Spalio 28 d., 16 val., Vilniaus mokytojų namų Svetainėje įvyks renginys, skirtas paminėti reikšmingą istorinį įvykį – Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto grįžimo Lietuvai 85-ąsias metines.
Lenkijos Vilniaus krašto okupacija ir polonizacija
1920 m. Lenkijos kariuomenė, vadovaujama generolo Lucjsno Želigovkio (Lucjan Żeligowski), neteisėtai įžengė į Lietuvos teritoriją ir okupavo Vilniaus kraštą.
Nors Lietuva ir tarptautinė bendruomenė nepripažino šios agresijos, Lenkija Vilnių ir aplinkinius rajonus aneksavo, prievarta įtraukusi į savo valstybės sudėtį.
Per du dešimtmečius, kol kraštas buvo Lenkijos okupuotas, vietos lietuviai patyrė didelį spaudimą ir persekiojimus – vyko sisteminga polonizacija, kuria siekta išnaikinti lietuvių kalbą ir tapatybę. Uždaromos lietuviškos mokyklos, spaudžiami lietuvių bendruomenės vadovai ir šalinami bet kokie tautinio savitumo ženklai.
Lenkų valdžia vykdė represijas prieš lietuvius, persekiojo visuomenės veikėjus ir naudojo griežtas priemones prieš bet kokias lietuviškumo apraiškas.
Vilniaus krašto susigrąžinimas
1939 m. spalio 10 d. Vilniaus kraštą Lietuvai perdavė Sovietų Sąjunga, tačiau mainais už tai Lietuvoje įsteigė sovietines karines bazes.
Nors šis grįžimas buvo džiugi žinia lietuviams, tai buvo tik trumpalaikė pergalė, nes jau po kelių mėnesių Lietuva susidūrė su dar didesne grėsme – sovietų okupacija, kuri prasidėjo 1940 m. birželio mėnesį.
Renginyje bus aptarti: istoriniai ir nūdieniai iššūkiai
Renginyje ne tik bus prisiminti minėti istoriniai įvykiai, bet taip pat vyks pokalbis apie šiuolaikinius iššūkius Rytų Lietuvoje.
Minėjimo dalyviai aptars Seimui brukamo Tautinių mažumų įstatymo priėmimo klausimus, bendradarbiavimo su naujai išrinktais Seimo nariais galimybes švietimo, kultūros, kalbos ir istorinės atminties srityse.
Bus siekiama pabrėžti lietuvybės puoselėjimo svarbą bei aptarti būdus, kaip spręsti opius šio krašto socialinius bei kultūrinius iššūkius.
Rengėjai: „Vilnijos“ draugija kartu su Vilniaus sąjūdžio taryba.
Tai kad buvo susigrąžinta tik dalis vadinamo “Vilniaus krašto”. Brėslauja,Gervėčiai, Ašmena, Apsas, Vydžiai, Lentupis, Patovys , Smurgainys , Lyda liko už Lietuvos ribų, kaip ir Gardinas, Verceliškės, Didieji Eismantai, Suvalkai. O juk aplink nebe Lietuvoje esančius Gervėčius, Brėslaują, Pelesoje teberūsena lietuvybės dvasia, nors lietuviškoa mokyklos ir draugijos uždarytos….
Ir atsirado pasakymas; Vilnius mūsų, o mes rusų.
Prašau pataisykite gramatinę klaidą teksto antraštėje: susigrąžinimo
Ar Lietuvos Prezidentūra žino apie minėtas metines? Nemalonu tai,kad Vilniaus sugrąžinimo metinės neminimos valstybiniu lygmeniu. Užtat didžiulė pagarba šio iškilaus minėjimo organizatoriams – ,,Vilnijos” draugijai ir Vilniaus sąjūdžiui.
Kažin, kaip čia bus su tuo metinių minėjimu valstybiniu lygiu….Spauda rašo, kad Tomaševskio partija gavo pasiūlymą jungtis prie Karbauskio valstiečių, Skvernelio demokratų, matyt ir prie Blinkevičiūtės socialdemokratų?kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/w-tomaszewskis-gavo-pasiulyma-jungtis-prie-valstieciu-demokratu-apsispresti-neskubes-1197682
Prie ko čia Tomaševskio partija, tai valstybei ir tautai atmintina diena, kuri minėtina viešai valstybiniu ir tautiniu lygiu. Jeigu valdžioje esantys asmenys to nedaro, tai jiems valdžioje ne vieta.
Galėsite nueiti į naująjį Seimą ir tai pasakyti.
Vilniaus krašto išdavikiškas okupavimo, jo niekinogo lenkinimo ir grąžinimo istorija visai nesena. Praėjo tik apie šimtas metų. Tačiau priešpaskutiniai ir paskutiniai seimūnai bei kiti trumparegiai bei griovėjai ilgokai liaupsino Lenkijos, strateginio partnerio temą. Tik dabar ši tema pritilusi. Apie Lietuvos problemas su savo didžiaisiais imperiniais kaimynai žinoma istorija dar ilgesnė, siekianti keletą šimtmečių atgal. Bet nepasimokyta. Vertėtų padiskutuoti ir apie vokiečių numatomą brigadą Lietuvoje. Taigi, užliūliavus kalbomis apie strateginį partnerį, buvo imtasi valstybę griovusių veiksmų.
” 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus kraštą Lietuvai perdavė Sovietų Sąjunga …” Ar nemanot, jog lietuviai , turėdami šiek tiek savigarbos, turėtų dabar atsisakyti tos sovietų dovanos ?
Jei savo gyvybę gavai sovietų okupacijos laiku, ar nemanai, jog, turėdamas šiek tiek savigarbos, turėtum atsisakyti šios dovanos ?
Ar ne per kvailas pritempimas ? Gal bandykit iš naujo, be marazmo, įstengsit ?
Esmė yra ne kada, o kas. Man gyvybę davė samogitė mama ir skalvis tėvas. Ne rusas.O tamstai ?
Mielas klaustuk, kad pats paklausimas MARAZMATINIS. Ar “šiek tiek savigarbos” turintis visiškai apiplėštasis privalo ir SAVO ŠIRDĮ plėšikui dovanoti. Juk be plėšriojo leidimo ji plaka…
Kas čia per marazmas ? Juk plėšikas Lenkija. Iš plėšiko atėmė rusai ir atidavė teisėtiems savininkams. Bet dabar Lietuva šoka polonezą su plėšikais….kaip tai suprasti ?