Vaikų prie ekranų praleidžiamas laikas tapo tokia opia problema, jog kai kurios šalys ją spręsti imasi net valstybiniu lygiu. Pasaulinio inovacijų lyderio reputaciją turintis Singapūras neseniai paskelbė įvesiantis ribojimus, kurie mažyliams iki šešerių metų draus piktnaudžiauti išmaniaisiais įrenginiais. Technologijų ekspertai ir psichologai teigiamai vertina šiai temai skirtą dėmesį, tačiau ragina su draudimais neperlenkti lazdos – prievarta sukuria tik problemos sprendimo iliuziją, o tikrasis jos efektas neretai būna visiškai priešingas.
„Trumpalaikiai ekrano laiko ribojimai kartais gali būti veiksmingi, norint nutraukti sveikatai ir įvairioms veikloms kenkiantį piktnaudžiavimo ciklą, bet tai neturėtų būti pagrindinė ugdymo priemonė. Žalingus skaitmeninių prietaisų naudojimo įpročius vaikui dažnai nesąmoningai ugdo patys tėvai, todėl į vėlesnius bandymus šias auklėjimo spragas lopyti draudimais jaunuoliai reaguoja kaip į nepelnytą bausmę. Dėl šios priežasties priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių patariama mažinti pasitelkiant tarpusavio pasitikėjimą ir apeliuojant į paties jaunuolio sąmoningumą“, – teigia „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovė Julija Markeliūnė.
Ekrane – ne vien žaidimai
Linkstant griežtai apriboti vaikų laiką prie ekranų, svarbu suprasti, jog tokiais veiksmais tėvai savo atžaloms savotiškai priveria „langą“ į aplinkinį pasaulį. Šiandien virtualioje erdvėje jaunuoliai ne tik pramogauja ar „mirksta“ socialiniuose tinkluose, bet ir bendrauja, mokosi užsienio kalbų ar lavina kitus įgūdžius. Negalint tobulėti ir palaikyti kontakto su draugais, vaikui gali pasireikšti nerimas, tapti sunkiau pritapti prie bendraamžių, todėl šį veiksmą reikėtų atsakingai pasverti.
Trylikametė Medeina Mantulovaitė atskleidžia, jog „YouTube“ žiūrėjimas išmaniuosiuose įrenginiuose labai padėjo tobulinti anglų kalbą, o specialiose programėlėse pramokusi šios kalbos gramatikos ji pasiryžo dar didesniam iššūkiui – korėjiečių kalbos mokymuisi, naudojant „Duolingo“ aplikaciją. Paauglė taip pat neapsiriboja kalbų lavinimu ir virtualioje erdvėje nuolat susiranda naujų prasmingų veiklų, tokių kaip rankdarbių dirbtuvės ir virtualūs grojimo pianinu pradmenys. Visgi, dėl tėvų įvestų prie ekrano praleidžiamo laiko apribojimų jai nuolat tekdavo rinktis tarp daugybės hobių ir veiklų.
„Tėvams įvedus ribojimus, buvau vienintelė klasėje, kuriai taikomi tokie draudimai. Tuo metu jaučiau pyktį ir gėdą, jog pati negaliu kontroliuoti savo laiko. Kiekvieną kartą prisėdus prie išmaniųjų įrenginių, galėjau išsirinkti vieną iš maloniausių veiklų, todėl kur kas mažiau laiko skyriau kalbų mokymuisi. Dar blogiau, jog laiką prie ekrano pradėjo lydėti nerimas ir nuolatinis žiūrėjimas į laikrodį, bandant iki ribojimų pradžios suspėti atlikti viską, ką buvau suplanavusi“, – ne pačiais maloniausiais įspūdžiais dalinasi M. Mantulovaitė.
Ribojimai veikia tik ribotą laiką
Nors virtualios tėvų auklės kurį laiką veikė, M. Mantulovaitė galiausiai rado būdą pergudrauti ribojimus. Ilgai kęstas „ekrano badas“ virto noru atsigriebti, o netrukus pasireiškė ir to nulemti šalutiniai efektai. Mergina pradėjo jausti pykinimą, galvos skausmą ir svaigimą.
„Apriboję ekrano laiką, vaikui netiesiogiai pasakome, jog naudojimasis išmaniuoju telefonu ar kompiuteriu yra labai ypatinga ar netgi magiška veikla. Tokiu būdu sukuriamas uždraustas vaisius, kurio vaikas sieks visais įmanomais būdais“, – padėtį aiškina „InMedica“ klinikos Psichikos sveikatos centro psichologė Milda Linaburkytė.
Anot „Telia“ ekspertės J. Markeliūnės, kasdienį ekrano laiko ribojimą jaunuoliai neretai gali apeiti įrenginio nustatymuose pakeitę laiko zoną ar laiką atsukę pora valandų atgal. Nepavykus to padaryti, gali sekti bandymai atkurti gamyklinius nustatymus, iš naujo nustatant įrenginį be tėvų įvestų ribojimų ir atkuriant duomenis iš atsarginės kopijos. Išvardintų triukų kraitį galima papildyti ir vidinių programėlių naršyklių naudojimu. Net jei pagrindinėje įrenginio naršyklėje aktyvuoti turinio filtrai, vaikai į savo „Gmail“ el. pašto dėžutę gali išsiųsti norimą pasiekti nuorodą ir ją atverti pačios aplikacijos viduje, išvengiant „raudonų švyturėlių“ ir blokavimo.
Būtent dėl šios priežasties ribojimus siūloma pasitelkti tik išimtiniais atvejais. Psichologės M. Linaburkytės teigimu, trumpalaikė ekrano laiko „dieta“ paaugliui gali būti naudingi tada, jei tėvai pastebi, kad jų atžala įniko į žalingą turinį, skundžiasi galvos skausmais arba nuo nekontroliuojamo išmaniųjų naudojimo pradėjo kentėti mokslai ar fizinis aktyvumas. Tačiau, turint omenyje jaunosios kartos sumanumą, į šią priemonę nuo pat pradžių reikėtų žiūrėti tik kaip į laikiną sprendimą, leidžiantį atžalai sugrįžti į sveiką gyvenimo ritmą.
Psichologei antrina ir M. Mantulovaitė, kuri tėvams prisipažinusi apie ribojimų pergudravimą ir sutarusi, kad nuo šiol pati bus atsakinga už savo laiką prie ekranų, pajuto ne vieną teigiamą pokytį.
„Laisvė suteikia daugiau galimybių internetą išnaudoti ne tik pramogai, bet ir ugdyti savo laiko planavimo, savarankiškumo kompetencijas, išmokti naujų dalykų. Kai žinau, kad pati esu atsakingą už savo laiką, jaučiu paskatinimą ir motyvaciją išnaudoti jį kaip įmanoma naudingiau“, – pasakoja paauglė.
Alternatyva ribojimams – tarpusavio pasitikėjimas
Psichologė M. Linaburkytė teigia, kad polinkį į žalingą naudojimąsi išmaniaisiais mažiesiems dar vaikystėje neretai išugdo patys tėvai. Norėdami užimti vaiką kelionėje ar jį nuraminti, tėvai nevengia prieš jo akis pastatyti planšetę ar išmanųjį telefoną.
„Tačiau vaikui paaugus ar pradėjus eiti į mokyklą, ekrano laikas staiga apribojamas be jokios atžalai suprantamos priežasties. Vaikas savo atžvilgiu pradeda jausti neteisybę ir tarsi klausia, kodėl anksčiau tai buvo galima, o dabar nebe? Todėl norint išvengti šio paradokso, mažylį su ekranais reikėtų supažindinti ne anksčiau, nei sukaks treji, ir startuoti nuo pačios mažiausios ekrano laiko normos, o ne atvirkščiai. Ikimokyklinio amžiaus žmogui ši norma yra 1–1,5 val. per dieną, o pradėjus eiti į mokyklą, ją galima kilstelėti iki 2 val. Nuoseklus ekrano laiko didinimas atliepia augančius vaiko skaitmeninius poreikius ir apsaugo nuo priklausomybės formavimosi“, – kalba M. Linaburkytė.
Žinovį pažymi, kad vaikui žengiant pirmuosius žingsnius virtualioje erdvėje, tėvai turėtų būti šalia ir kartu kurti atsakingo naudojimo taisykles. Domėdamiesi atžalos skaitmeninėmis veiklomis, padrąsindami jį dalintis patirtais įspūdžiais ir patikinę, jog susidūręs su sunkumais vaikas bet kada gali kreiptis į juos, tėvai su juo gali užmegzti pasitikėjimu paremtą ryšį.
„Galų gale, reikėtų nepamiršti, kad besivystančių asmenybių įpročius taip pat labai smarkiai formuoja aplinka. Jei šeimos nariai vakarus leidžia skirtinguose namų kampuose, įnikę į ekranus, o iš vaiko paimti telefono ateina tėvas, pats kitoje rankoje laikydamas išmanųjį, sveiko naudojimosi režimo greičiausiai suformuoti nepavyks. Norėdami kažko išmokyti savo vaiką, jam pavyzdį turime rodyti patys. Todėl žalingo naudojimo prevencijai šeimoje labai naudinga sutarti valandą, kuriai atėjus visi šeimos nariai padeda prietaisus į šalį ir laiką leidžia bendraudami ar užsiimdami kitomis nevirtualiomis veiklomis“, – pataria psichologė.
