Vilniaus senasis teatras 111-ąjį rudenį pradeda režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjeriniu spektakliu „Reforma“.
Rugsėjo 6, 8 dienomis Mažojoje salėje, rodoma juodoji komedija, pastatyta pagal paties režisieriaus parašytą pjesę, kuri persmelkta satyra, farsu, grotesku.
Spektaklio akiratyje – Europoje vykstantys vyksmai: migracija, pabėgėliai, įsigalintis globalus nereikalingumo sindromas ir į Lietuvos provinciją ateinantis „sodybų tuštėjimo metas“ – miestelyje uždaroma mokykla.
Grįžta lietuviškoji dramaturgija
Į Senąjį teatrą grįžta lietuviškoji dramaturgija – režisierius Agnius Jankevičius spektaklį pastatė pagal savo to paties pavadinimo pjesę. Anot režisieriaus, idėja rašyti „Reformą“, kilo 2018-aisiais Slovėnijoje repetuojant performansą, kuomet paskambinusi sesuo pasakė, kad jo gimto miestelio Skapiškio pagrindinę mokyklą verčia pradine.
A. Jankevičius: „Kilo grėsmė, kad ją apskritai uždarys. O tai reiškė, kad jaunimo miestelyje neliks. Miestelis mirs. Žinia mane sukrėtė. Prisiminiau mokytojų protestus Vilniuje, kai jie pro langą įlipo į ministeriją. Tuo metu aštri buvo ir Europoje dar 2015 m. prasidėjusi masinė migracija, kuri ligi šiol skaldo visuomenę. […] Taip ir pradėjo „rašytis“ siužetas, charakteriai.“
„Mokyklų tuštėjimo meto“ problema provincijoje yra itin skaudi, kelia nevienareikšmiškų klausimų, kelia emocijas, ir tai galima suprasti – švietimo reformos iš daugelio miestelių atima jaunystę, potencialą. Pjesė sociali, aktyvi, kelianti klausimus, reaguojanti į šiandienos skaudulius, ji paremta dokumentika, realiais faktais.
Beje, „Reformos“ ištrauka birželio mėnesį buvo suvaidinta Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurse Varėnoje ir jau tuomet susilaukė visuomenės, mokytojų reakcijų.
Migracija, nereikalingumo sindromas ir tuštėjanti provincija
Spektaklio „Reforma“ akiratyje – Europoje, kurios neatsiejama dalis yra ir Lietuva, vykstantys vyksmai. Migracija kaip reiškinys yra bėda, bet dar svarbesnė ir vis stiprėsianti bėda – įsigalintis globalus nereikalingumo sindromas.
Nereikalingumas tiek visuomenine, tiek egzistencine prasme yra destruktyvus ir negali pasiūlyti sprendimų padėčiai pakeisti. Nereikalingumas gimdo dar didesnę destrukciją, absurdą ar net smurtą.
Į Lietuvos provinciją ateina sodybų tuštėjimo metas ir tai jokia metafora. Tai neaplenkė ir Skakiškio miestelio. Kadaise garsėjęs šviesiais savo vidurinės mokyklos absolventais, sūrių ir sviesto gamykla, dabar miestelis vegetuoja, bet skakiškiečiai nepraranda vilties.
Jų gretose dar liko kūrybingų, naujovėms atvirų, svajojančių žmonių, kurie miesteliui neleis tapti vaiduokliu. Kas tie žmonės? Tai trys Skakiškio mokyklos mokytojos, kurios sukurpia planą, kaip miestelį paversti nauja Pažadėtąja žeme.
Satyra, groteskas, farsas
Režisieriaus pasiteiravus, kodėl apie „išsivaikščiojančią Lietuvą“ kalba per juoko prizmę, lakoniškai atsakė sena korėjiečių patarle: „Juokis – ir visas pasaulis juoksis su tavimi, verk – ir liksi vienišas“.
„Reforma“ aštriai, satyrine forma kalba apie nevienareikšmišką pabėgėlių klausimą, nereikalingus žmones, kurie yra tarp mūsų. Iš esmės nurašyti yra visi pagrindiniai veikėjai. Blogi veiksmai gimdo blogus veiksmus. Nertinkami poelgiai – netinkamus poelgius, o juk viskas daroma norint išlikti.
Spektaklio keliami klausimai liečia tiek Europoje vykstančius globalius pokyčius, tiek žmogaus vertės, orumo, jautrumo ir savanaudiškumo klausimus. Beje, spektaklio kūrėjams artima animacinio filmo „Pietų parkas“ bei Rojaus Andersono filmų „Gyvenimo trilogija“ išraiška.
Mokytojų kelionė iš nebūties didelių vilčių ir lūkesčių link
Iš kelių segmentų parašyta pjesė „nuotykis“ arba „road play“ – tai mokytojų kelionė iš nebūties didelių vilčių ir lūkesčių link, kuri baigiasi grįžimu į tą patį atskaitos tašką: „O kas toliau?“
Nors pjesėje vaizduojami atsitikimai tikri, tačiau pačios mokytojos prototipų neturi. Premjera įvyks tuojau po rugsėjo 1-osios, Mokslo ir žinių dienos. Ir neatsitiktinai – spektaklis kviečia apmąstymams ir pokalbiui.
A. Jankevičius buvo atviras: „Susidūrimas su mokytojų reakcijomis būtų labai reikalingas šiam spektakliui, gal net būtų prasminga pakviesti juos į „Reformą“ ir spalio mėnesį, per Mokytojo dieną. Ir būtinai likti pasikalbėti su tokiais nepaprastais žiūrovais po spektaklio.“
Senasis teatras ir naujajame, 111-ame, rudenyje ketina tęsti pokalbių ratą „Mažoji scena“, atvirus pokalbius, kuriuose kalbama svarbiais, nepatogiais klausimais, taip siekdamas būti aktyviu, veikti visuomenę, tikrovę.
Agnius Jankevičius (g. 1979 m.) – teatro režisierius, aktorius, mokytojas, vienas Lietuvos teatro režisūros viduriniosios kartos lyderių, per daugiau nei 20 metų režisavęs spektaklius daugelyje Lietuvos profesionalių teatrų, sukūręs vaidmenų teatre ir kine.
Tai ir ne pirmasis režisieriaus susitikimas su Vilniaus senojo teatro trupe. VST A. Jankevičius sukūrė spektaklius „Prakeikta meilė“ (2010), „Gronholmo metodas“(2013), „Ledas“ (2015), „Idiotas“ (2018), „Kankinys“ (2024).
Režisieriaus spektakliams būdingi deformuoti veikėjų įvaizdžiai, užaštrinta plastinė bei vokalinė raiška, kritiška politinė ir socialinė laikysena, siekis suvokti ir perteikti savo kartos pasaulėjautą.
Režisierių domina žmogus, atsidūręs už visuomenės ribų, patvorinis, nepritapėlis.
Spektaklio kūrybinėje komandoje savo srities profesionalai: videomenininkas – Arvydas Gudas, šviesų dailininkas – Deividas Janavicus. Spektaklyje vaidina Vilniaus senojo teatro aktorės: Edita Gončarova, Božena Aleksandrovič, Gabrielė Baubaitė.
Spektaklis rodomas lietuvių kalba.
