Kam dar Ukraina skolinga už nužudytus savo vaikus?

Geopolitiniai postūmiai 

Kvailystė ir beprotybė neturi paaiškinimų, kurie būtų suvokiami racionaliu protu. Tad kad ir kiek benaršytumėte internete ieškodami paaiškinimų, „kas iš tiesų įvyko“ Trampo ir Zelenskio pokalbio metu Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete, kaip galėjo būti, kas ką blogai „sakė-pasakė“, atsakymų nerasite.

Patyčiomis Zelenskiui į akis dėl jo aprangos prasidėjęs susitikimas baigėsi negarbingais pažeminimais ir reikalavimais keliaklupsčiauti prieš Trampo Ameriką. Neberašome JAV, nes jų prezidentas ir jo administracija nebeatstovauja laisvės ir demokratijos bastiono – Jungtinių Valstijų ir visų šios garbingos šalies žmonių, kuriems dėkingumą ir pagarbą vakar pareiškė Ukrainos prezidentas.

Panašu, jog laisvės suvokimo ir įkūnijimo vertybės penktadienį iš Vašingtono galutinai persikėlė į Kijevą, nepaisant to, kad JAV vis dar gali didžiuotis Bartoldžio ir Eifelio sukurta, Niujorko uoste stovinčia, Laisvę simbolizuojančia statula.

Bet Trampas teisus sakydamas, kad Ukraina „neturi kortų“ kare prieš Rusiją! – girdime stūgaujant Viršuliškių redneką. Taip, niekas nesiginčija, bet, nu, ir ką?

Ar tai reiškia, kad žudomos tautos vadovas turi apsivilkti spalvotus marškinėlius „make America great again“ su Trampo atvaizdu ir pulti prieš pastarąjį ant kelių? O jei nesiklaupi – paliksim tave sunaikinimui?

Kas tos kortos? Raketos? Atominės bombos? Vadinasi, jei turi daugiau bombų, raketų – esi kietesnis, todėl gali žeminti savo namų – Baltųjų rūmų – svečią?

Apie kokį dėkingumą Amerikai gali kalbėti Vensas, kuomet viskas yra kardinaliai atvirkščiai – būtent JAV ir Europa yra skolingos Ukrainai už tai, kad ji savo sūnų ir dukrų gyvybių kaina gina Vakarų civilizaciją nuo barbarų invazijos.

Rusija žudo ukrainiečius, griauna miestus ir dėl to Ukraina skolinga Vakarams?

Tai JAV ir ES skolingos Kijevui, kuris šiuo metu daro tai, ką seniai privalėjo atlikti Vakarų kariniai ir ekonominiai blokai. Būtent Trampas turėtų dėkoti Zelenskiui už vakarietiškų vertybių gynimą, užjausti žuvusiųjų už laisvę artimuosius.

Taip privalo elgtis kiekvienas padorus žmogus, turintis nors kruopelytę empatijos kenčiančiajam.

Pasikartosime: būtent JAV ir ES skolinga milijardus ir kur kas daugiau vien dėl to, kad Ukraina savo vaikų gyvybių kaina gina Vakarų civilizaciją nuo barbarų ordų.

Tačiau Vašingtonas Trampo asmenyje prievartaujamai ir žudomai aukai pareiškia, kad ji šiuo metu yra bejėgė, todėl turi atiduoti jam laikrodį ir piniginę – gal gi ten dar kas nors liko.

Ultimatumais reikalauja derėtis dėl esamų ar tariamų iškasenų (nežinia kokių), neaiškių, kasdien kintančių milijardinių skolos sumų, tarsi Ukraina su visais jos gyventojais būtų sraigtai Masko valdomose korporacijose.

Liūdna ir pikta, bet naujoji Vašingtono administracija šiandien žiūri į Ukrainą pamiršusi ir demokratines vertybes, ir sutrypusi prigimtinę žmogaus teisę – į savigyną ir gyvybę.

Todėl tai, ką mes dabar matome, privalome aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinti: tai yra nauja, agresyvi supergalios politika, veikianti reketo, šantažo, grasinimų, pozicijos primetimo ir apnuoginto ultimatumo principais.

Ne veltui tai, kas vyksta Amerikos viduje, šiandien jau atvirai vadinama šalies putinizacija, kurią Trampas išvystė per du mėnesius tiek, kiek Putinui savo piramidę statyti prireikė keliolika metų.

Trampas ne kartą atvirai žavėjosi Putinu, viešai reiškė simpatijas Kim Jong Unui, kurio išsižiojusi ir sustingusi klauso minia. To paties siekė Hitleris. Tą patį darė Sralinas.

Trampui patinka diktatoriai, patinka po kojomis šliaužiojanti minia, iš baimės plojantys ir pataikaujantys pritarėjai. Tokią tramputinišką Ameriką jis šiandien ir kuria. Nežinome, ar tą supranta dauguma amerikiečių, bet tokia įvykių raida yra pavojinga ne tik visam pasauliui, bet pirmiausia – pačioms JAV.

Baltųjų rūmų kova su neįtinkančia ir „vadovo“ nešlovinančia žiniasklaida į paskuigalį nublokš jau dabar pagal pasaulio spaudos laisvės indeksą 55 vietoje, greta Gabono esančias JAV (Lietuva – 13-ta).

Elono Masko „testas“ milijonams Jungtinių Valstijų tarnautojų, reikalaujant atsakyti (sureaguoti) į Vašingtono administracijos laiškus yra beprecedentis dėl požiūrio į JAV piliečius, kaip į samdinius, ar dar blogiau, vergus cukrašvendrių plantacijose.

O kur dar iniciatyva, kuria siekiama apriboti visuomenės prieigą prie vyriausybės informacijos šaltinių. Jau dabar pareigūnai pašalino tūkstančius puslapių iš svarbių agentūrų, tokių kaip Ligų kontrolės ir prevencijos centrai ir Teisingumo departamentas, svetainių, o kelių vyriausybinių agentūrų komunikacijos komandoms uždrausta kalbėti viešai.

Pranešama, kad Elono Musko DOGE komanda bando paslėpti savo įrašus ir ryšius nuo tikrinimo pagal Informacijos laisvės įstatymą (FOIA), kuris leidžia žurnalistams tirti vyriausybės veiklą.

JAV sankcijos (muitai) sąjungininkams ir Vašingtono pastangos atnaujinti ekonominius santykius su Rusija – taip pat nėra geri ženklai.

Visgi, matydami tai, kas vyksta už Atlanto, Rusijoje ir Ukrainoje, privalome rasti jėgų situaciją vertinti nešališkai ir blaiviai.

Tabalavimas liežuviais ginant Zelenskį ir kaltinant Trampą arba atvirkščiai prilygsta krepšinio varžybų ar Eurovizijos konkurso „specialistų“ rėkavimams prie televizoriaus ekrano, aplinkiniams aiškinant, kaip reikėjo dainuoti ir kur reikėjo mesti kamuolį.

Galbūt, iš tiesų, konfliktas Vašingtone buvo surežisuotas iš anksto, o derybų dėl „iškasenų“ niekas net neplanavo pradėti. Trampui tik reikėjo priežasties tam, kad apkaltintų Zelenskį, nutrauktų paramą Ukrainai ir „perduotų“ Rusijos žaginamą šalį Putinui.

Galbūt.

O, galbūt, Zelenskiui visgi derėjo apsivilkti raudoną kostiumą, pasirišti geltoną kaklaraištį, ir Trampas su Vansu būtų pasitikę Zelenskį su duona ir druska. Galbūt, reikėjo nuryti karčią piliulę, pabučiuoti dėdei Semui ranką, sutikti su Ukrainos kapituliacija ir naujuoju Trampo-Putino paktu.

Galbūt, Zelenskis galėjo susivaldyti, neparodyti savo įsižeidimo dėl pažeminimų, kad neturi „kortų“ ir pabrėžti, jog Ukrainos „kortos“ yra ukrainiečių tautos teisė į laisvę, ką besąlygiškai iki šiol gerbė JAV.
Viskas yra galbūt, tačiau.

Zelenskis yra Zelenskis, kuris, kaip ir dauguma kariaujančių ukrainiečių, verčiau mirs stovėdamas ir nesiklaups ant kelių nei prieš rusą, nei prieš amerikietį. Zelenskis yra demokratiškai išrinktas ukrainiečių prezidentas, atstovaujantis savo šalį.

Trampas yra Trampas, kuris visur elgsis vienodai chamiškai, šokdindamas ir žemindamas silpnesniuosius, diktuodamas savo sąlygas, išnaudodamas kiekvieno, net gulinčio ir spardomo silpnybes.

Trampas yra demokratiškai išrinktas amerikiečių prezidentas, atstovaujantis savo šalį.

Jie nepasikeis, kaip nepasikeis Putinas, Dzinpingas ir Jong Unas, kurie skirtingai nuo pirmųjų dviejų, nėra išrinkti, bet lygiai taip atstovauja savo šalis.

Laikas pagaliau tai suvokti ir nustoti postringauti apie tai, kaip kas ką turėjo/tų sakyti ar daryti ir vieną kartą patiems imti veikti. Tą mes jau kurį laiką kartojame politikams, kurie vis dar gyvena iliuzijų burbule plačiai užmerktomis akimis.

Atėjo metas tas akis pagaliau prasikrapštyti.

Ir, galbūt, tik galbūt, atėjo metas nustoti skraidyti į Vašingtoną ir lankstytis prieš Ukrainą ir senąją Europą žeminančius veikėjus. Nes ne Europa be JAV, o JAV be Europos yra tik labai didelis išpūstas ego.

Viskam yra savas laikas ir, atrodo, atėjo laikas nebesimelsti mesijams iš už vandenyno, o patiems stovėti už savo vertybes ir kurti savo vaikų ateitį. Lengva nebus. Tačiau privalome veikti, nebesidairydami į tolį, o čia ir dabar. Nedelsiant.

Lūžio taškai 

Europa bunda. Ieško būdų spręsti Vašingtono–Kijevo konfliktui. ES lyderiai palaiko Ukrainą, nes suvokia, jog su Rusija susitarti nepavyko ir nepavyks. Po Zelenskio ir Trampo susitikimo, emocijos sprogo ir Europoje.

Dauguma senojo kontinento lyderių, išskyrus įprastinius orbanus, palaiko Ukrainos prezidentą.

„Kaip galima šitaip smogti į nugarą okupuotos šalies prezidentui? Laisva Europa neišduos Ukrainos“, – pareiškė būsimasis Vokietijos kancleris Fridrichas Mercas.

Vakar Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Kiras Starmeris Londone pasitiko Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir demonstratyviai šiltai jį apkabino. JK žiniasklaida kaip mat pastebėjo šį poelgį, kuriuo esą norėta parodyti, kaip dera bendrauti su agresoriaus užpultos šalies vadovu. Šis gestas, be abejo, pirmiausia buvo skirtas Baltiesiems rūmams.

Tuo tarpu Europos pareigūnai tarpusavyje kuždėdamiesi vis labiau baiminasi, kad Trampas „gali išvesti JAV karius iš rytų Europos, Baltijos šalių“, ir palikti Europą pažeidžiamą „smūgiui“ iš Rusijos.
SVR, GRU ir FSB „atostogauja“, nes tokio palankaus lūžio vakaruose scenarijaus, greičiausiai, nebuvo geriausiuose Kremliaus strategų planuose.

Rusijos taip vadinamos žiniasklaidos (iš tiesų, žvalgybos) agentūros skelbia apie santykių su JAV atkūrimą, pasirengimą įsileisti amerikietiško verslo kompanijas.

„Rusija ir JAV turi nueiti ilgą kelią, kad atkurtų pasitikėjimą po visų pastarųjų kelerių metų sunkumų“, – čiulba Kremliaus kilimėlis spaudai Dmitrijus Peskovas. Teroristas Putinas sakydamas kalbą aukščiausių Federalinės saugumo tarnybos pareigūnų susitikime džiūgauja ir sakosi esąs pamalonintas „atnaujintu bendravimu su JAV, kas įkvepia tam tikrų vilčių“.

Rumunijoje sulaikytas kraštutinių dešiniųjų kandidatas į prezidentus Kelinas Georgesku. Šalies prokuratūra tiria politiko, jo rėmėjų bei sąjungininkų sąsajas, atliktos 47 kratos Georgesku aplinkos asmenų bei apsaugos darbuotojų namuose.

Nustatyti artimi ryšiai su aukšto rango pareigūnais Rusijoje bei čečėnų samdiniais. Kratų metu aptikta ginklų, šaudmenų, šimtai tūkstančių eurų.

Laukiame JAV viceprezidento Venso reakcijos, raginant nesikišti į demokratinius procesus Rumunijoje, nebijoti čečėnų, rusų teroristų ir leisti klestėti „putino demokratijai“ – smurtui ir terorizmui.

Mūšio linija

Ukrainiečiai sėkmingai gina Pokrovsko prieigas, kai kuriose pozicijose išstumdami okupantą iš užgrobtų teritorijų.

Atremtos rusų atakos prie Kupjansko ir Konstantinopolio.

Sudėtingiausia padėtis Kursko srityje: čia rusai ugnimi dengia beveik visą ukrainiečių logistinę liniją.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.