Dalinuosi straipsniu, prieš 25 metus paskelbtu JAV lietuvių savaitraštyje „DIRVA”. Skaitytojams pristatau apmąstymus apie 1940-1950 metais į JAV atvykusių lietuvių kartą. Straipsnis buvo parengtas išeivijos prozininkės Esteros Alšėnienės trilogijos „Įšalusi valtis” sutiktuvių proga. Dabar, kai ta išeivijos karta jau išėjo į amžinybę, vis skaudžiau pajuntame, kad jos kultūrinio įnašo vertės Lietuvoje beveik nesame apmąstę. Net po 25 metų nuo išleidimo, ši autorė liko nežinoma, nors trilogija apie Lietuvos Pirmosios Respublikos (1918-1940) jaunimą yra neeilinės meninės vertės. Išleisti šią trilogiją padėjo prof. Leonas Jovaiša (akad. Eugenijaus Jovaišos tėvas)
Gal šis straipsnis sudomins bent vieną kitą skaitytoją. Jonas JasaitisNepakartojama toji karo pabėgėlių, 1948-50 metais atvykusių į Siaurės Ameriką, karta. Nepakartojama savo meilės prarastai tėvynei stiprybe, nesilpstančiu gyvenimo geismu, troškimu palikti ryškų pėdsaką tautos istorijoje. Tėvynės ji niekada nebeatgavo, net po 1990 metų Kovo 11-osios. Pirmiausia kažkaip keistai susipynė pilietybės susigrąžinimo reikalai. Tarsi iki šiol dar neaišku, kad gimęs toje žemėje ir niekada su ja nenutraukęs dvasinių ryšių, visomis išgalėmis ją rėmęs ir visą gyvenimą darbavęsis jos labui, niekaip negalėjo tos pilietybės prarasti.
Tarsi tebegaliotų niekšingo okupanto įvesta rutina, papročiai, nuostatos. Antra vertus, net tie, kurie iš naujo išsiėmė Lietuvos Respublikos pasus, savoje gimtinėje pasijuto nelaukiami, svetimi. Gal išskyrus tik kelias, labai savitas išimtis. Kartais jų vaikams, jau gimusiems Amerikoje, būna lengviau pritapti Lietuvoje, negu jiems, pusšimtį metų ją regėjusiems savo prisiminimuose ir svajonėse.
Gimtoji žemė – nebeatpažįstamai pasikeitusi. Kaimynai ir bendradarbiai išsikėlę arba iškelti, o neretai jau senokai išėję į amžinybę. Dabar tose vietovėse gyvenantieji dažnokai žvelgia į bandančius sugrįžti su savotišku nerimu ir baime, lyg tie norėtų iš jų atimti tai, ką jie tariasi jau „užgyvenę“. Dažnai nuveria žvilgsniu, kupinu pavydo: „Aha, gyvenai ten, turtingame krašte, tai ko dabar tarp mūsų, suvargusių, ieškai? Čia dabar jau viskas – mūsų! Mano, bet nebe tavo!“ Retkarčiais nutvilko netgi atviru ar blogai slepiamu priešiškumu: „Mes buvom išvežti į Sibirą, mano tėvas nebegrįžo, o tu išbėgai. Išlikai…”
Kai dar okupacijos metais buvę pabėgėliai, įveikę visokias kliūtis, priekaištus ir savigraužą, Maskvos muitininkų ir saugumo agentų patyčias, pagaliau praverdavo surusinto Vilniaus oro uosto paskutines duris ir atsidurdavo giminių (dažniausia, niekada nematytų) karštoje apsuptyje, nuoširdumo ir savitarpio supratimo būta nepalyginamai daugiau. Ak, to uždrausto vaisiaus saldybė! Dabar, kai niekas nebedraudžia, jei ir nepasako, tai pats pajunti nebylų klausimą: „Ko vėl atvažiavai? Dar labiau susenęs, suvargęs, ką tikiesi čia besurasti?”
Sugrįžta žmogus po viešnagės Lietuvoje į, anot Vaivos Vėbraitės, „Amerikos Lietuvą“ ir dar labiau pajunta, kad tie 50 metų, praleisti išeivijoje, nepraėjo pro šalį. Čia – jo parapija. Lietuvių namai, čia tie, su kuriais nuo jaunystės dienų kartu dalyvauta visoje lietuviškoje veikloje. Čia Visų sielų, Šventojo Kazimiero ar Tautiniuose kapeliuose ilsisi artimieji. Čia jo namelis, jo pasodintas beržas, pastatytas kryžius, išauginti bijūnai, kurių jam niekas nepavydi.
O vis tik, žmogau, ką gali su savo širdimi padaryti, jei ji – tarsi perplėšta į du gabalus. Vienas – čia, kur kaimynas airis ar italas, ar visai savo kilmės nebežinantis, o kitas – ten, kur vingiuoja Dubysa ar Minija, banguoja Žemaitijos kalvelės, kur aidi vaikystę primenančios bažnyčios varpai. Ten, kur po senoviškais kryžiais ilsisi proseneliai ir seneliai, tėveliai ir sesutės, kur dar tebėra ežeras, kurio baltutėliu rūku išpuoštoje, žydinčių alyvų aromatu prisodrintoje pakrantėje buvo ištarti pirmieji prisipažinimo meilėje žodžiai.
Užgniaužęs iš sielos gelmių kylančią ašarą, sėda tas jau tikrai nebejaunas žmogus prie rašomos knygos. Gal prie eilėraščių, tokių neįmantrių, bet nepaprastai nuoširdžių, lyg ankstų rytą aukštai pakilusio laukų vyturėlio giesmelė. Gal prie ilgaamžės savo giminės istorijos, kurios įvykių iki jo dar niekas nesurikiavo, gal prie romano, rašomo jau kelis dešimtmečius, vis tobulinamo, baiminantis, kad dar daug kas taisytina. O gal net prie vadovėlio lituanistinei mokyklai.
Sėda kompozitorius prie pianino ir kuria dainą ar sonatą Lietuvos vaikams, kurie nieko apie jį nėra girdėję. Dailininkas su įkvėpimu tapo kryžių, pamatytą Suvalkijos bažnytkaimio šventoriuje. Gal tik po daugelio metų kas nors, įdėmiai įsižiūrėjęs, pajus, kiek širdies šilumos sudėtą į Rūpintojėlį, apgaubtą trapiu rudeninių klevų auksu. Architektas braižo būsimųjų Lietuvos ambasadų, tarptautinių parodų rūmų, mokyklų ir bibliotekų projektus, kurių jam niekas neužsakė. Garbaus amžiaus mokslininkas atsargiai renka eilutę po eilutės Lietuvos mokyklai skiriamuose veikaluose. Tokia ji – nepakartojama, neretai atstumta, bet tebemylinti karta, kurios didžiausias, neatimamas turtas – lietuvybė.
Apie juos nerašo didieji pasaulio laikraščiai, jų nerodo didžiosios pasaulio televizijos stotys, jų garbei nestatomi įspūdingi paminklai. Jų milžiniško kultūrinio palikimo temų dar neplanuojama įtraukti į viso pasaulio mokyklų ir universitetų programas. Galingųjų plėšriųjų valstybių, sulaužiusių jų ir artimųjų likimus, atstovai kol kas dar nė nemano dėl to atgailauti. Kol kas jie kratosi bet kokio savo kaltės pajutimo arba piktai įrodinėja, esą to smurto visai nebuvę.
Patys sutrypę mažesnių, bet aukštesnės kultūros valstybių gyvenimą, žiauriausiai sužaloję jų natūralų istorinį vystymąsi, šiandien jie bet kurį, bandantį apie tą siaubą priminti, kaltina bandymu „perrašyti istoriją“. Patys niekinę (ir tebeniekinantys) tautų teises, banditiškai išgrobę ir sunaikinę jų ūkį ir kultūros vertybes, savo aukas tebevadina ir teroristais. Patys atskyrę pavergtuosius nuo likusio pasaulio, apšaukia juos separatistais.
Kas sustabdys klaikaus smurto ir melo triumfavimą, jo beprotišką džiūgavimą savo tariamomis pergalėmis? O gal tos kuklios, didžiųjų leidyklų neišreklamuotos knygos jau neužilgo taps ne tik neatremiamu Blogio imperijos kaltės įrodymu, bet ir kelrodžiu, vedančiu link Gėrio šalies pamatų statybos?
* * *
Šio straipsnio pradžioje rašiau apie išplitusį susvetimėjimą, lyg žvarbaus rudens šaltį, besiskverbiantį ligi sąnarių, susidūrus su Lietuvos kasdienybe. Bet būna ir kitaip, kai ten pasitinka ne įtarumas, ne baimė dėl vietos po saule, o didžiulis džiaugsmas, sušildytas seniai prabėgusių mokyklinių metų neišdildomais įspūdžiais.
Prieš keletą dienų viešėdamas Vilniuje, aplankiau savo senąjį profesorių, vieną iš didžiausių mokslo autoritetų, pedagogikos ir psichologijos mokslų Lietuvoje plėtotės pradininką Leoną Jovaišą. Į kuklų jo butą, dirbdamas Lietuvoje, dažnai užeidavau. Patarimo pasiklausti, sudėtingesnę mokslo temą aptarti, o kartais tiesiog pasiguosti, išsipasakoti. Dabar jau kiti profesoriaus mokiniai čia lankosi, sau kelią į mokslą tiesiasi.
– Kaip ten mūsų Estera laikosi? Ar seniai ją matei? – šio pasimatymo metu užklausė profesorius.
Buvau girdėjęs, kad Estera Alšėnienė ir Leonas Jovaiša – bendraklasiai. Papasakojau, kad netrukus įvyks Esteros knygos pristatymas visuomenei, kad perskaičiau jos romaną „Įšalusi valtis“ jau kelis kartus, lyg vis sugrįždamas prie gaivaus šaltinio.
Profesorius susimąstęs tyliai pratarė:
– Skaičiau ir aš ne kartą. Man regis, vertinga knyga. Joje – mūsų jaunystės laikai. Pabuvo rankraštis vienoje leidykloje, bet dienos šviesos taip ir neišvydo. Už išleidimą daug užsiprašė. Tada suradau kitą, kuri ją dabar išleido. Kai susitiksi, perduok Esterai linkėjimus. Buvau aktyvus literatų būrelio narys, bet apie jos talentą tada nežinojau.
Dovana, paruošta prieš 40 metų
Estera Alšėnienė. Įšalusi valtis. Trilogija – Vilnius. „Agoros” leidykla, 1999, 383 puslapiai, sukurti bene per 40 metų, nežinant net šeimos nariams.
Trijų dalių romanas apie jaunų, viena kitą pažinojusių moterų likimus. Apie tą laiką, kai šiandieniniai žilagalviai buvo jauni, su didžiulėmis viltimis ir pasitikėjimu žvelgiantys į juos supančius žmones, nėmaž neįtariančius, kokie išbandymai jų laukia.
Romane – dar tik pradedančios atsikurti Nepriklausomos Lietuvos (Pirmosios Respublikos, 1918-1940) buitis. Čia nėra karo vaizdų, gyvenimą sukrečiančių tarptautinių įvykių. Tik vienas po kito atsiveria gana sudėtingi jaunų mokytojų, gydytojų, aktorių, gimnazistų likimai – susikryžiuojantys ir vėl nutolstantys. Mylinčios širdys, kurioms nelemta džiaugtis meile.
Tauri pagalba ir grubus savanaudiškumas, nenumaldomas noras dar labiau nuskriausti silpnesnį. Viltys ir nusivylimai, nuopoliai ir dvasios tvirtybė, padedanti atgauti jėgas ir pakilti. Ribos, kurių niekaip nebepajėgiama peržengti, kaltė, kurios nebepajėgiama pamiršti. Bėgimas nuo savęs, nuo praeities, net nuo to, kas dar galėtų įvykti.
Kiekvienoje dalyje tarsi primenama, jog niekada nebeįmanoma sugrįžti ten. kur jau buvai. Tačiau pergyvendamas tai, ką tuo metu patiria Agilė ir Andrius, Audra, Vytautas ir Aloyzas, skaitytojas neretai ištrūksta iš kambario, kuriame atsitiktinai susitiko jaunystės draugai. Kartu su kuriuo nors iš jų jis keliauja į Varduvos upelio slėnį arba pasineria į seniai rašyto dienoraščio puslapius. Didžiulės meninės jėgos romane veikėjų charakteriai tapomi labai subtiliai, nieko neapibūdinant tiesmukiškai.
Kas tie žmonės, skaitytojas sužino tik iš jų tarpusavio pokalbių, iš vienas kitam mėtomų trumpų pastabų. Vidinio pasaulio atskleidimas per veikėjo kalbėjimą – itin sudėtingas metodas, reikalaujantis iš rašytojo ypatingo meistriškumo. Pasveikinkime naują vardą, pasirodžiusį literatūros žvaigždyne su tokiu ryškiu kūriniu.
Autorės gyvenimą dabar jau teks skirstyti į du, visiškai skirtingus laikotarpius: santykinai ramų – iki romano pasirodymo ir visai kitokį, su rašytojos atsakomybės našta. prasidėjusį po to, kai trilogija pateko skaitytojams. Netikslinga kalbėti, kad šią knygą reikėjo pateikti anksčiau. JI įteikta tarsi pilnavertis vaisius, kai pilnai subrendo ir nunoko. Nereikia turėti daug knygų, bet reikia gerų. Knyga, o ypač grožinė literatūra šiandien vis labiau stumiama iš mūsų kasdienybės. Kiekvienai naujai knygai keliami vis aukštesni reikalavimai. Bet ir su šia viena knyga Estera Alšėnienė jau atsistojo į XXI amžiaus lietuvių literatūros kūrėjų gretas.
Apie autorę:
Estera Vaikutė-Alšėnienė gimė 1922 m. rugpjūčio 1 d. Židikuose (Mažeikių r.). 1941 m. baigė Telšių M. Valančiaus gimnaziją ir studijavo farmaciją Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Dirbo Laukuvos, Telšių vaistinėse. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Dirbo vaistinėse, mokytojavo. Gyveno JAV, Klivlende (angl. – Cleveland, OH). Išleido romaną „Įšalusi valtis“ (1999). Knygoje veiksmas vyksta Žemaitijoje. E. Alšėnienė su vyru buvo aktyvūs lietuviškos veiklos dalyviai. Mirė 2015 m. birželio 17 d.
Autorius yra socialinių mokslų daktaras, LMS tarybos narys, profesorius, „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius
Ištiesų pokario ir ankstesnioji lietuvių iševių karta pasižymėjo didžiulia lietuvybės meile,lietuviškos kultūros,papročių puoselėjimu.Kas kitą yra dabartinė lietuvių išeivija,kuri -išskyrus atskirus atvėjus- turi silpną lietuviškos tapatybės stuburą, o perimusi PLB( Pasaulio lietuvių bendruomenės) vadovybę visų pirmą rūpinasi,deja, globalios Lietuvos idėjos, persunktos liberalmarksizmo ,,vertybėmis,” sklaida .
Straipsnyje užsimenama, bandoma atsakyti, koks yra lietuvių būdas vertinant savo tėvynę, kokio gilumo yra jų patriotizmo jausmas. Straipsnis dalinai į tai atsako. Aš sutinku su pesimistene nuotaika apie lietuvių patriotiškumą Lietuvai, nes pats patyriau savo giminių elgesį.Tėvo sesers ir brolio šeimos karo metu pasitraukė iš Lietuvos ir vėliau atsidūrė už Atlanto. 1990 m. Lietuvai tapus laisvai niekas iš tų dvejų šeimų negrįžo gyventi Lietuvon. Dar ir dabar ten gyvena pusbrolis ir pusseserė, su kuriais aš dar nesu susitikęs. Žodžiais reikšti meilę tėvynei , kalbėti apie patriotiškumą yra viena, bet tai įgyvendinti yra daug sunkiau. Reiktų pažiūrėti į žydus, kodėl jie, net keletą šimtmečių pragyvenę kitose šalyse pakankamai daug išlaikė savo gyvenimo papročių ir kultūros. Izraeliui paliepus grįžti namo, daugelis tam pakluso. Jų ekonominis skatinimas daug reiškė. Lietuvoje to nebuvo. Gal net atvirkščiai, 75 m. užslaptinti net darė kliūtis lietuviams, norintiems grįžti. Tačiau didžiausią dvasios menkumą parodė milijonas, dėl geresnių gyvenimo sąlygų vakaruose pardavęs savo tėvynę, kai jau esant nepriklausomai valstybei, emigravo.