V. Zelenskis. Kas linki mūsų žemei blogo, sulauks jo savo namuose

Brangioji tauta!

Ukrainiečiai visada grąžina skolas. Ir tas, kas linkėjo mūsų žemei blogo, sulauks jo ir savo namuose. Su palūkanomis. Tas, kas nori mūsų žemėje sėti blogį, jo vaisius skins savo teritorijoje.

Tai ne pranašystė, ne piktdžiuga, ne akla keršto dvasia, o dėsningumas. Teisingumas. Bumerangas blogiui. Ir jo skleidimas prasidėjo netoli tos vietos, kur įrašau šį kreipimąsi. Sumos sritis. Mogrica. Pselo upelis. Kelios dešimtys kilometrų nuo mūsų sienos.

Sienos tarp Ukrainos ir nelaisvės, tarp gyvenimo ir mirties. Sienos tarp nepriklausomos Europos valstybės ir didžiausios pasaulyje teroristinės organizacijos.

Prieš 913 dienų, įskaitant ir Sumos sritį, Rusija atėjo pas mus su karu. Pažeidė ne tik suverenias sienas, bet ir žiaurumo bei sveiko proto ribas. Nesuskaičiuojamai trokšdama vieno – sunaikinti mus.

Vietoj to šiandien mes švenčiame 33-ąją Ukrainos nepriklausomybės dieną. O tai, ką mūsų žemėje nešė priešas, dabar grįžo į jo namus. Ir tas, kuris norėjo paversti mūsų žemes buferine zona, turi galvoti, kad jo šalis netaptų buferine federacija. Tokia yra nepriklausomybės atsakomoji reakcija.

Ji atkeršija už mūsų taikius gyventojus, kuriems krenta aviacijos bombos ir „Kinžal“ raketos, už mūsų žilus tėvus, už mūsų vaikus, priverstus mokytis po žeme. Už visus mūsų žmones, kurie niekada gyvenime nenorėtų žinoti tų prakeiktų vietų pavadinimų: „Savasleyka“, „Olenya“, „Engelsas“. Bet, deja, ukrainiečiai juos žino. O todėl ir mūsų priešas žinos, kas yra ukrainietiškas atsakas. Vertas, simetriškas, ilgo nuotolio. Jis žinos, kad į kiekvieną Rusijos tašką, kuris kelia grėsmę mūsų valstybės ir mūsų žmonių gyvybei, anksčiau ar vėliau atskris ukrainietiškas atsakas.

Jų išblukusios lyderio akys suvokia visą pasaulį kaip pilką zoną. Bet mes neleisime paversti pilka zona žemių, kur pagal teisę turi būti mėlynai geltona vėliava. Sergantis senis iš Raudonosios aikštės, kuris nuolat grasina visiems raudonu mygtuku, nediktuos mums savo raudonųjų linijų. Kaip gyventi, kokiu keliu eiti ir kokį pasirinkimą daryti, nuspręs tik Ukraina ir ukrainiečiai. Nes taip veikia nepriklausomybė.

Ukraina vėl stebina. Rusija vėl elgiasi kaip įprasta. Taip iš esmės pasaulio žiniasklaida vaizduoja įvykius Kursko srityje. Jie rodo, kaip Rusija elgiasi su savo piliečiais, kuriuos vadina „gyventojais“. Kaip būtent Rusija „nepalieka“ savų. Kaip jų kariai plėšia savo parduotuves. Taip Putin’o Rusija atrodo viso pasaulio akyse. Ir lygiai taip pat visas pasaulis mato, kaip mūsų kariai duoda vietiniams žmonėms vandens, maisto, vaistų, o jie sako: „Gerai, kad dabar čia esate jūs, o ne Kadyrovo žmonės“. Taip atrodo Ukrainos orumas. Civilizuotumas. Mūsų nepriklausomybės dorybė.

Prieš 33 metus Ukraina atgimė pasaulio žemėlapiuose, o šiandien Ukraina užkariauja viso pasaulio širdis. Įkvepia drąsa. Tarnauja pavyzdžiu, kaip nebijoti Putino. Ir vienija pasaulį aplink savo, ukrainietišką požiūrį: XXI amžiuje teroristai turi ilsėtis Hagoje, o ne Valdajo kalnuose. Ir niekas pasaulyje nebesakys: „Where is Ukraine?“ („Kur yra Ukraina?“). Nes dabar kiekviename žemyne sako: „Ukraine must win“ („Ukraina turi laimėti“).

Tai įkrauna mūsų nepriklausomybę. Mūsų Ukrainą. Jai nereikia svetimų sričių. Mums reikia taikos ir ramybės mūsų žemėse. Išilgai visos mūsų 6992 kilometrų sienos. Sausumoje, jūroje, ore, šalies viduje – visur, kur mes stovėsime gindami savo vertybes.

Kaip tai daro mūsų kariai. Visose fronto ir valstybės sienos kryptimis, kuriuos simbolizuoja pasienio stulpai. O mūsų valią ir kovą simbolizuoja mūsų žmonės – mūsų gynėjai, mūsų atramos. Tie, ant kurių pečių laikosi Ukraina. Laikosi Charkove, Kupjanske, Zaporožėje, laikosi Chersono srityje. Pokrovske, Torecke, Časov Jare. Lymane, Severske, Kramatorske, Kurachovsko, Vremevsko, Guliajpolio ir Orechovsko kryptimis. Taip plaka nepriklausomybė.

Ir visiems mūsų kariams šiandien noriu pasakyti: linkiu stiprybės! Ir dėkoju jums, vyrai! Kai reikėjo ginti Ukrainą, jūs trumpai pasakėte: „plius“. Nuo tada 913 dienų iš eilės „minusuoji“ okupantus. Tik jūs žinote, kiek už sausos statistikos apie priešo nuostolius iš tikrųjų stovi pastangų, prakaito, kraujo ir jūsų ypatingai sunkaus darbo. Tik jūs žinote, ką iš tikrųjų reiškia laikyti poziciją. Ką reiškia „visą dieną mus apšaudo priešo artilerija ir aviacija“. Ką reiškia stovėti tvirtai, nepaisant to, kad „orkai veržiasi“. Jūs išsaugojote ir saugote mūsų nepriklausomybę.

Dėkoju kiekvienam, kuris padeda mūsų kariams ir mūsų valstybei, visiems, kurie gyvena ir dirba, kad dirbtų ir gyventų nepriklausomybė. Mūsų medikams, mūsų gelbėtojams, mūsų ugniagesiams, energetikams, mūsų savanoriams ir verslininkams, policininkams ir ūkininkams, geležinkelininkams, mokytojams ir mokiniams. Visiems. Ukrainiečiams ir ukrainietėms čia, ukrainiečiams ir ukrainietėms užsienyje, kurie padeda, randa, siunčia tai, kas reikalinga, pasakoja pasauliui apie Ukrainą. Ir visiems, kas yra su Ukraina laikinai okupuotose mūsų teritorijose.

Visiems ukrainiečiams ir ukrainietėms, kurių stiprybė neturi ribų, kurių valia beribė. Visiems, kuriems esu be galo dėkingas. Ir šiandien. Ir už kiekvieną iš 913 šios karo dienų. Už kiekvieno jūsų darbą. Už tai, kad įrodote: nepriklausomybė yra kiekvieno darbas. Ir ji turi daug dimensijų. Kiekvieną iš jų reikia iškovoti, kad apgintume visapusišką nepriklausomybę. Tai ekonominė, tai energetinė nepriklausomybė. Tai dvasinė Ukrainos tautos nepriklausomybė. Ir šiandien Ukrainos stačiatikybė žengia žingsnį į išsivadavimą nuo Maskvos velnių.

Tai ir teisingumo įgyvendinimas dėl nepriklausomos Ukrainos apdovanojimų, kurių daugiau niekada nedėvės tie, kas ją išdavė. Tai teisingumo įgyvendinimas už užsienio herojus, kurie gina Ukrainą fronte ir nusipelno ukrainietiškos pagarbos – mūsų pilietybės. Tai negrįžtami procesai, kuriuos mes šiandien paleidome. Taip stiprėja nepriklausomybė.

Ir tvirta siena turi būti tarp mūsų ir priešo, o tarp ukrainiečių nebus jokių sienų. Nes Ukraina yra kiekviename iš mūsų. Nepriklausomybė – kiekviename iš mūsų. Ir susivieniję mes galime laimėti. Tai parodė vasario 24-oji. Parodė 2022 ir 2023 metai. Parodo ir šie metai. Mes atsilaikėme, atlaikėme ir davėme atkirtį priešui, o dabar darome tai jo pelkėse.

Mes žinome, kas yra nepriklausomybė. Kaip sunku ją atkurti. Kaip sunku ją apginti. Bet mes žinome: viskas priklauso nuo mūsų.

Mes žinome, kaip atrodo nepriklausomybė.

2022 m. vasario 24 d. rytą ji buvo mūsų žvilgsniuose.

Šiandien nepriklausomybė yra apkasuose visomis kryptimis. Ji yra mūsų miestuose ir kaimuose: kiekviename epizode, kai randame geriausia savyje, randame savyje Ukrainą ir kovojame už ją.

Nepriklausomybė šiandien turi pavargusias akis, kurios matė viską. Nepriklausomybė šypsosi, kai ukrainiečiams pasiseka. Nepriklausomybė – tai tyla, kai prarandame savo žmones.

Nepriklausomybė – tai priesaika niekada nepamiršti žuvusių didvyrių. Nepriklausomybė turi dūmų ir dulkių skonį mūšio lauke ir civiliniame gyvenime.

Nepriklausomybė nusileidžia į slėptuvę per pavojaus signalą, kad atsilaikytų ir pakiltų į viršų vėl ir vėl pasakyti priešui: jums nieko nepavyks. Nepavyks. Nesuksite. Ir už viską atsakysite.

Taip mes jaučiame laisvę. Taip atrodo Ukraina. Taip atrodo nepriklausomybė. O štai taip ji skamba:

Su nepriklausomybės diena, ukrainiečiai ir ukrainietės!

Šlovė Ukrainai!