A. Navys, M. Sėjūnas. Teatro misija: įkvėpti žudyti

Neseniai socialiniuose tinkluose rusai egzilyje, kai kurie labai mylimi ir Lietuvoje, išplatino seną kaip rusų imperinės užmačios žinutę, jog Jevgenijaus Vachtangovo akademinio teatro aktoriai remia Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje ir renka paramą kariams.

Tai – tas pats Maskvos teatras, kuriam 2007 – 2022 metais vadovavo režisierius Rimas Tuminas, jame petys į petį darbavosi kiti mūsų šalies menininkai. Su trupe, spėjame, ir dabar bendrauja ne vienas mūsų meno pasaulio atstovas.

Menas be sienų; politika, ne teatras, pradeda ir užbaigia karus; dvasinga ir didi kultūra, kurios nesulyginsi su Londonu ar Viena bei kitos liaupsės liejasi iš jų lūpų uždaruose renginiuose prie įprasto „didingos tautos“ gėralo – vodkos.

Tačiau šįkart ne apie tai. Ne apie mūsų dūminės pirkios būrų provaikius, kurie prisitaikė ir kolaboravo su okupantu vardan išlikimo, ne apie jų ilgų okupacijos metų sužalotas širdis ir išprievartautus protus. Nors tai, be jokios abejonės, susijusi ir reikalaujanti atskiro įrašo tema.

Norime pakalbėti apie kitką. Apie tai, kokią kultūrą eksportuoja intelektualiausias, jei taip galima sakyti, rafinuočiausias, rinktinis Maskvos teatras, garsiausi Rusijos (ir ne tik) aktoriai, atlikėjai, ką simbolizuoja jų kūriniai ir spektakliai.

Sutikite, kad tai nėra vadinamasis „bydlo“ – kaliniai, alkoholikai, visuomenės (netgi rusiška prasme) atmatos, socialinio užribio degeneratai, kurie už pinigus eina žudyti tiek, kiek reikės, ten, kur lieps.

Tai – Rusijos elitas, atspindintis Maskvos, Peterburgo aukštuomenės, o tuo pačiu ir teatrus bei kitas kultūros įstaigas lankančių rusų, na gerai – dalies rusų, pažiūras ir nuotaikas. Tai – tikrasis Rusijos žiedas.

Ir štai šitas Maskvos elitas, Vachtangovo teatro vadovų, režisierių, aktorių asmenyje, palaiko Rusijos invaziją beveik nuo pirmųjų „specialiosios karinės operacijos“ dienų. Teatras 2022 metais gastroliuoja Luhanske, rodo spektaklius, o gruodžio mėnesį įteikinėja ordos žudikams mielas dovanėles.

2023-iais Vachtangovo teatro trupės parama keliauja tiesiai į priešakines fronto linijas, kroviniai į frontą gabenami daugybę kartų, didžiausia parama skiriama 4-tai gvardijos Kantemirovo tankų divizijai.

Teatro trupė taip pat gastroliuoja okupuotame Berdianske, Melitopolyje, o 2024 metų spalio mėnesį teatro direktorius Kirilas Krokas lankosi Mariupolio teatre, kuris po sugriovimo yra aktyviai atstatomas.

Čia, Kirilas Krokas, iškilmingai pakviečia Mariupolio teatro artistus ir darbuotojus atlikti praktiką jo vadovaujamame Vachtangovo teatre, Maskvoje.

Ką rodo šie faktai? Ogi tai, kad labai greitai Mariupolio teatre, kuriame rusų okupantai nužudė mažiausiai 300 žmonių, bus vaidinamas Dostojevskio „Idiotas“, Čechovo „Dėdė Vania“ ar Bulgakovo „Bėgimas“, gros Čaikovskio muzika.

Tam, kad „didžios ir dvasingos“ kultūros apologetai Vilniuje ar Paryžiuje pamokomu tonu galėtų aiškinti, kaip nedera „painioti pastarosios su politika, karo su menu“.

Ir jei šiandien dar kuriam nors politikui ar kultūros atstovui nesuvokiama, ką šiandien neša russų kultūra, mes atsakome tiesiai, be užuolankų – prievartą, kraują, žudynes, sunaikintus miestus ir sugriautus europietiškos kultūros simbolius, visų pirma, paminklus.

Tai, jog Vachtangovo teatras remia Rusijos ordos skerdynes Ukrainoje reiškia, jog šio teatro menininkai remia Ukrainos tautos genocidą, kultūros naikinimą, miestų griovimą; pritaria belaisvių sušaudymui, jų galvų pjaustymui, gyvų ir nužudytų moterų lytinių organų mėsinėjimui.

Tai, jog minėto teatro atstovai palaiko „karinę operaciją“ praskaidrindami rusų žudikų fronto kasdienybę, bet patys nedalyvauja tiesioginiuose karo veiksmuose apkasuose nereiškia, jog jie yra tik pasyvūs karo stebėtojai.

Aktoriai ir teatro administracija yra aktyvūs karo veiksmų rėmėjai, gabenantys paramą ordos kariams, jiems koncertuojantys, juos drąsinantys, palaikantys, o tai reiškia, skatinantys ir toliau žudyti.

Manytume, jog moraline, etine, ideologine prasme, tai yra ne mažesnis nusikaltimas, nei pats žudymas, nes tam, kad nužudytum kitą žmogų, reikia motyvacijos.

Ji gali būti prievartinė, išorinė, kai žudoma iš baimės dėl savo paties gyvybės, ginantis, bet gali būti ir vidinė, kviečianti, viliojanti tą daryti. Vachtangovo teatras su jo aktoriais ir administracija tą ir daro – motyvuoja, skatina žudyti. Didžiuojasi, kuomet yra žudoma.

Kai krauju nutaškytos Mariupolio teatro sienos apjuosiamos Tolstojaus, Lermontovo, Puškino atvaizdų skydais, būtent tai ir tampa ant kraujo pastatytos ir atneštos naujos kultūros simboliu.

Kultūros rašome ne kabutėse, nes būtent tai yra šiandieninės okupacinės Rusijos kultūra – kraujo, žudynių, griovimo, naikinimo kultūra. Vadinamoji „velikaja“ (didžioji) kultūra, nes naikina visas kitas kultūras, degindama jas iki pamatų, naikindama jos atstovus fiziškai ir morališkai.

Ir jei kas dar klausia: „o kodėl Lietuvoje neturėtume klausyti Čaikovskio, statyti Dostojevskio ar Čechovo? Juk jie nieko bloga nepadarė. Jie nežudė“. Jiems atsakome: Taip. Jie patys nežudė. Tačiau šie Rusijos kūrėjai tapo žudikų ordos pergalės simboliais. Atributais. Šaukliais, įtvirtinančiais Rusiją okupuotuose žemėse.

Nejau kam nors neaišku, kodėl Mariupolyje skubama atstatyti ne daugiabučius namus, uostą, o pirmiausia – dramos teatrą?

Todėl, kad per rusišką kultūrą bus platinamas imperialistinis įskiepis, kuris, kaip ideologinis ramstis bus įsriegiamas vietiniams gyventojams į smegenis.

Kadangi okupuotų kraštų gyventojai negirdės jokios kitos kalbos, nematys jokių kitų spektaklių, neskaitys jokios kitos literatūros, tik tuos, atneštus iš „velikaja kultūra“ šalies, jie ims kartoti, jog jiems nieko kito nereikia, nes Puškinas, Lermontovas, Čechovas, Tolstojus – patys geriausi.

Taip, kaip deja, darome mes ir kiti, prisitaikę gyventi kolaboracijos sąlygomis. Nes tuos, kurie priešinosi, nesitaikstė su okupantu – išvežė, sušaudė, o likučiams išdegino protus Vachtangovo būdu.

Ne, mes neraginame kurenti laužus rusų kūrėjų knygomis ir kūriniais. Priešingai – raginame skaityti, studijuoti, ieškoti imperialistinio, šovinistinio užkrato, taip, kaip tai darė Česlovas Milošas, nagrinėdamas Dostojevskio kūrybą.

Tuo tarpu šiuo laikotarpiu, kai ant krauju garuojančios žemės statomi rusų autorių kūriniai ir skamba rusiška klasika, raginame susilaikyti nuo bet kokio rusiško meno, bet kokių rusiškos kultūros atšvaitų platinimo.

Lietuvoje atnešti ir demonstruojami kruvini okupacinės kultūros simboliai reiškia, jog mes priimame tą kultūrą. Jos laukiame. Esame jos dalis. Pripažįstame rusiškos kultūros pranašumą. Kultūrinį – ideologinį fašizmą, prieš kurį nuolankiai lenkiame galvas.

Nes kažkas ir Vilniuje, ir Maskvoje labai nori, kad mes taip ir nesuprastume, iki kaulų smegenų nepajaustume, kad jei, neduok Dieve, ateis ta diena, kai mūsų miestų aikštėse vėl gulės išniekinti Laisvės karių ir jų šeimos narių lavonai, miestų kultūros namų, teatrų scenose bus vaidinami tie patys Vachtangovo teatro spektakliai, o jų aktoriai rems „karinių operacijų“ tęsinį.

Mūsų namuose.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.