Kai skaitome apie istorines asmenybes, jos į mus žvelgia iš nespalvotų nuotraukų rūškanais ir amžiaus pėdsakų išmargintais veidais – net ir tada, kai jų didžiausi pasiekimai buvo padaryti jauname amžiuje.
Jų gyvenimai dažnai būna ryškūs, o kartais net prieštaringi ir keliantys skeptikų kalbas.
Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto komanda nutarė į legendines asmenybes pažvelgti kitaip ir naujam gyvenimui prikėlė istorinio universiteto rektoriaus bei matematiko ir garsaus šalies menininko dialogą iš XX amžiaus.
Ne šventieji puodus lipdo: įžymus matematikas ir Vilniaus universiteto simbolis
„Kartą pas mane universitete lankėsi užsieniečiai, lydimi žurnalistų. Užėjo kalba apie mano amžių. Rusų kalba leidžiamame žurnale „Amerika“ ką tik buvo paskelbtas straipsnis apie Harvardo universiteto prezidentą.
Buvo teigiama, kad jis esąs pats jauniausias pasaulyje rektorius. Jam tada buvę 38 metai. O man tik 36-eri (tačiau jau greitai sukako ir 37-eri).
Taip ir pasklido žurnalistų dažnai vėliau kartojamas faktas, kad aš esąs jauniausias pasaulyje rektorius“, – tai ištrauka iš 1958 m. užrašytų prof. Jono Kubiliaus prisiminimų.
Būtent tais metais jis tapo Vilniaus universiteto rektoriumi.
Jonas Kubilius (1921–2011) – neabejotinai viena svarbiausių figūrų Lietuvos akademinėje istorijoje. Būdamas išskirtinis matematikas, jis pelnė tarptautinį pripažinimą už savo indėlį į skaičių teoriją.
Prof. J. Kubilius Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas ėjo 33 metus. Per šį laikotarpį jis reikšmingai prisidėjo prie universiteto augimo ir plėtros.
Jo vizija, kad universitetas išliktų lietuviškas, atsikovotų savo istoriją ir taptų mokslinis, padėjo formuoti naujovišką Vilniaus universitetą kaip akademinį ir kultūrinį Lietuvos centrą. Jo tvirta nuomonė, diplomatiškumas, siekiai padėjo įgyvendinti ir daugiau tikslų.
Prof. J. Kubilius garsėjo savo aštriu protu bei erudicija. Kalbėjo rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbomis. Jis itin daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai.
Pasak profesoriaus bendražygio dr. Alekso Pikturnos, meilė lietuvių kalbai, literatūrai atsispindėjo įvairiose rektoriaus veiklose.
„Viename susitikime, kuriame mažame žmonių būryje buvo svarstomi kai kurie svarbūs klausimai, tuometinis studijų prorektorius Bronius Sudavičius pristatė raštą iš Maskvos, kuriame buvo reikalaujama specialiųjų kursų dėstymą rusų kalba padidinti iki 60 proc.
J. Kubilius, truktelėjęs dešinį petį ir per jį papūtęs – tai buvo jo savybė, išreiškianti nepasitenkinimą – tą raštą įdėjo į savo darbo stalo stalčių, užrakino ir pasakė: „Galite atrašyti, kad pas mus jau 65 proc. dėstomi rusų kalba“, – prisimena dr. A. Pikturna.
„Švęsdami katedros įsteigimo 11 metų sukaktį restorane Bačkonyse, išprovokavome profesorių padeklamuoti eilėraščių.
Buvome pamaloninti gero pusvalandžio trukmės programa su Maironio, J. Aisčio, B. Brazdžionio, V. Mykolaičio-Putino ir J. Marcinkevičiaus eilėmis“, – prisimena Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius Eugenijus Manstavičius.
Dar viena rektoriaus aistra buvo knygos. „Jas skaitydavo, kai tik rasdavo laisvą minutę. Jis skaitė net valgydamas. Stebino, kad valgydamas žuvį su kaulais ir skaitydamas niekada neužspringdavo. Tai buvo fantastika!
Tais laikais buvo sudėtinga nusipirkti dominančią knygą, bet tėtis turėjo „blatą“ – pažįstamų knygynuose ir antikvariatuose.
Jis sukaupė didžiulę mokslinių ir grožinių knygų biblioteką, daug mokslinių žurnalų, taip pat surinko meno kūrinių albumų rinkinį.
Knygos užpildė aukštas lentynas jo darbo kabinete, knygoms buvo skirtas ir didžiulis kambarys namo rūsyje“, – apie tėtį pasakoja mokslininko sūnus habil. dr. Kęstutis Kubilius.
Feliksas Daukantas – dizaino pamokos Lietuvoje pradininkas ir talentingas portretistas
Profesorius Feliksas Daukantas (1915–1995) – dailininkas ir dizaineris, kurio darbai ir šiandien stebina savo techniniu tikslumu ir meniškumu.
Jis yra sukūręs žymių žmonių šaržų, tarp jų – ir prof. J. Kubiliaus šaržą, kurį padovanojo rektoriui jo valdymo sukakties proga. Prof. F. Daukanto kūryba jungia akademinį preciziškumą su kūrybiniu polėkiu, o jo darbai – tai ne tik meno kūriniai, bet ir svarbūs istoriniai dokumentai.
„Išties atrasime labai mažai kūrėjų, kurių veikla būtų tokia reikšminga, vizionieriška, aplenkusi savąjį laikmetį iškart trijose dizaino sferose – praktikoje, teorijoje ir švietime, o sykiu kūrėjas dar būtų palikęs reikšmingų gintaro juvelyrikos darbų, skulptūrų, fotografijų, šaržų“, – apie prof. F. Daukantą yra rašęs Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
„Tėtis buvo įvairiapusiu talentu apdovanota asmenybė. Jis buvo labai smalsus žinių, domėjosi visomis mokslo sritimis, tiek tiksliaisiais, tiek humanitariniais mokslais.
Mokėjo nemažai užsienio kalbų, puikiai rašė, nuosekliai ir įtaigiai dėstė savo mintis, buvo geras oratorius. Jį domino gamtos mokslai, augalai, gyvūnai, žmogaus anatomija ir fiziologija.
Domėjosi specifinėmis mokslo sritimis: ergonomika, biomechanika, kristalografija. Visas žinias panaudodavo kūryboje“, – prisiminimais dalinasi menininko dukra Gabrielė Naprušienė.
Prof. F. Daukantas buvo talentingas skulptorius, kūrė puikius grafinio dizaino ir pramoninio dizaino darbus, savo išskirtine juvelyrika pakeitė tuometę gintarinio papuošalo sampratą.
Jį galėtume pristatyti ir kaip drabužių dizainerį, lėlių marionečių kūrėją, aistringą fotografą, šaržų piešėją. Dukra G. Naprušienė prisimena, kad tėtis visą gyvenimą mokėsi ir visada turėjo labai aiškią jį dominančio dalyko sampratą.
Jis buvo labai kruopštus, kaupė žinias, jas sistemino. Visiškai atsiduodavo kiekvienam savo kuriamam daiktui ar atliekamam darbui. „Mėgstu naujus dalykus, bet nemėgstu diletantizmo“, – sakydavo prof. F. Daukantas.
Kūryba, dizainas jam buvo ne tik profesija ir veiklos sritis, bet ir gyvenimo būdas, gyvenimo filosofija, neatsiejama nuo jo tapatybės. Menininkas dirbo Dailės akademijoje, o grįžęs namos „gyveno“ savo kūryboje drauge su visais namiškiais.
Sumanymų pilnos kišenės
Tiek prof. J. Kubilius, tiek prof. F. Daukantas buvo asmenybės, kurios mėgo bendravimą ir kurias nuolat supo įdomūs žmonės.
Buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus prof. J. Kubiliaus pažinčių ratas buvo labai platus. Namuose lankydavosi Lietuvos išeivijos atstovai, žymūs mokslininkai, meno ir kultūros žmonės, dvasininkai.
„Išskirtiniai buvo antradienio vakarai, kai į tėčio namus ateidavo aspirantai (dabar doktorantai – aut. past.), studentai, rašantys kursinius ir baigiamuosius darbus.
Žinant, kaip jis buvo užsiėmęs administraciniu, organizaciniu bei visuomeniniu darbu, tai keliantis nuostabą reiškinys. Čia studentai galėjo pasidalinti savo pasiekimais, pasisemti naujų sumanymų“, – pasakoja habil. dr. K. Kubilius.
A. a. matematikas ir muziejininkas Henrikas Jasiūnas prisiminė tuos apsilankymus antradieniais šitaip: „Namuose J. Kubilius nešiojo seną aptrintą chalatą. Atrodė, kad jo išsipūtusiose kišenėse pilna sumanymų, o jis tik ir dairosi, kam jas išdalyti.“
Prof. F. Daukanto pažinčių ratas taip pat buvo labai įvairus.
G. Naprušienė pasakoja, kad tėtį supo nuo nepriklausomos Lietuvos karininkų (jis pats buvo baigęs nepriklausomos Lietuvos karo mokyklą), žymių dailininkų – A. Gudaičio, A. Savicko, J. Mikėno, B. Pundziaus, gydytojų, muziejininkų, miesto valdžios iki paprastų kaimo gyventojų, amatininkų, drožėjų ar pynėjų.
„Jis niekada nesigyrė ir nesipuikavo pažintimis su žymiais žmonėmis. Labai vertino draugystę su išmintingais, darbščiais ir sąžiningais žmonėmis“, – prisimena dukra.
Išskirtinė atributika su šių dviejų asmenybių dialogu iš XX amžiaus bus Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto dovana ypatingiems ir su fakultetu susijusiems asmenims.
