2021 m. paskelbti vieno žymiausių partizanų – Juozo Lukšos-Daumanto – metais.
Prisimindamas šio partizanų vado nuopelnus, ginant Lietuvos nepriklausomybę, veiklą Vakaruose, aktyvų laisvės kovotojų telkimą, pagarbą ir ištikimybę savo šaliai bei kovos draugams, Vytauto Didžiojo karo muziejus pristato naujausią vaizdo pamoką „Miško broliai: kovos ir kasdienybė“.
„Vaizdo pamokoje, skirtoje 5-12 klasių moksleiviams, atskleidžiama nelengva antrosios sovietinės okupacijos padėtis šalyje, partizanų, vadinamų miško broliais, kasdienybė, sunkių apsisprendimų akimirkos ir kovos.
Tikime, kad toks vaizdinis turinys yra tinkamas būdas papildyti mokyklose pristatomą ypatingai reikšmingą laikotarpį, parodyti sudėtingų pasirinkimų svarbą“, – sakė istorikė Erika Kisieliūtė.
Dažnas partizanas pajėgdavo išsilaikyti vos vienerius, sėkmingesniu atveju – dvejus metus. Mūšyje žuvusius ar nelaisvėje nukankintus kovotojus pakeisdavo kiti.
Neįtikėtina, tačiau net ir tokiomis nelygiomis kovos sąlygomis partizanas Juozas Lukša-Daumantas, padedamas kelių bendražygių, sugebėjo du kartus prasiveržti pro akylai saugomą Sovietų Sąjungos pasienio zoną.
1950 m., apmokytas prancūzų ir amerikiečių žvalgybos mokyklose, oro desantu grįžo į Lietuvą, nors ir pats puikiai suvokė, kad ginkluotas pasipriešinimas silpsta, o greitų pokyčių viltis tolsta.
Nepajėgdami greitai sutriuškinti partizanų, Sovietų Sąjungos funkcionieriai griebėsi provokacijų ir išdavystės tinklų kūrimo taktikos, o bandydami sumenkinti Lietuvos miško brolių įvaizdį tiek Lietuvos, tiek vakarų valstybių gyventojų akyse, ėmė platinti faktais nepagrįstus išsigalvojimus apie Juozo Lukšos ir kitų partizanų vadų bendradarbiavimą su nacistine Vokietija vykdant nusikaltimus žmogiškumui.
Šie prasimanymai nėra pagrįsti istoriniais šaltiniais ir kvalifikuotais tyrimais, tačiau net ir šiandien vis dar išnyra Lietuvos ir užsienio viešojoje erdvėje.
Kryptingai skleidžiamą melą veiksmingiausiai nugali tiesa: beveik dešimtmetį trukęs karas po karo pareikalavo ne mažiau kaip 20 000 Lietuvos kovotojų gyvybių, tačiau sykiu pelnė Lietuvai neįkainojamą pergalę – mūsų kūnuose įdiegtą pasipriešinimo geną, atvėrusį kelią į Nepriklausomybės atkūrimą.
Projekto autorius: Vytauto Didžiojo karo muziejus; partneriai: Lietuvos liaudies buities muziejus.
Pažiūrėjau pamoką – viskas gerai ir teisingai parodyta. Gal kiek per striukai, bet juk čia mokinukams – pamoka 45 minutės. Kad tik mokyklas pasiektų.
Filme daug kam sugebėta rasti tikrų daiktų, net tikrų ginklų ir aplinkos, tik, deja, jugoslaviška spausdinimo mašinėlė bunkeryje atrodo kvailokai… Pagarba filmo kūrimo entuziastams…
Pas mano diedukus ateidavo tik žaliukai . Kai kas iš sodiečių vadindavo miškiniais, bet retai. Niekada negirdėjau , kad būtų vadinami partizanais.
Žiūrint, karo metais ar pokariu tai buvo, kokioje vietovėje gyveno, kiek ir kokių ginkluotų būrių apylinkėse įsitaisę buvo. Iš kur neinformuotam žmogui atskirti, kas yra kas, kokiais tikslais ten slapstosi. Juk jų kalbomis negali kliautis.
Nuolatinius lankytojus nebent tik pagal elgesį skyrė. Jiems buvo paprasčiau visus juos miškiniais vadinti. Taip uniformuotus „svečius” nuo miškuose besidarbavusių skyrė, smulkiau apie jų priklausomybę ir paskirtį nesiaiškindami.
Karo metais, o dar kažkiek ir pokariu pietrytinėse giriose ne tik Kremliaus „partizanai”, bet ir tiek lenkų, tiek BY baltieji, vienų ir kitų kolaborantai, tiesiog ginkluoti besislapstę nuo bet kokios valdžios vyrai, kad jų per prievartą į kokį būrį nepaimtų, o ir elementarių plėšikų būta. Ir visi jie miškiniai. Mano senelių apylinkėse jie netgi tvarkingai savaitės naktimis pasiskirstę lankydavosi.
Žemyna, paminėjai plėšikus. Taip , buvo ir tokių. Uošvis paliudijo tokį atsitikimą. Pasivadinę partizanais , banditai apiplėšė sodiečius (Dzūkija) . Pasiskųsti buvo kam. Partizanai labai greitai pagavo “kovotojus už Lietuvą”. Turtas, gyvuliai šeimininkams buvo sugrąžinti , o banditai sušaudyti. Nors kaimiečiai prašė to nedaryti.