J. Vaiškūnas. Kaip Bažnyčia pasisavino muziejininko Sauliaus Poderio darbus

Vilniaus arkivyskupijos ir Bažnytinio paveldo muziejaus spaudos konferencija, kurioje buvo paskelbta apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų insignijų „atradimą“ Vilniaus Katedros požemiuose, tapo akivaizdžiu pavyzdžiu, kaip vienų triūsas ir žinios gali būti pasisavinti kitų, turinčių įtaką ir valdžią.

Saulius Poderis, gidas, muziejininkas ir kolekcininkas, ilgus metus skyrė savo laiką ir energiją šių vertybių paieškoms. Jis rėmėsi archyviniais šaltiniais, istoriniais liudijimais ir asmeniniais tyrimais. Neturėdamas jokio institucinės paramos ar užnugario, S. Poderis ištyrė Vilniaus Katedros požemių planus ir atrado vietą, kurioje, kaip paaiškėjo, buvo saugomos valdovų insignijos.

Dar 2024 m. liepą jis atliko endoskopinį tyrimą, kuris galutinai patvirtino šias jo išvadas. Tačiau vietoje padėkos ar garbės, Poderis buvo paliktas už borto, o jo atradimą „pasidalino“ apsukruoliai  iš Vilniaus arkivyskupijos ir Bažnytinio paveldo muziejaus.

Nuo ignoravimo iki šlovės pasisavinimo

S. Poderis nuolat susidūrė su biurokratinėmis kliūtimis. Nepaisant to, kad apie savo atradimus jis pranešė atitinkamoms įstaigoms ir net aukščiausiems šalies vadovam, jo indėlis buvo ignoruojamas.

Nors Vilniaus arkivyskupija paskelbė, kad valdovų insiginijas atrado jų specialistai, tikrovė yra kitokia.

S. Poderis pats atrado liudininką – buvusio Vilniaus Katedros patarnautojo sūnų – kuris atskleidė, kaip vertybės buvo slepiamos 1939 m. nuo artėjančio karo.

S. Poderis surinko reikiamą istorinę medžiagą ir endoskopo pagalba patvirtino slaptavietės vietą. Nepaisant to, bažnytininkų surengtoje spaudos konferencijoje jis nebuvo paminėtas kaip tikrasis atradėjas.

Nepagrįsti kaltinimai ir dvigubi standartai

Spaudos konferencijoje Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius mėgindamas sumenkinti Sauliaus Poderio indėlį į karališkųjų insignijų atradimą, jį vadino „pavieniu asmeniu, turinčiu abejotiną reputaciją“ ir kaltino esant susijusiu su „juodąja archeologija“.

Žinantiems, kad M. Juozapavičius 2022 metais buvo atsidūręs skandalo epicentre dėl įmonės „Laidojimo paslaugų centras“, priklausančios Bažnyčiai, veiklos tokie „kaltinimai“ skambėjo ciniškai, nes  tuo metu buvo viešai aptarinėjama, kaip ši įmonė perpardavinėjo naudotus karstus, užtraukdama šešėlį ant visos organizacijos veiklos. Tokia praeitis verčia abejoti, ar M. Juozapavičiaus moralinė pozicija leidžia jam smerkti kitus…

LRT.lt primena, kad sausio 18 dieną [2022 m.] LRT Tyrimų skyriaus publikuotas tyrimas atskleidė, jog Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybai priklausanti įmonė „Laidojimo paslaugų centras“ mažiausiai trejus metus klientams perpardavinėjo naudotus karstus, kurie nebūdavo sudeginti Suvalkų krematoriume. Klientai nebuvo įspėjami, kad kai kurie karstai nėra tinkami kremavimui. Iki Suvalkų nuvežtus palaikus darbuotojai perkeldavo į pigius, vos keliasdešimt eurų kainuojančius kartotinius karstus. Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, iš Suvalkų grįždavo net ir tie karstai, kuriuos lenkiškas krematoriumas priimdavo deginti.

Apima šiurpas išgirdus apie tokį žmonių sielų išganymu ir dvasingu palydėjimu pas Abraomą užsiimančios įstaigos verslą. 

Tuo tarpu S. Poderiui metami kaltinimai sąsajomis su juodąja archeologija grindžiami tik tuo, kad iš jo policijos konfiskuotoje archeologinių dirbinių kolekcijoje esą buvo legaliuose aukcionuose užsienyje iš juodųjų archeologų nusipirktų daiktų…

Daugiau apie tai galite sužinoti čia:

Bažnytininkų atsakomybė ir manipuliacios

Įdomu, kad Vilniaus arkivyskupijos ekonomas ir tai pačiai arkivyskupijai priklausančio Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė Rita Pauliukevičiūtė ne tik nutylėjo S. Poderio indėlį, bet ir aktyviai trukdė Lietuvos istorijos instituto tyrimams.

Lenkų tyrėjams buvo suteiktas leidimas dirbti požemiuose, o vietiniams specialistams tokia galimybė buvo uždrausta.

Ar tai tik atsitiktinumas, ar sąmoninga manipuliacija siekiant kontroliuoti, kas gaus nuopelnus?

Kodėl tai svarbu?

Lietuvos ir Lenkijos valdovų insignijos – neįkainojama vertybė, priklausanti visai visuomenei. Vis dėlto šių vertybių atradimas tapo pasipelnymo ir šlovės pasidalijimo įrankiu.

Saulius Poderis, nepaisant jo įdėtų pastangų, liko nuošalyje. Tačiau ar tikrai taip lengvai galima ignoruoti faktus ir melais lengvai apdumti Lietuvos visuomenės akis? Istorijos pamoka turėtų būti aiški – vertinkime ir gerbkime tuos, kurie daro tikrą darbą, o ne tuos, kurie tiesiog metras prieš finišo tiesiąją išbėgę į trasą kerta finišo juostelę aplenkdami prieš jų nosį tikrus laimėtojus, pavagia jų nuopelnus ir pasirodo prieš kameras pasikabinę medalius.

Tai, kas įvyko su Sauliaus Poderio atradimu, yra ne tik dorovės, bet ir istorinės atsakomybės klausimas. Tautos ir valstybės kultūrinis paveldas neturi tapti politinių intrigų ar abejotinos reputacijos Vilniaus arkivyskupijos darbuotojų manipuliacijų auka.

Tik išryškindami tiesą ir apgindami tikruosius atradėjus galime užtikrinti, kad mūsų istorija bus perduota ateities kartoms ne kaip melo ir manipuliacijų darinys, o kaip garbingo darbo ir pasiaukojimo pavyzdys.

Spausdinti