Žemės ūkio ministerija formaliai Europos Komisijai pateikė siūlymus keisti Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) Strateginio plano priemones, kuriose ir aplinkai kenksmingi sprendimai – ženkliai sumažinti pakrančių apsaugos juostų apimtis prie melioracijos griovių, iš esmės silpninti sėjomainą, mažinti gamtos atkūrimo įpareigojimus išmokas už aplinkai palankų ūkininkavimą gaunantiems ūkininkams.
„Dabartiniai Žemės ūkio ministerijos siūlymai prieštarauja tam, ką dar visai neseniai teigė protestavę ūkininkai – jog jie nėra nusiteikę prieš gamtą, ją saugo.
Tai kaip čia yra – ministerija neatstovauja ūkininkų, eina prieš jų interesus? Ar ūkininkai iš tiesų nenori saugoti gamtos?
O gal ministerija atstovauja tik dalies ūkininkų – intensyvios chemizuotos grūdininkystės pramoninkų – interesus, kurie didžiąja dalimi mums net negamina maisto?“ – svarsto nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Baltijos aplinkos forumo“ vadovas Žymantas Morkvėnas.
Gyvulininkystės ūkį turinčiam ūkininkui Nerijui Sukackui tokie Žemės ūkio ministerijos siūlymai taip pat kelia nuostabą. „Doras ūkininkas rūpinasi savo žeme, jos derlingumu, jam rūpi mažiau teršti vandenį.
Nesuprantu, kokiam ūkininkui būtų gaila palikti tuos 3 metrus nesuartus iki kanalų, kad išpurkšta chemija nepatektų į mūsų upes ir ežerus, koks ūkininkas turi nesuprasti sėjomainos naudos.
Gamta mums teikia maistą, ja turime rūpintis. Čia toks visiškas agronomijos mokslo pagrindas.“
Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad Strateginio žemės ūkio plano įgyvendinimui penkerių metų laikotarpiui yra skirta beveik 4 mlrd. Eur ES mokesčių mokėtojų paramos ir jie iš esmės turėtų būti skirti bendro viešojo gėrio kūrimui.
„Mūsų bendri pinigai turi kurti naudą visiems, o ne saujelei stambių žemvaldžių, kurie nori išplėsti savo galimybes teršti Lietuvos gamtą.“ – sako Ž. Morkvėnas.
Lietuvos ornitologų draugijos vadovas Liutauras Raudonikis pastebi, kad Žemės ūkio ministerijos siūlymai blogins kaimo kraštovaizdžio paukščių ir jų buveinių būklę, kuri jau ir taip yra labai prasta ir kasmet vis labiau blogėja.
Per paskutinius dvidešimt metų stebėtų įprastų kaimo paukščių bendra gausa sumažėjo daugiau nei 50 %. „Paukščiai yra kaip lakmuso popierėlis, parodantis kritinę atvirų kraštovaizdžio buveinių būklę“. – sako ornitologas.
Papildomas išmokas gaunantys ūkininkai nebeprivalės taikyti gamtai palankių praktikų
Jei ūkininkai savanoriškai renkasi ūkininkauti gamtai palankesniu būdu, jie gali gauti papildomas išmokas dalyvaudami taip vadinamose ekologinėse sistemose.
Išmokos yra dviejų rūšių – „gamybinės“, kurios nukreiptos tiek į gamtos apsaugą, tiek į tam tikrų ūkininkavimo sąlygų gerinimą (pvz., dirvožemio turtinimą, pesticidų taupymą ir pan.), bei „negamybinės“, kurios nukreiptos išskirtinai į sąlygų biologinei įvairovei gerinimą.
Iki šiol galiojo nuostata, kad jei tu dalyvauji gamybinėse priemonėse, privalai dalyvauti ir bent vienoje negamybinėje veikloje, kurios labiausiai prisideda prie aplinkosaugos.
Dabartiniu siūlymu siekiama šią sąsają panaikinti sudarant galimybę atsisakyti labiausiai prie gamtos išsaugojimo prisidedančių priemonių.
„Tai reiškia, kad nebeliks reikalavimo ūkininkui, gaunančiam papildomas išmokas iš valstybės, naudojančiam bendrą visų turtą – dirvožemį, vandenį – prisidėti prie gamtos atkūrimo.
Reikia suprasti, kad gamybinės priemonės apsimoka ūkininkams, jie labai dažnu atveju jas ir taip taiko, todėl papildoma paskata jiems kaip ir nereikalinga.
Tarkime, imkime kaip pavyzdį neariminę technologiją, kuri leidžia palaikyti dirvožemio struktūrą. Nemažai ūkininkų ją ir taip taiko, nes pirmiausia ji taupo kurą ir laiką – mažėja išlaidos.
Papildoma valstybės paskata tokioms priemonėms nebūtina, bet jei jau nutarta skirti paramą, turėtume prašyti daugiau – iš tiesų kažką padaryti vardan gamtos. Iki šiol taip ir buvo susiejant gamybines ir negamybines veiklas.
Be šio įpareigojimo retas ūkininkas įsės, tarkim, medingų augalų juostas, kurios reikalingos apdulkintojams išsaugoti ir pritraukti į savo ūkį natūralius kenkėjų priešus.
Jis turi gamtos klestėjimui skirti dalį savo žemės ir akivaizdžios momentinės finansinės grąžos už tai negauna. Būtent už tai ir turime mokėti kompensacijas.“ – aiškina J. Gulbinas.
Panašų matymą kaip nevyriausybininkai turi ir Lietuvos visuomenė.
Vasarą Baltijos aplinkos forumo užsakymu „Spinter research“ atliktos visuomenės apklausos duomenimis, net 61 % respondentų teigė, kad kompensacijas ūkininkams dėl gamtos išsaugojimo valstybė turėtų mokėti tik tada, kai aplinkos būklė gerinama – t.y. nepakanka palaikyti esamą būklę.
Silpnins apsaugos juostas – didės vandens tekinių tarša
Kita siūloma naujovė – mažinti vandens apsaugos juostas greta kanalų, kuriuose dalį metų laiko nebūna vandens.
Tai reiškia, kad kai kurie ūkininkai vėl galėtų suarti žemę iki pat kanalų, kuriais iš tręšiamų laukų chemikalai keliautų į upes, ežerus, galiausiai – į Baltijos jūrą.
„Svarbu suprasti, kad apsaugos juostos mažina taršą mūsų vandens telkiniams. Nesvarbu, kad kanalas būna be vandens sausuoju metų laiku, juo vis tiek teka teršalai rudenį ar žiemą.
Tiesa pasakius, didžiausi maistmedžiagių išsiplovimai vyksta būtent šaltuoju metų laiku – vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, kuomet grioviais teka vanduo ir teršalai iš laukų jais nuteka į mūsų vandens telkinius.“ – komentuoja J. Gulbinas.
Baltijos jūra yra kritinėje padėtyje. Jau dabar čia plyti viena didžiausių „negyvųjų zonų“, didesnė nei visa Lietuvos teritorija. Mokslininkų teigimu[1], žemės ūkis ženkliai prie to prisideda.
Trąšos iš laukų kanalais, upėmis pasiekia jūrą, sukelia eutrofikaciją (dumblių žydėjimą).
Supaprastinti reikalavimai sėjomainai ją imituoja
Labiausiai gamtininkus stebina pasiūlymas susilpninti įsipareigojimus sėjomainai. Ketinama beveik dvigubai mažinti plotą, kuriame privalo būti vykdoma sėjomaina – nuo 65 % iki 35 % ariamos žemės ploto.
Taip pat siūloma trumpinti sėjomainoje dalyvaujančios kultūros auginimo laiką, antrinius pasėlius (įsėlį, posėlį, tarpinius pasėlius per žiemą) laikyti sėjomainos bruožais.
Gamtosaugininkai visus šiuos siūlymus laiko apsimestine sėjomaina.
„Man čia visiškai nesuprantama. Sėjomaina – visiems ūkininkams šimtmečiais žinomas būdas palaikyti dirvožemio derlingumą. Ir patys ūkininkams atstovaujantys lobistai balsuoja už kažkokią sėjomainos imitaciją.
Juk ūkininkui jo dirvožemio derlingumas ir būklė turėtų būti pats svarbiausias dalykas, o be sėjomainos tai sunku pasiekti.
Kyla klausimas, ar tikrai komitetuose ūkininkams atstovaujantys lobistai gina jų, o ne išskirtinai stambiųjų grūdų kooperatyvų ir chemijos pramonės interesus.
Nauji pasiūlymai nukreipti į tai, kad žemė nespėtų atsistatyti, toliau būtų bloginama dirvožemio būklė, o tai ilgainiui lemtų ir dar gausesnį trąšų ir pesticidų naudojimą.
Mes privalome duoti laiko žemei atsigauti, leisti joje pakankamai ilgą laiką augti derlingumą grąžinantiems augalams.
Negalime tik imti, turime jei ne daugiau, tai bent tiek pat žemei grąžinti.“ – nusivylimo neslepia J. Gulbinas.
Strateginio žemės ūkio plano stebėsenos komitetas pritarė šiems siūlymams, tačiau juos dar turi patvirtinti Europos Komisija. Nevyriausybininkai kreipėsi į ją su prašymu atmesti šiuos gamtai ir visuomenei žalingus siūlymus.
[1] čia.
reiktų papildymo… jas ir taip taiko, todėl papildoma paskata išmokomis kaip ir nereikalinga
