„Negalime toliau mokėti už Europos gynybą, kol NATO valstybės nemoka savo teisingos dalies ir mėgaujasi visais patogumais mūsų sąskaita. Mes buvome labai dosnūs Europai, tačiau atėjo laikas rūpintis savimi.“
Miunchene teigia viceprezidentas Dž. S. Vensas, tikriausiai pagalvojote.
Deja, ne. Citata iš Džono F. Kenedžio kalbos, pasakytos 1963.
D. Trampo komandos retorika nėra nauja; argumentai seniai – labai seniai – žinomi. Ar nenuspėjome, kad tai nutiks? Neapsimetinėkime. Net Kojala – ne pirmas, ne vienintelis, ir nesensacingai – 2018 m. svarstė, „Kas bus Lietuvos draugai po Senatoriaus Makeino (McCain)?“, prisimindamas garsią citatą apie tai, kad Šaltojo karo kartai JAV nuėjus užmarštin, naujoji karta kels kitus prioritetus (nemanau, kad kalbėti apie save trečiuoju asmeniu logiška, bet šiam kartui tebūnie).
Vadinti tai „šaltu dušu“ neapsiverčia liežuvis. Ypač, kai liepsnoja Ukraina.
Dž. D. Vensas yra grubi, provokatyvi, gana paviršutiniška kaitos išraiška (ypač jautriu rinkimų Vokietijoje metu – nors net FAZ konstatavo, kad faktinių klaidų pasisakyme nebuvo daug).
Tik selektyvi. JAV neturėtų apsimetinėti, kad teikė Europai tik labdarą. Absurdiška, kai galingiausios pasaulio valstybės – 4 proc. pasaulio gyventojų ir 26 proc. globalaus nominalaus BVP – bando įtikinti, jog visi ją „išdurinėjo“.
Tai, kad citata nuo Kenedžio laikų nepakeitė realybės, tik parodo, kad atspindi tik dalį tiesos – būtų norėję, būtų pakeitę. Taisyklės, kurias JAV pati sukūrė, nėra tik išnaudojamos kitų. Nauda – abipusė, ir jai grėsmę kelia ne jų egzistavimas, o daugybiniai iššūkiai – ypač regioninių galių stiprėjimas.
O ir sąjungininkų kaip naštos įvaizdis – pritemptas; sąjungininkai buvo ir yra JAV stiprybė. Danija prarado daugiau karių (vienam gyventojui) Afganistane, nei JAV. Ar danams šis karas buvo gyvybinis interesas? Ne. Bet į draugo kvietimą padėti europiečiai, taip pat ir Lietuva, atsiliepė.
Jei JAV prioritetizuoja Kinijos įtakos augimą, tai netekdama sąjungininkų tik plačiai atvers tam duris. Kai „taikos per galią“ principas (bent kol kas) visa apimtimi atsisuka į tą pačią Daniją, o ne – atsitiktinis pavyzdys – Rusiją, problema ne Kopenhagoje.
Bet šie argumentai nepateisina Senojo žemyno valstybių, nusprendusių, kad geopolitika susiveda tik į moralinę/vertybinę dimensiją, realizuojamą geriausiu atveju ekonominiais, o dar dažniau – retoriniais instrumentais (paplojimais vieni kitiems).
Indijos užsienio reikalų ministras Miunchene šaipėsi aštriau, nei Dž. D. Vensas; jis svarstė jog Europos politikai pyksta dėl JAV viceprezidento kišimosi į vidaus politinius procesus, nors patys nuvykę į vadinamuosius Globaliuosius Pietus tokias paskaitas skaitydavo dešimtmečius.
Trepsėti koja iš pykčio neprasminga. Kaip ir piktintis byrančia pasaulio tvarka, tą „sofistikuotai“ iliustruojant neadekvačiai mūsų pačių nuvalkiotais ir visuomenę mobilizuojančios prasmės dėl to netekusiais rakursais į ketvirtą dešimtmetį ar Miuncheno suokalbius.
Niekas nesakė, kad geopolitika turi būti sąžininga, tvarkinga ir vykstanti patogiu tempu (preferencija laisviems savaitgaliams).
Teks suktis iš padėties. Pirma, pasitikėti savimi. Konstatuoti klaidas būtina (pvz., didžioji dalis NATO sąjungininkų nevykdo duotų įsipareigojimų), tačiau tai negali parklupdyti. Politiniai lyderiai (daugelis – politiniai technokratai), negali būti tik nuomonių apklausų vykdytojai.
Piliečiai – ne maži vaikai, kurie nesugebės priimti sunkių ir nemalonių sprendimų, jei jiems bus paaiškinta, kodėl to reikia. Ir renkami politikai ne tam, kad savo gyvenimus gyvenantys piliečiai būtų priversti kiekvienu klausimu turėti informuotą ir apmąstytą nuomonę.
Antra, JAV kaip sąjungininkas yra ir bus (bent kurį laiką) gynybos srityje nepakeičiamas. Nereikia turėti iliuzijų. Todėl būtina ieškoti būdų išlaikyti JAV interesą. Plūdimasis viešai tenkins tik emocinį interesą – ir suteiks trumpą moralinės viršenybės efektą; pasipiktinimas bus efektyvesnis išsakytas privačiai, prieš tai parodžius, kad turime ką padėti ant stalo.
Nuo įsipareigojimų, beje, nebėga net ir Trumpo administracija, kartodama, kad NATO nebus griaunamas, nebus atsisakoma ir strateginio atgrasymo (branduolinio skėčio), dengiančio ir mus. Amerikiečiai ir Miunchene privačiai buvo kur kas labiau niuansuoti, nei stovyklos, į kurias skyla Europos/JAV viešoji erdvė: arba Trampo fanatizmas, arba aklas anti-JAV sentimentas.
Trečia, vietoje aistringo svarstymo apie „kada pabusime“, reikėtų teisingai įgyvendinti principą „kalbėk švelniai, bet turėk didelę lazdą“.
Atrodo, kad buvome įpratę „kalbėti it daužytume visus lazdomis, nors iš tikrųjų ją seniai esamą perdavę“. Svertų yra. Europa turtinga, technologiškai išsivysčiusi ir svarbi. Jei tapsime pastumdėliais, tai bus valingas sprendimas, o ne objektyvių struktūrinių aplinkybių susiklostymas.
Racionalūs galios žaidimai sunkiai paaiškintų Lietuvos valstybės egzistavimą. Bet mes esame čia. Valstybės diena – gera proga įvertinti to neįtikėtinumą, ir prisiminti, kad jį teks kasdien pagrįsti iš naujo.
Autorius yra politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius
