V. Sinica. Po Miuncheno dilema bedantei Europai: žalumas ar gynyba?

Po Miuncheno saugumo konferencijos Europoje kilo pyktis, o Lietuvoje paskleista panika dėl JAV pozicijos. Per visur skamba sutirštinta išvada, kad „JAV mus pardavė“. „Mes“ čia ir Ukraina, ir Lietuva ir visa Europa.

Tiesa, JAV nekviečia Europos į derybas dėl taikos Ukrainoje, JAV reikalauja, kad Europa parodytų, ką gali pasiūlyti kariniu požiūriu. Europa negali, nes neturi. Europa pyksta. Bet jos niekas nepardavė.

Pažeminti Europos šalių lyderiai susirinko Paryžiuje Makrono kvietimu, kad įrodytų, jog kažką visgi gali, bet įrodė, kad šiuo metu negali nieko.

Europai Trampo keliamas iššūkis – sutelkti taikos palaikymo pajėgas Ukrainoje, ne fronte, ne kariavimui, bet taikai užtikrinti. Vienintelis britų premjeras pasakė galintis tą daryti, nors analizė rodo, jog ir jis blefuoja – britai tų atliekamų pajėgų tiesiog neturi.

Visi kiti „lyderiai“ pasakė ne (jie beje, taip pat neturi, ko nusiųsti). Europa tiesiog įsitikino, kad yra kariniu požiūriu silpnas darinys, visiškai parazitavęs JAV apsauga ir galybe. Čia nėra kuo piktintis, nebent pačiais savimi.

Turėjome mažiausiai dešimt metų nuo Maidano visa tai pakeisti, bet nekeista niekas. Lietuvoje pradėta ruoštis gynybai realiai tik pernai (tiesa, finansavimas gynybai pradėtas didinti anksčiau). Vakarų Europoje iki šiol miegama.

Kodėl Trampas taip bjauriai elgiasi? Visada galima nurašyti, kad jis blogas žmogus arba kad yra „pakabintas Putino“. Bet padėjus į šalį sąmokslo teorijas, verta apsvarstyti, kad JAV ir konkrečiai Trampas tiesiog suvokia, kad negali užtikrinti savo dominuojamo pasaulio.

JAV kariniai pajėgumai yra nuvaryti žemyn, karo pramonė pristojusi, kariuomenėje rūpintasi įvairove ir įtrauktimi, o ne kovine dvasia, visuomenė tiek pasikeitusi, kad metai iš metų nebesurenkamas reikiamas rekrūtų skaičius. JAV turi ir rengiasi pasitempti, kad galėtų atlaikyti savo uždavinius pasaulyje. Bet tam jai reikia partnerių.

Ir bent aš manau, kad Trampas šiuo metu rūpinasi ne tuo, kokia bus taika Ukrainoje (deja), o tuo, ką išvis galima išspausti iš savo oficialių sąjungininkų Europoje, ar ir kiek ir kurie iš jų gali atsikelti ir, na, bent dešimtmečio bėgyje susitvarkyti savo gynybą.

Nors skauda, brangu ir nepatinka, reikia suprasti, kad tai yra tiesioginis pačių mūsų interesas. Jeigu JAV negali apginti Europos viena, o Europa nenori būti grobiu ar pastumdėle, ji turi užsitikrinti karinius pajėgumus, visuotinius šaukimus, atitinkamų nuostatų ugdymą, galiausiai ir gynybos pramonę. Tai yra bendras ir sutampantis Europos tautų ir JAV interesas. Kad partneriai būtų stiprūs, o ne paliegę.

Labai svarbu to nematyti kaip „turime ruoštis, nes JAV mus palieka“. Priešingai, turime ruoštis, kad niekas nieko – mes JAV ir ji mūsų – nepaliktų. Visa tai reikalauja laiko, bet pirmiausiai ir greitai reikalauja pinigų. Mat pinigai turi būti numatomi į priekį, tik tą padarius galima dirbti.

Todėl JAV dabar įdėmiai žiūrės į tai, kaip Europa skirs pinigus gynybai ir kaip reaguos į spaudimą. Ašaromis ir pykčiais, ar sprendimais. Labiausiai tikėtina, kad adekvačiausiai reaguos mūsų regionas, nes aiškiausiai suvokia grėsmę išlikimui. Berlynas juk nesupranta (nors ir ten jau net AFD šneka apie kariuomenės stiprinimą ir visuotinį šaukimą – Trampo efektas).

Lietuva, jeigu nori įvykdyti minimaliai būtinus gynybos planus iki 2030, o ne 2036 metų, turi didinti gynybos išlaidas iki daugiau nei 5 procentų. Tai vienareikšmiškai reikalinga išlikimui. Biudžeto švaistymus būtina karpyti ir stabdyti, bet taip galima sutaupyti šimtus milijonų, o reikia virš 10 milijardų. Iš kur juos paimti?

Tikrai ne iš drastiškai didinamų mokesčių. Europos Sąjunga turi sutarti, kad skolinimasis gynybai neskaičiuojamas į biudžeto deficitą vertinant atitikimą Mastrichto kriterijams, kitaip sakant, atrišti rankas skolinimuisi gynybai. Drastiškas mokesčių kėlimas politiškai ir ekonomiškai darytų daug didesnę žalą (Estijos pavyzdys).

Ursula fon der Lejen Miunchene jau pasakė, kad leis skolinimąsi gynybai viršijant 3 procentų deficito ribą. Tam dar turi pritarti šalių vadovai. Tačiau tai būtų, pavadinkime, nuosaikus sprendimas, planas B, iš esmės nekeičiant vyraujančios ideologijos Europoje.

Nepalyginamai geriau Europai ir konkrečiai Lietuva būtų pakeisti vyraujančią ideologiją ir vietoje naujo skolinimosi panaudoti jau numatytas lėšas. Lėšas žaliajai transformacijai, perėjimui prie atsinaujinančios energetikos ir šventojo „klimato neutralumo“ (kuris, esu tikras, yra neįmanomas).

Kaip visai neseniai skelbė TV3, o pernai dėstė finansų ministerija, Lietuvoje numatyta per keletą metų tam išleisti arti 14 milijardų eurų. Gynybai gi reikalingi papildomi 17 milijardų. Sumos artimos viena kitai. Bendriausia prasme tai reiškia, kad pinigų yra. Lietuva turėtų skirti žaliosios transformacijos lėšas gynybos poreikiams.

Bėda, tai ne Lietuvos, o daugiausiai ES pinigai, o ir ten, kur mūsų biudžeto, tai įsipareigojimais susiję su ES parama – atsiėmus juos prarandami ir kiti. Tai reiškia, kad šitas sprendimas nėra mūsų rankose. Jį turi priimti europiniu lygiu. Klausimas Lietuvai tad yra, ar bent pabandysi iškelti tokį klausimą?

Jis neabejotinai turi kilti ir kitose ES šalyse, nes situacija visur panaši. Visur įšaldyti milijardai „žaliajai transformacijai“, kurie galėtų būti nukreipti gynybos poreikiams. Visur tai tobulai spręstų problemą.

Šalys galėtų plačiu frontu to pareikalauti. Tai jų bendras interesas.

Dar daugiau, tai tobulai atitinka JAV naujosios administracijos pasaulėžiūrą, kuri visiškai atsisako įvairovės, rezultatų lygybės, žalumo ir kitų tikslų, vietoje jų iškeldama gerovę, laisvę ir saugumą. Gerovę laisvę ir saugumą.

Nesu naivus. Šiandien Europos sostinėse vyrauja politikai, kuriems nuo tokių idėjų pasišiauštų plaukai. Jie verčiau mirs ar bent paaukos Ukrainą ir Vidurio Europos tautas, negu atsisakys vėjo ir saulės parkų, žaliojo vandenilio ir klimato neutralumo.

Labai tikėtina, kad šie sprendimai bus įmanoma tik tada, kai kritinėje masėje ES valstybių į vyriausybes ateis iš tiesų mąstymą keisti pasiruošę politikai. Bet laukti neturime laiko.

Lietuva turėtų bent pabandyti rimtai ir argumentuotai iškelti šį klausimą. Reali gynyba vietoje klimato neutralumo iliuzijos.

Gerai, kad Seimo frakcijas tartis dėl gynybos finansavimo kviečia būtent Prezidentas. Juk tai jam tektų derėtis Europoje.

Nacionalinis susivienijimas nebuvo ten pakviestas, tačiau viešai dalinuosi šia mūsų partijos per rinkimus nuosekliai kartota pozicija. Palinkėkime valstybės vadovams drąsos.

P.S. Miuncheno saugumo konferenciją ir įvairius susijusius klausimus aptarėme savo podcaste su JAV lietuviu Povilu Žumbakiu: