Šios eilutės apie Saulę – iš aukštaičio poeto Petro Panavo eilėraščių ciklo „Praamžiaus paunksmėje“. Keletą šio ciklo eilių spausdino Baltų kultūros leidinys „Romuva“ 2005 metais.
Senajame baltų tikėjime yra ir daugiau tokių suprantamų simbolių. ( Gyvybės medis, žaltys, mėnulis, žvaigždės…). Kas galėtų pasakyti, kad šiandien mums visa tai nebesvarbu?
Lietuvos respublikos Seimas vis dar nesugeba pripažinti, kad „Romuvos“ bendrija tikrai praktikuoja tradicinę baltų religiją. Net ir po to, kai Lietuva pralaimėjo Europos žmogaus teisių teisme. Blaiviai mąstantys žurnalistai blogai vertina tokį Seimo abejingumą. „Ūkininko patarėjas“ (2024 m. spalio 4 d.) atspausdino Stasio Bielskio parengtą „Romuvos“ vaidilos Jono Vaiškūno reakciją į šią užsitęsusią nežinomybę.
Apžvelgęs ilgą bylinėjimosi istoriją, Jonas Vaiškūnas konstatuoja tai, ką mato visi romuviečiai ir jiems prijaučiantys. Šiandien tikrai „Romuva“ yra daugiau nei religija, ji suburia visus, kuriems tikrai rūpi tautos istorija, ji paremia tuos, kurie konkrečiai rūpinasi ne tiktai kultūros paveldo išsaugojimu, bet ir mūsų Žemės švara bei sveikata.
Ši nelemtai užsitęsusi istorija man primena labai seną gamtosaugininkų ir technokratų susipriešinimą dėl Raudonosios knygos augalo pievinio šalavijo radavietės Ešerinės pievoje prie Nevėžio, netoli Raudondvario, kur buvo įsikūręs Mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutas. (Ypač reto augalo atradimas ir bandymas jį išsaugoti dažnai yra ne biologijos, o kultūros klausimas.
Užtenka prisiminti, ką yra pasakęs archeologas ir etnologas profesorius Vykintas Vaitkevičius, kai Dzūkijos nacionalinio parko biologai parodė jam išsaugotą virgininio varpenio buveinę netoli buvusių Grybaulios žuvininkystės ūkio tvenkinių: „Šio mažo augalėlio išsaugojimas yra ne gamtos, o kultūros faktas“.
Turtingoji Ešerinės pieva prie Nevėžio buvo atrasta 1933 metais. Tada ją ir pamatė Fenobaltijos augalų geografų sąjungos suvažiavimo svečiai iš Suomijos, Vokietijos, Latvijos ir Estijos.
Lietuvai tame suvažiavime atstovavo S. Kolupaila, S. Rauktys, K. Brundza, Z. Žemaitis, P. Snarskis, A. Šopauskienė, A. Minkevičius, K. Regelis, L. Valionis, E. Volteris, K. Grybauskas, J. Dagys ir M. Natkevičaitė. „Kosmos“ žurnalas labai greitai, jau liepos mėnesį išspausdino reportažą su puikiomis nuotraukomis.
Visa Europa sužinojo apie Lietuvą, spaudoje pamatė švarią Nevėžio upę, prie kurios žydi ypač reti laukiniai augalai – pieviniai šalavijai ir vaistiniai smidrai. Praėjo pusę amžiaus, Vilniaus universiteto profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė surado šioje pievoje nedidelį pievinių šalavijų plotelį, kuriame visi šie retieji augalai žydėjo ne mėlynai, o raudonai.
Apie tai parašyta ir „Lietuvos TSR floros“ penktajame tome: „…pievinio šalavijo forma rubicunda“. Tai buvo didelis atradimas. Profesorės studentai detaliai ištyrė pievą – suskaičiavo žydinčius augalus, surašė visas čia gyvuojančias augalų rūšis. Ir staiga viskas prapuola, per vieną dieną.
Mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto Eksperimentinis ūkis vielos tvora aptveria unikaliausią Lietuvoje pievą ir suvaro ten telyčių bandą…
Tais metais Vilniaus universitete kartu su ketvirtakursiais studentais, pasirinkusiais botanikos specializaciją, lankiau profesorės Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės vedamą seminarą apie Lietuvos florą, susitikdavau Profesorę kiekvieną savaitę. Ir kai paprašiau papasakoti dar ką nors apie baisią katastrofą Ešerinės pievoje, ji atsisakė, pasakė tik tiek: „aš negaliu, man svyra rankos…“
Tada paklausiau, ką apie tai galvoja kiti žymūs mokslininkai, nuvažiavau į Lietuvos žemės ūkio akademiją, susitikau su profesoriu Antanu Stancevičiumi ir laikraščio puslapis apie piktavališką Eksperimentinio ūkio veiklą buvo tikrai aktualus. Bet pieviniai šalavijai neatsigavo.
Visada šiek tiek iš tolo sekiau, ką veikia romuviečiai. Dalyvavau kai kuriuose jų susibūrimuose ir konferencijose. Įdomus susitikimas buvo Marcinkonyse, visi romuviečia labai domėjosi Dzūkijos nacionalinio parko veikla.
Tada pamačiau, kaip šiandien galėtų atrodyti akmeninis aukuras, jis atsirado pačiame kaime, pušyne. Visas Marcinkonių kaimas yra miške.
Į vieną romuviečių sueigą Vilniuje buvo pakviesti filosofai Arvydas Šliogeris, Jonas Balčius ir kultūros istorikas Krescencijus Stoškus. Nei filosofai, nei istorikai tada nematė nieko blogo, kad gyva yra Romuva, tai buvo dar prieš Sąjūdį, bet jau po 1985-ųjų, kai genseko Michailo Gorbačiovo kalbos suteikė daugiau vilties. Jau ir Rasos Kernavėje buvo švenčiamos beveik legaliai.
O 2003 metais „Žaliasis Pasaulis“ atspausdino mano apybraižą „Pagiriamasis žodis gamtameldžiams“. Šias kraštotyrines asociacijas perspausdino „Romuva“ 2005 metais. Todėl ir dabar jaučiu pareigą atsiliepti, kai bendrija „Romuva“ vis dar turi įrodinėti, kad nieko blogo nenori padaryti nei valstybei, nei visuomenei.
Šiandien tikrų romuviečių ir jiems prijaučiančių yra jau turbūt ne penki, o dešimt tūkstančių. Svarbu, žinoma, ne skaičiai, o tie tautiškumo ir doros idealai, apie kuriuos ir a. a. Algirdas Patackas ne vieną kartą yra kalbėjęs Lietuvos respublikos Seime.
Liškiava
Autorius yra gamtininkas, kraštotyrinkas, rašytojas, žurnalistas, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas
“Šiandien tikrai „Romuva“ yra daugiau nei religija, ji suburia visus, kuriems tikrai rūpi tautos istorija, ji paremia tuos, kurie konkrečiai rūpinasi ne tiktai kultūros paveldo išsaugojimu, bet ir mūsų Žemės švara bei sveikata.” – BŪTENT! Tuo tarpu saujelė nežinia kokių pažiūrų piliečių labai stengiasi “Romuvą” paversti atgyvena… Netyčia išsidavė vakar, įdėję čia, Alkan, seną propogandinį straipsnį 1963 metų leidimo. Kai ateizmas siautėjo labiausiai.. Gaila man jaunų, nuoširdžių bet naivių žmonių, tikinčių pasakom apie baltų religiją..Tiksliau,. apie jos atgaivinimą… Jie tiesiog išlietuvinami, nes toks yra tikslas. Lai braido po miškus, spėlioja, kas ten per akmenų krūva ir nesidomi, kas vyksta dabar, kas vyko prieš 50, 60, 70 metų..Kai lygiai tokie pat jauni ir geri ėjo mirti už Laisvę
Ir geras, ir liūdnokas Henriko Gudavičiaus pamąstymas apie senąjį baltų tikėjimą, “Romuvos” išvarytą gilią vagą jo gynimo kelyje ir dabartines tautiečių politines klastas. Matau, kad jaunimas stebi ir supranta šią situaciją, po truputį renkasi teisingiausią gamtameldžių kelią.
Kino kelią? Va va , to ir siekiama – abejingumo gyvenimui
Nemanau, kad siekiama “abejingumo gyvenimui”, greičiau neabejingo požiūrio į Gamtą, kuri puikiai tvarkėsi per ištįsas epochas, kol neatsirado tas dvikojis egoistas, deja, pavadintas “H. sapiens”. Ilgai teks dar jį auklėti ir gydyti jo padarytas žaizdas Žemės kūne…