Belaukiant Vasario 16-osios Ignalinos rajono Rimšės bibliotekoje buvo surengtas jaudinantis susitikimas „Laisvės kaina“. Pasikalbėti su žmonėmis, pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais atvyko Carito darbuotoja, savanorė, paramos Ukrainai misijų dalyvė ignalinietė Jurgita Kasperavičiūtė.
Ją drąsiai galima vadinta mūsų laiko garbės ir drąsos nešėja
Bibliotekininkė Jolanta Žuromskienė sakė norėjusi pristatyti šią ypatingą moterį ir išgirsti tai, ko televizijos nerodo ir laikraščiai nerašo, o svarbiausia – kviesti visus susimąstyti, kokią kainą moka kiti, kad mes galėtume švęsti ir džiaugtis laisve.
Jurgita sausio mėnesį sugrįžo iš Kijevo. Dabar žada vykti į Ukrainą vasario pabaigoje. Ji važiuoja kartu su Pasieniečių klubo, labdaros ir paramos fondo „Pagalbos legionas“ atstovais.
Tų humanitarinių kelionių suskaičiuoja apie 15, septynis kartus teko pabūti taip vadinamoje raudonojoje zonoje, kur tikrai labai pavojinga. Sugrįžusi namo ji vis sako, kad tai jau paskutinis kartas, bet pailsi ir vėl nori važiuoti, nes tiki, kad šis darbas yra reikalingas.
Tėvai, giminės pirmais kartais išleisdavo ir pasitikdavo su ašaromis, dabar jau kiek apsiprato. Žinoma, nerimo visada yra. O ir „nuotykių“, po kurių lieka tik Dievuliui padėkoti, pasitaiko. Vykstama asmeninių atostogų sąskaita, savo lėšomis, vairuoti tenka po 17 valandų beveik be poilsio ir niekada nežinai, kas laukia. Čia vėlgi padeda tikėjimas.
„Seniau dažnai pagalvodavau, kad gerai būtų kur nors savanoriauti. Po truputį įsijungiau į Carito veiklas. Pirma rimta proga pasijusti naudinga pasitaikė, kai į Lietuvą ėmė važiuoti bėgantys nuo karo ukrainiečiai. Jų srautas buvo didžiulis.
Caritas kvietė savanorius į Vilnių
Reikėjo rūpintis žmonių paskirstymu, suteikti jiems pagalbą. Nemaža dalis tuomet atvykdavo be pinigų, pasų, praktiškai be jokių daiktų, bet su šuniukais, kačiukais, net su žuvytėmis. Daugiausia tai buvo vieniši žmonės, jie ėmė tai, kas buvo brangiausia…“, – taip savo pasakojimą pradėjo Jurgita.
Kai atvykstančiųjų srautas aprimo, ji ėmė galvoti, kaip Ignalina galėtų padėti Ukrainoje esantiems kariams ir gyventojams. Taip prasidėjo kojinių mezgimo akcija. 2023 m gruodžio mėnesį paskelbtas kvietimas ir iki kitų metų kovo jau buvo surinkta 1300 porų Ignalinos rajone numegztų kojinių.
Pirmoji siunta nugabenta jau sausio mėnesį
Ilgainiui plėtėsi pažintys Ukrainoje, atsirado ryšiai su Charkovo, Odesos ir kitomis ligoninėmis. Imta vežti vaistus, medicinines ir higienos priemones. Birželio mėnesį iškeliavo 6 tonų siunta. Viskas prasidėjo nuo kojinių, o šiandien vežami ir dronai, ir generatoriai.
Veikla labai išsiplėtė
Jurgita parodė ir Ignalinoje siuvamus neštuvus, galinčius išlaikyti iki 120 kg svorį, jie pritaikyti ir nešti, ir sužeistąjį iš apkasų iškelti.
Kojinės, kurias aktyviai mezga ir Rimšės moterys, apkasuose, kur šaltis ir šlapuma, yra vienas labiausiai vertinamų dalykų. Dėl nuolatinės drėgmės kareiviai, net ir labai jauni, kenčia nuo podagros, ilgainiui suserga plaučių, inkstų, kepenų ligomis.
Šiltai laikyti kojas ir turėti kojines pamainai itin svarbu: „Jūsų dėka išgelbėjamos gyvybės. Vieno štabo stende teko matyti prisegtas kojines ir užrašą – 2023 m liepos 18 d. kojinės iš Ignalinos. Tai vienintelis daiktas, kurį karys parsivežė iš fronto…“.
Ne visos kojinės pasiekia tikslą
Rodyta Kijevo centre susprogdinto automobilio, vežusio Ignalinos kojines, nuotrauka. Šiandien mieste nebeliko ir ligoninės, kurioje savanoriai lankėsi, ir viešbučio, kuriame jie nakvojo.
Skaudžiausia išgirsti apie žuvusius žmones, su kuriais dar taip neseniai bendrauta. Vienas draugas, „dronistas“ Pavlo, kuriam lietuviai perduoda kojines, sakė, kad jeigu jis liks gyvas, po karo būtinai aplankys Ignaliną ir padėkos gyvybes kariams gelbėjusioms mezgėjoms.
Sunku perpasakoti paliudytus dalykus
Šiuo metu daugiau nei 60 tūkst. ukrainiečių yra dingę be žinios, apie 30-40 tūkst. vaikų, dauguma jų išgabenti į Rusiją. Važiuojant gali matyti vėliavų laukus.
Tai masinės kapavietės
Apie 40 procentų Ukrainos teritorijos – užteršta žemė, kurioje daugelį metų negalės būti vykdoma jokia veikla. Rusai užminuoja ne tik teritorijas, bet ir naminius gyvūnus, kaimuose užnuodija šulinius. Ukrainoje labai trūksta vaistų nuo skausmo, adrenalino, morfino, švirkštų.
Karo ligoninėse dažnai operuojama be narkozės. Ypač sudėtinga padėtis dėl sužeistų vaikų. Savo žemę ginantiems laisvė yra brangesnė už gyvybę. Karių trūksta, todėl šiek tiek pagiję, jie vėl išleidžiami į frontą. Jurgita pasakojo apie 15-metį berniuką, kuris iš kaimo kareiviams į apkasus vežioja šovinius.
Ji matė penkių metų vaiką, kuris dar nelabai sklandžiai kalba, bet jau moka sumaišyti Molotovo kokteilį. Jaudinantis vaizdas, kaip maži vaikai mokomi dalintis maistu, kad ir mažiausiu gabalėliu.
Jurgita sakė, kad kai kurių dalykų ji negali pasakoti dėl slaptumo, o kai kurių – nenori dėl jų baisumo. Padvejojusi, visgi atskleidė du nesuvokiamo žiaurumo karo nusikaltimus. Jų tikrai nesinori aprašinėti. „Ten veikia absoliutus blogis ir beribis žmonių gerumas. Ir vieną, ir kitą gali pamatyti, pajusti…“, – sakė moteris.
Žinoma, yra ir korupcijos, žmonių, kurie lobsta iš karo. Todėl paramą visada stengiamasi pristatyta į konkrečią vietą, kur ji laukiama. „Jūs tik nepavarkite megzti ir melstis.
Ir ypatingai už tuos, kurie padeda paramai pasiekti tikslą. Pirmus mėnesius visi buvom be galo geri, daug aukojom. Paskui tai blėso. Kad žmogus teiktų paramą, jis turi matyti prasmę, turi pasitikėti tais, kurie ją veža…“, – sakė savanorė.
Moteris iš kiekvienos kelionės atsiveža suvenyrų. Keletą jų parodė. Tai įvairiausi dalinių, kuopų ar būrių aprangų antsiuvai, apkasų žvakės, senoji Ukrainos kazokų juodos ir raudonos spalvų vėliava, geležinis vėliavos antgalis, atvežtas iš Mariupolio gamyklos „Azovstal“, stikliukai, vazelės, padaryti iš iššautų tūtų, vaikų nupintos Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvų apyrankės, piešiniai ir kt.
Tai vis dėkingumo dovanos už nugabentą paramą
Kiekvienas daiktas turi savo istoriją, gyvą prisiminimą apie ten sutiktus žmones, kurių Jurgita jau niekada neužmirš. Turi ji ir garbingų apdovanojimų, tačiau ne dėl jų tokį gyvenimo būdą pasirinko.
Ukrainoje, kaip minėta, yra miestų, kur šviesa įjungiama vienai ar dviem valandom per parą. Pabuvus tokiomis sąlygomis, ateina suvokimas, koks gėris ir patogumas mums tokį savaime suprantamą dalyką nuolat turėti. Kaip ir švarų vandenį, gerą maistą, minkštą lovą…
Jurgita rūpinasi Ignalinoje ir Visagine gyvenančiais ukrainiečiais
Iš 57 Ignalinoje prieglobstį radusių ukrainiečių tik du dėl sveikatos nedirba. Visi kiti sėkmingai kuriasi, augina vaikus. Dvi šeimos turi po 5 ir 9 vaikučius. Psichologinių problemų šie žmonės taip pat daug turi.
Viena mama su vaikais pora mėnesių kiekvieną naktį slėpdavosi rūsyje. Gyvendama Ignalinoje ji niekaip negalėjo patikėti, kad čia saugu. Ir ne tik saugumas svarbu.
Net 8 moterys išvažiavo, sugrįžo į savo šalį ir kovoja fronte. Moterys ukrainietės, kaip stebėjosi Jurgita, ypač stiprios ir fiziškai, ir dvasiškai, o jų legionas fronte tiesiog neįtikėtinas.
Ir pati Jurgita – neįtikėtina
Taip jau lemta, kad gyventi, visus darbus dirbti, automobilį vairuoti ji gali turėdama tik vieną sveiką ranką, tačiau žodis „negalia“ čia visiškai netinka, Jurgita įgali visu šimtu procentų ir dar daugiau. Ji yra pavyzdys visiems savęs gailintiems, dejuojantiems ir nežinantiems, kur pasidėti iš vienatvės ar nuobodulio.
Seniūnė Tatjana Jarutienė, dėkodama Jurgitai už tokius įdomius pasidalijimus ir prasmingai praleistą laiką, visus pasveikino su artėjančia Vasario 16-ąja.
Ji kvietė vertinti bei branginti tai, ką šiandien turime, o ypač taikų dangų ir savo artimus žmones. Bibliotekininkė Jolanta Jurgitai perdavė Rimšės moterų megztas kojines, o Jurgita paliko maišą siūlų naujoms – „jūs tik megzkite“.
Dvi valandas trukęs susitikimas ir Jurgitos pasakojimai dar valandėlei persikėlė prie arbatos stalo. Miestelio moterys neskubėjo skirstytis.
Daug klausinėjo, stebėjosi, vis kokią mintį įterpdamos apie tai, kaip išties dabar mūsų žmonės gerai gyvena ir kaip negalima dėl nieko burbėti. O atsisveikindamos sakė, kad šią Vasario 16-ąja jos visiškai kitaip, su kitokia jausena švęs. Ir kojines dar su didesniu užsidegimu megs.
