V. Sinica. Istorinė tiesa

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) paskelbė naujausią oficialią išvada apie Kazį Škirpą. Išvada pateikta vadinamajai Desovietizacijos komisijai, bet prieinama ir viešai. Ją parengė dr. Alfredas Rukšėnas, pasirašė dr. Arūnas Bubnys – du rimčiausi nacistinės okupacijos laikotarpio tyrinėtojai.

Škirpai tapus nuolatinių apkalbų ir kontraversijų taikiniu šią išvadą kaip ekspertinės institucijos lemiamą žodį reikia perskaityti kuo daugiau žmonių, ypač abejojančių dėl asmenybės vertinimo. Vargiai gali būti kas autoritetingesnio šia tema. Kam įdomu giliau ir plačiau, galima ir dr. Simono Jazavitos monografiją apie Škirpą perskaityti.

Neabejoju, kad kaip ir ankstesnes ideologiškai nepatogias, rezistentų juodinimui trukdančias LGGRTC išvadas puls niekinti ir šmeižti visokie Šepečio tipo istorikai, net nesispecializuojantys nacistinės okupacijos tyrimuose. Taip jau ne kartą buvo.

Neabejoju, kad būtent tokios garbingos ir drąsios išvados apie juodinamus rezistentus yra pagrindinė priežastis, kodėl atminimo lentas jiems daužantys ir Fainai Kukliansky atvirai pataikaujantys valdantieji taip nekenčia Genocido centro ir siekia jo sunaikinimo.

Prieš metus per pirmąjį Vilniaus istorinės atminties komisijos posėdį kolega istorikas jo metu sakė, kad Škirpos įamžinimas problemiškas, nes jo vertinimas kontraversiškas. Perskaitykite šią išvadą ir daugmaž suprasite, kad objektyviai kontraversijos nėra. Nėra jokių įrodytų faktų apie konkrečiai jo (ne kažkokios kolektyvinės atsakomybės ar galimai numatomus) veiksmus prieš Lietuvos žydus ar nacių okupacijos naudai. Tuo tarpu pernai atliktas Vilmorus tyrimas aiškiai parodė, kad Vilniuje Škirpos įamžinimui prieštarautų viso labo 7 proc. gyventojų. Taigi kontraversijos nėra ir subjektyviai, tai tik progresyvaus burbulo, taikančio šiandienos standartus praeičiai, įspūdis.

Baikime save juodinti ir kaišioti pagalius į ratus teisingumui. Škirpa turi būti įamžintas. Atminimo lenta tam yra absoliutus padorumo minimumas.