pažinusių žmonių liudijimais.  „<…>Po Vinco Mykolaičio-Putino pasirinkau jo studentę, o vėliau moterį, su kuria jį siejo globėjiški, draugiški santykiai.

Abiem rūpėjo didingi idealai, tik Putinas jų daugiau ieškojo kūryboje, o Nėris – meilėje. Abudu dėl to kentėjo, tik skirtingai.“ Bet pirmame plane Nėris. Jos uždarumas išryškėjo jau paauglystėje: ji neidavo į šokius, nedalyvaudavo vaidinimuose, nei chore. Veiklesne tapusi tik universitete, didesnę įtaką ėmę daryti autoritetai ir simpatiški asmenys.

„Taigi Putiną matau kaip turėjusį kūrybos teoretiko talentą, Nėrį – iš esmės kaip poezijos meno praktikos meistrę. Nėries kūryba labiau kyla ne vien iš mokslinio išsilavinimo, bet iš žmogiškos patirties, ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės. Taigi pirmiausia Nėrį matau kaip intravertę, linkusią analizuoti savo vidų, o ne išorinį pasaulį, tai rodo ir įprotis ar pomėgis rašyti dienoraštį.“

Psichologas ypatingai akcentuoja nepaprastą poetės jautrumą:  „Dar būdama jauna jautriai reagavo į kitų žmonių nesėkmes: nemėgo, kai mokytojai šiurkščiai elgėsi su klasiokais, jaudinosi dėl prastai besimokančios sesers, ilgai nedrįso atstumti ją įsimylėjusio vaikino, nors ir nesistengė apsimetinėti, kad jį myli: „Pagaliau pasakiau, kad jo nemylėjau ir nemyliu. Man baisu dabar, kad aš tada galėjau tokia beširdė būti. […] Aš kentėjau ir jaučiau, kaip jis kenčia“ (Viktoras Alekna, Salomėja, p. 135).

Taip pat nesiryžo nutraukti santykių su jau vedusiu Juozu Eretu, nors, regis, suprato, kad jie niekur neveda. Jausmai ir ne visai pamatuotas pasitikėjimas užgoždavo sveiką mąstyseną, principus. Be to, daug tikėjosi iš meilės, bet ilgokai nesutiko jai skirto vyro. Tai lėmė nuotaikų svyravimą, kartais, atrodo, ir lengvą depresiją.“

Tai, ką Daujotytė pavadino savo pačios išdavyste, psichologas J. Dižavičius sieja su jos charakterio nepastovumu, spontaniškumu, gerai neapgalvotais sprendimais ir per dideliu pasitikėjimu kitais: „Dėl to jos gyvenimas labiau primena bangas, o ne liniją (žinoma, kalbant griežtai, nė vieno iš mūsų gyvenimas neprimena linijos, tačiau analizuodamas Putino gyvenimą susidariau įspūdį, kad jis buvo ganėtinai stabilus ir apgalvotas).

Šitai iš dalies suteikia poetei žavesio, stichijų ar archetipų energijos, savo prigimtį ji pati yra pavadinusi pasiutusiu, laukiniu žirgu (Viktoras Alekna, Salomėja, p. 188). Bene svarbiausius tris poetės gyvenimo įvykius taikliai apibendrina eilėraščio „Gyvenimo giesmė“ (1927) pradžia: „Gyvenimas mano – vėjas palaidas! Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus./Gyvenimas mano – pavasario aidas./Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus.“ (http://www.satenai.lt/2018/05/04/psichologiniai-uzrasai-salomeja-neris/).

Kas žino poetės biografiją?

Š e š t a, bene didžiausią pasipiktinimą išpuoliais prieš geriausią Lietuvos poetę yra parodžiusi žurnalistė Laima Lavastė. Ji, kaip ir daugelis kitų Lietuvos žmonių, buvo paveikta šlykštaus absurdo, kad praėjus 80-čiai metų po Nėries mirties, politikai davė signalą sukelti prieš ją visuotinę neapykantą.

Sunkiausia suprasti, kodėl pasirinkta pati žymiausia Lietuvos poetė. Ji ne tik išskirta iš visų kitų rašytojų ir daug didesnių nusikaltėlių, bet ir paskelbta kolaborante bei Tėvynės išdavike, kad būtų pradėti naikinti visi jos atminties išsaugojimo ženklai bei simboliai. Neapsikentusi žurnalistė kreipėsi į Maironio literatūrinio muziejaus direktorę, kad ji nušviestų, kaip poetės aplinkos žmonės reaguoja į šį niekingą ažiotažą.

„Lydžiu į S.Nėries sodybą atvykstančias ekskursijas, ne kartą teko tuo klausimu kalbėtis su žmonėmis. Smerkimo tikrai negirdėjau. Atvirkščiai, žmonės pasipiktinę, kai imama niekinti jos atminimą. Mums ji Lakštingala. Aš pati puikiai žinau jos biografiją, iš dienoraščių matau, kad Salomėja visai nesidomėjo politika, joje visai nesiorientavo. Tie įžymūs vyrai – Antanas Venclova, Kostas Korsakas ir kiti ją panaudojo savo tikslams. Ne jie rašė poemą apie Staliną. Prikalbėjo Salomėją, o ji vyrais labai pasitikėjo. Kaip Salomėja vėliau to gailėjosi, kiek kartų atsiprašė, prašė nevadinti jos išdavike. Anuomet ir nevadino. Ta banga ją pasivijo dabar.“ 

Laima Lavastė, norėdama parodyti, kaip biurokratiniai svetimų, pašalinių žmonių vertinimai yra nutolę nuo originalios asmenybės, važiuoja į poetės gimtąsias vietas, kad ten surastų jos pėdsakus ir išgirstų jos žemiečių bei artimų žmonių prisiminimus: Mums besikalbant su Simonu, iš namo išėjo jauna moteris. Net apstulbau – S.Nėries kopija. Jos anūkė Gertrūda, metais vyresnė už Simoną. Trūko tik tos languotosios suknelės. – Girdžiu, kad kalbatės apie mano močiutę. Ją prisimenu iš tėčio pasakojimų. Kad buvo labai jautri. Tėtis yra pasakęs – kaip jūs galite iš lyrikės daryti kovotoją? Ji visai nesidomėjo politika, ją įtraukė tie, kuriems ta politika buvo naudinga.

Pasakojo, kad močiutė buvo palaužta, be dokumentų išvežta į Ufą. Tėtis prisiminė, kad kelionėje buvo nuo traukinio pasimetęs, mama jį susirado. Vadino Balanduku. Kai žmonės sako, kad močiutė buvo išdavikė, tegu paskaito jos eilėraštį „Tėvynė“. Gal supras, kaip ji kentėjo, atsiprašinėjo ir gailėjosi“, – emocingai pokalbį užbaigė Gertrūda“.  

Ypač šiltai apie savo močiutę kalba anūkė Salomėja: „Labai myliu ir branginu savo močiutę. Didžiuojuosi ja. Taip, tėtis šiltai ir jautriai apie ją kalbėdavo. Mokykloje buvo miela ir gera atvertus knygą matyti jos nuotrauką, skaityti eiles. Jos eilėraščių moku daug. <…>Kaune aš prižiūriu močiutės kapą. Prieš jos gimtadienį, per Vėlines nešu gėlių, uždegu žvakelių. Džiaugiuosi, kiek daug žmonių ją lanko. Ir šeimoje nuolat prisimename močiutę. Dalyvaujame Poezijos pavasario, poezijos švenčių renginiuose. <…> Širdingai dėkoju šviesuomenei, kuri saugo ir puoselėja mano močiutės atminimą“, – jautriai kalbėjo Salomėja, pavadinta šiuo vardu savo garsiosios močiutės atminimui.

„Nepardaviau tavęs aš niekad“

S e p t i n t a, grįžusi iš Rusijos po karo, S.Nėris 1944 metų lapkritį aplankė savo gimtinę. Paskutinį kartą. „Buvo vėlyvas 1944 metų ruduo. Po kelių dienų, lapkričio 27 dieną, S.Nėris aprašė savo apsilankymą eilėraštyje: „Rudenėlį tylųjį, geltoną, sugrįžau namučių, kaip graudu… Kur tu, motinėle? Nerandu.“

Toliau kalba pati Laima Lavastė: „Atsisveikinusi S.Nėries gimtinėje su jos anūkais, prisiminiau Gertrūdos patarimą, ir S. Nėries eilėraščių knygoje susiradau eilėraštį „Tėvynei“. Tai primena pačią skaudžiausią gyvenimo išpažintį: „Sukruvinta ir apiplėšta, ji stovi mano akyse… Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, ar lapai kris pageltę. Aš keliais į tave pareisiu per lietų, gruodį, šaltį… Nepardaviau tavęs aš niekad, neišdaviau, mieloji. Audra praūžia, miškas lieka… Širdis juk nemeluoja. (1941.IX.12 Penza).“

Ką reiškia poetė Vilkaviškio rajono žmonėms, turbūt geriausiai parodo šie Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorės Vilijos Gilienės liudijimai: „Biblioteka yra buvusios „Žiburio“ gimnazijos, kurioje mokėsi S.Nėris, vietoje. Nuo 1972 metų mes teikiame S. Nėries vardo literatūrinę premiją. Nepaisant įvairių kylančių bangelių, mes tą tradiciją tęsime. Premija skiriama iš Vilkaviškio savivaldybės biudžeto.

2021 metais prie bibliotekos atidengtas tautodailininko Algimanto Sakalausko išdrožtas paminklas-koplytstulpis S. Nėriai. Ant paminklo nėra jos pavardės, tik jos eilėraščių ženklai. Paminklo iniciatorė buvo mokytoja Vilija Žalienė, ąžuolą iš savo sodybos padovanojo Vida ir Juozas Kudirkai. Šventėje dalyvavo ir S. Nėries anūkai Salomėja bei Bernardas. Lėšų aukojo žmonės iš visos Lietuvos“.

Šiuos liudijimus apie Nėries charakterį iškalbingai patikslina žinomos pedagogės, vaikų rašytojos, dailininkės A. Kazanavičienės atsiminimai, kuriuose išryškintas įdomus jos asmenybės bangavimas: „Kukli, turinti savigarbą, švelni, bet drauge ir atkakli. <…> Ji buvo drauge ir rimta, ir beveik vaikiška. Ji džiaugdavosi kačiuku, gėlyte, gražiu atviruku. Ji buvo jaunatviška, – judesiai, išraiška ir veidas kartais primindavo mažą mergaitę. Tik kada veidas surimtėdavo ar apsiniaukdavo – tai būdavo atjaučiančios, sąmoningai ir griežtai gyvenimo klausimus sprendžiančios subrendusios moters veidas…“ (A. Kazanavičienė, „Salomėja Nėris“, 1946 m., p. 134).

Prezidento protestas

A š t u n t a, priėjome momentą, kai jau absurdiška kalbėti apie S. Nėries išdavystę, neapžvelgus pačios Lietuvos Ministrų Tarybos išdavystės, kurią ji pasirinko reaguodama į absurdišką Rusijos ultimatumą, įteiktą 1940 m. birželio 14 d. Bent jau taip ją traktavo Valstybės Prezidentas A. Smetona. Tą naktį sukviestą Tarybos posėdį jis šitaip įsiminė:

„Visi nusiminę, kaip žemę pardavę. Niekam nebuvo noro kalbėti. Rodos, visiems turėjo būti aišku, jog sutikti  su tokiais reikalavimais yra lygu atsižadėti Lietuvos suverenumo ir pavirsti bolševikiška Sovietų provincija. O juk sutartimi Maskva buvo pasižadėjusi gerbti Lietuvos nepriklausomybę, nesikišti nė į jos vidaus tvarką, nė į jos socialinę santvarką, nė į jos šiokią ar tokią vidaus politiką. Dabar begėdiškai ji laužo žodį ir smurtu graso.

Kai kiti nerado žodžių, tai man, kaip Resp. Prezidentui, teko prašnekti ir kitus prašnekinti. Priminiau ar prieš savaitę Ministrų Tarybos pareikštą nuomonę: Jei rimtas pavojus grėstų Lietuvos suverenumui, tai nieko daugiau neliktų, kaip tam grasinimui pasipriešinti dargi ginklu ir priešinantis trauktis vyriausybei drauge su kariuomene iš savo krašto“ (Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai, V., 1990, p. 10).

Bet neabejotinai svarbiausias čia buvo personalinis A. Smetonos apsisprendimas, apie kurį jis čia kalba trečiuoju asmeniu: „Atsiminkime, jis yra prisiekęs Lietuvos suverenumą. Jeigu sutiktų, vis tiek kuriomis sąlygomis ar aplinkybėmis jį kam perleisti, tai būtų lygu savo krašto išdavimui, savo asmenybės sunaikinimui ir negarbės užtraukimui savo tautai. Palikęs savo pareigose, savųjų neginamas, jis būtų galėjęs daugiau  nei kas kitas pakenkti ir nusidėti Lietuvai. Turėdami jį savo valioje, Maskvos valdovai būtų nukamuotą galėję jau panaudoti visokiems smurtams.

Žinant bolševikų moralę, ar nemoralę, galima įsivaizdinti, kaip jie būtų elgęsi. <…>Argi po to neaišku, kad bolševikai, nepripažindami Lietuvos suverenumo, nebepripažino ir jos Prezidento. Taigi jo pasišalinimas buvo būtinas, jo pasišalinimas buvo mažas protestas Maskvos smurtui, toks, koks buvo galimas susidariusiomis aplinkybėmis.“ (Ten pat, p. 14).

Taip ryžtingai apsisprendęs buvo tik jis vienas. Tik jis vienas ištikimai laikėsi dar taip neseniai priimto Ministrų Tarybos apsisprendimo. Be kita ko, A. Smetona dar buvo išsaugojęs klasikinius garbės ir orumo jausmus. Ypač dėl tokio pasirinkimo tūžo sovietų valdžia. O jos spaudžiamas vyriausybės  vadovas dėjo pastangas jį sugrąžinti į Kauną. Bet to padaryti nepavyko.

Vyriausybės svyravimai

D e v i n t a, kitų ministrų ir atsakingų tarnautojų dauguma pradėjo nuo išsisukinėjimų. Taip pasielgė net tą posėdį ir jo padarinius gana detaliai aprašęs Žemės ūkio ministras J. Audėnas (Žr.: J. Audėnas. Paskutinis posėdis, V., 2000). Nepasakytume, kad jis nesuprato padėties rimtumo ir nesugebėjo imtis atsakomybės. Jis klausė tiesiai: <…> “Svarbiausia, kokios bus pasekmės? Klausimas didelis, baisus, reikalingas svaraus ir labai greito sprendimo. Sprendimo ne dėl savo asmens, ne dėl šiaip ko nors, bet sprendimo dėl visos tautos, dėl savo valstybės ateities ir jos tolimesnio likimo.“

Jis tiesiog neranda sprendimo, kaip reaguoti į Rusijos įsiveržimą: „Įsileisi be pasipriešinimo – bus okupacija, nesutiksi įsileisti – bus karas ir vis vien okupacija, nes karą laimės sovietai“ (Ten pat, p. 207). Bet sprendimą reikėjo priimti ne tik jam. Kad išjudintų visą vyriausybę iš nepakeliamo sutrikimo ir sąstingio būsenos, buvo būtinas Prezidento įsikišimas. Jo paragintas, A. Merkys, drebančiu balsu perskaitęs ultimatumą, vėl nutilo.

Savimi pasitikintis ir polinkiu kalbėti garsėjęs premjeras šįsyk nuo savęs neturėjo ką pridėti. Jis susmuko į kampe pastatytą kėdę.  Bet J. Audėnui nepatiko ir Prezidento apsisprendimas, kadangi jis tik pasiūlęs remtis Norvegijos pasipriešinimo Vokietijai pavyzdžiu, bet neišgirdęs „galimos okupacijos įvertinimo, pasiruošimo gelbėti tai, kas dar galima išgelbėti“. Jam labiau rūpėjo banke saugomas turtas. Tai buvo ženklas, kad Prezidento argumento jis nesuprato.

A. Smetonai svarbiausia buvo tautos orumas, už kurį buvo giriama Suomija. Ypač J. Audėną sukrėtė posėdžio atmosfera: . „Nors jau žinojome, ko susirinkome, bet šie trumpi ir labai konkretūs prezidento žodžiai įnešė dar daugiau tylos, susikaupimo ir nejaukumo. Visų veidai dar daugiau apsiniaukė. Keitėmės baimingais, prislėgtais žvilgsniais.“ (Ten pat, p. 200).  Be to, jis pasigedo tuo metu Maskvoje buvusio J. Urbšio informacijos (J. Audėnas. Paskutinis posėdis, V., 2000, p. 205). O ypač jam trūko posėdy nedalyvavusio E. Galvanausko, kuris nors ir staiga užkluptas pajėgdavęs „bet kurį klausimą giliai ir sumaniai analizuoti“.

Kaip žinoma, ryžtingai ultimatumui pasipriešinęs, valstybės Prezidentas A. Smetona taip ir padarė. Savo įgaliojimus pavedęs Merkiui, 15 d. vakarą jis paliko savo šalį. Prie jo prisijungė tik generolas K. Musteikis, švietimo ministras Jokantas ir valstybės kontrolierius Šakenis. Visi kiti vyriausybės nariai priešintis neišdrįso. Šitaip įvyko priverstinė oficialioji valstybės išdavystė…

Apsisprendimo akimirkos

D e š i m t a, A. Smetonos paminėta išdavystė buvo taikoma visai vyriausybei. Ir ne tik jai. Bet ar LIETUVOJE pasilikę valdžios žmonės turėjo pasirinkimą? Suprantama, Rusijos kariuomenė, įsiverždama į mūsų šalį, ne tik sulaužė prieš metus sudarytą tarpusavio pagalbos sutartį, bet ir karine jėga primetė vergišką susitaikymą.

Tai geriausiai matyti iš gausios memuarinės literatūros, kurią yra palikę žymiausi Lietuvos okupacijos liudininkai A. Smetona, A. Merkys, V. Krėvė, J.Urbšys, J. Audėnas, K. Muteikis, P. Karvelis, A. Voldemaras, K. Škirpa ir kt.  Ypač apgailėtinai nuteikia tos memuarų vietos, kur prasideda aiškinamai, kodėl didžioji vyriausybės dalis jau iš anksto susitaikė su rusų kariuomenės įvedimu.

Vis labiau apgailėtini darėsi vergiški nusilenkimai užkariautojams, saldžios padėkos, dalyvavimai jų rengiamose vaišėse, teatruose, mėginimai bet kokiomis sąlygomis išsaugoti savo postus ir pateisinti savo tarnystę pagal Molotovo, Dekanozovo ir Pozdniakovo komandas. Bet kapituliavusi vyriausybė savo išdavystės deramai nesuprato.

Net atsidūręs užsienyje, to žodžio vengia ir J. Audėnas. Jam daug aktualesnis buvo klausimas: „pasilikti ar pasitraukti“?  Jis net išdėsto gana „savotišką pažiūrą į kolektyvinės nuomonės susiformavimą“: „Jeigu klausimas kolektyve laisvai svarstomas, dėl jo laisvai reiškiamos nuomonės, panaudojami prieš ir už vispusiški argumentai, tuomet daugumos nuomonės padarytas nutarimas ar tik pasisakymas yra teisingas.“ (Ten pat, p.209 – 210). Už tą teisingumą buvo užmokėta tremtimi arba gyvybe. Visi jie nenorėjo mirti.

Todėl buvęs ministras samprotauja: „Nenuostabu, kad buv. vyriausybės nariai: A. Merkys, K. Skučas, A. Tamošaitis buvo pirmomis bolševikinėmis aukomis. Kiek vėliau, gruodžio mėnesį, papuolė K. Bizauskas, o 1941 m. birželio trėmime J. Masiliūnas, K. Jokantas, K. Šakenis. Jie visi buvo suimti ir išvežti. <…>Tik vienas Urbšys yra gyvas. Laisvajame pasaulyje tėra išlikę E. Galvanauskas, E. Musteikis ir aš, įvairiais keliais prasiveržę į užsienį.“ (Ten pat, p. 231).

Nors šis klausimas paskutinio posėdžio metu nebuvo vyriausybės svarstomas, tačiau išsisprendęs savaime – vyriausybė pasilikusi savo krašte. Šio posėdžio sukelta psichologinė įtampa dėl atsakomybės Audėnui taip įstrigo į jo atmintį: „Kiekvieną posėdžio dalyvį kankino žaibo greitumu pralekiančios mintys.

Kaip reikia pasisakyti, ką tavo žodis ar nusistatymas turi reikšti, ką jis gali nusverti? O svarbiausia, kokios bus pasekmės? Klausimas didelis, baisus, reikalingas svaraus ir labai greito sprendimo. Sprendimo ne dėl savo asmens, ne dėl šiaip ko nors, bet sprendimo dėl visos tautos, dėl savo valstybės ateities ir jos tolimesnio likimo.“ (Ten pat, p. 207).

Bus daugiau