Liberalizmas ir totalitarizmas atrodo priešingiausios sąvokos, kokios tiktai gali būti. Liberalizmas nuo seno pabrėžia asmens ir jo laisvių pirmenybę tiek bendruomenės, tiek valstybės atžvilgiu. Totalitarizmas – tai sistema, kur tikro, o dažniau – tariamo bendrojo gėrio vardan asmens laisvės aukojamos.
Deja, tai – tik teorija. Šiuolaikinės santvarkos, vadinamos liberaliosios demokratijos vardu, vis labiau varžo nuomonių laisvę svarbiausiais moraliniais, kultūriniais ir socialiniais klausimais. Atgimsta ostrakizmas „cancel“ kultūros pavidalu, kai alternatyvios nuomonės raiška užtraukia sankcijas, atimant darbą, karjeros galimybes ir vietą visuomenėje, o kai kur lemia ir baudžiamąją atsakomybę.
Vytauto Radžvilo tipo konservatoriai teigia, jog liberalai, sunaikinę konservatyvių bendruomenių ryšius ir pakeitę jas vienišų ir pasimetusių individų masėmis, išvalė kelią totalitarams. Iš tiesų viskas gerokai blogiau. Liberalai patys tapo totalitarais, užuot užleidę kelią kitoms jėgoms. Totalitarizmas glūdi pačioje liberalizmo šerdyje ir liberalizmo kelias į totalitarizmą – nuoseklus, o ne anomalus.
Džono Loko (John Locke) liberalizmas išplaukė iš konservatyvaus motyvo – paaiškinti ir pagrįsti laisvų žmonių ryšius, jungiančius juos į visuomenę ir valstybę. Jo visuomenės sutarties idėja, vėliau išgryninta ir išplėtota prancūzų švietėjų, kiek nuvertino prigimtį ir paveldą kaip visuomenės pagrindus, tačiau savo esme ši idėja skirta įtvirtinti, o ne paneigti visuomeninį junginį.
Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) pasuko liberalizmą visiškai priešinga linkme. Jis siekė išlaisvinti individą nuo bendruomenės, visuomenės ir valstybės konvencijų, politinių ir kultūrinių normų, kiek tik tai įmanoma. Individas jam buvo visų dalykų matas ir atskaitos taškas. Kaip tik čia prasidėjo problemos. Individų visuomenėje – daugybė, o valstybei vienaip ar kitaip tenka spręsti bendrus reikalus. Kaip pasirinkti iš gausybės individualių vertybių ir interesų, kurie vieni kitiems radikaliai prieštarauja?
Liberalioji teorija formavosi kaip opozicija ankstyvojoje modernybėje vyravusioms konservatyvioms sistemoms. Ši teorija ne taip ir blogai paaiškina, kaip išlaisvinti žmogų iš autoritarinių ir paternalistinių režimų bei konvencijų. Problema kyla, kai patys liberalai tampa valdančiąja sistema. Panašu, kad šie atvejai liberalizmo klasikoje nėra deramai išmąstyti. Peršasi klausimas, ar galima opozicija liberalizmui?
Iš to plaukia antriniai klausimai, turintys tiek teorinės, tiek ir praktinės reikšmės. Kas laukia žmonių su kitokiais tikslais ir svajonėmis, kuriems tenka gyventi santvarkoje, sukurtoje pagal pačių liberalų tikslus ir svajones? Kaip liberali valstybė turėtų elgtis tokių žmonių atžvilgiu? Kas turi vykti, kai žmonės su kitokia vertybių sistema apsispręs pasipriešinti liberalų vertybių sistemai?
Abejotina, ar liberalizmo užvaldytas protas apskritai pajėgus rimtai svarstyti tokius klausimus. Liberalizmas – tai politinis, kultūrinis ir ekonominis solipsizmas. Tipiškas liberalas pirmiausiai mąsto apie save, o po jo ar aplink jį – nors ir tvanas. Vis labiau slinkdamas į kairę liberalizmas kuria Kito stabą, tačiau akivaizdu, jog tas Kitas – tai pats liberalas arba tas, kurį tikimasi paversti liberalu, bet ne liberalizmo oponentas. Oponentas yra Šis, privalantis priimti Kitą ir pertvarkyti savo normas pagal jį.
Tai nuosekliai veda prie trečiojo Džono – Džono Rolso (John Rawls) išvadų, jog liberalioje visuomenėje ir valstybėje politiniai sprendimai turi būti moraliai ir aksiologiškai neutralūs. O tokių sprendimų tiesiog nebūna. Čia ir slypi liberalaus totalitarizmo paslaptis. Neutralumo reikalaujama tik iš liberalizmo kritikų ir oponentų, o patys liberalai sprendžia, kas geriau visiems kitiems. Nors Dž. Rolsas pasirodė tik XX a., šiuo keliu liberalai žengia mažų mažiausiai nuo XVIII a. pabaigos.
Liberalizmas „išlaisvino“ žmogų iš tautinių, religinių ir kultūrinių apibrėžimų, tačiau iškėlus ant pjedestalo žmogų teko jį kaip nors apibrėžti. Vietoje istoriškai susiklosčiusios apibrėžimų gausos ir įvairovės pateiktas redukuotas ir universalizuotas žmogaus apibrėžimas: tai – protaujantis gyvūnas su visomis gyvūnui būdingomis savybėmis, tik didesnio proto, suvokiamo grynai instrumentine prasme.
Iš to plaukia iliuzijos, kad kiekvienas žmogus – pripažindamas tai ar neigdamas – siekia laimės sau tais pačiais principais. „Visi“ nori praturtėti. „Visiems“ reikia lytinių malonumų. „Visi“ trokšta gyventi smagiai ir be rūpesčių. Pagaliau, „kiekvienas“ pirmiausiai galvoja apie save.
Universalijų paieškos nėra blogis. Tai daroma, mažų mažiausiai, nuo apaštalo Pauliaus laikų. Problema kyla, kai universalijos išplaukia iš subjektyvių nuostatų. Kai universalizuojamas egoizmas, materializmas ir hedonizmas, tai žmogiškumas ir žmoniškumas tiesiog nuskurdinami. Nebūtin stumiama visa tai, kas žmogų daro kilnia ir garbinga asmenybe: altruistinė meilė, pareiga, aukojimasis, objektyvios tiesos ir prasmės paieškos, kultūrinės tapatybės ir patriotizmas. Pasaulis apribojamas smulkiu „aš“.
Jei žmogui būtų tiesiog leista gyventi savanaudišką ir gyvulišką gyvenimą, tai dar būtų pusė bėdos. Problema ta, kad žmogus įpareigojamas gerbti tokį gyvenimo būdą ir turinį. Kritiškai vertinti liberalų idealus ir siūlyti alternatyvas jiems vis griežčiau draudžiama. Konservatyvi, krikščioniška ar tautiška pozicija persekiojama vos tik perkeliama į viešąsias erdves. Su ja kovojama kaip su opijumi liaudžiai.
Liberalizmas išvengė slinkties į totalitarizmą tik ten, kur jis žengė koja kojon su konservatizmu. Iš liberalaus rinkinio čia perimti politiniai ir ekonominiai principai, iš konservatizmo – etika ir kultūra. Pastarieji sandai buvo pagrindas, pirmieji – antstatas. Tai – anglosaksiška patirtis. Frankogermaniška patirtis – priešinga: liberalizmas ir konservatizmas čia atskirti vienas nuo kito. Prancūzijoje liberalizmas jau pirmoje praktikų kartoje atsiskleidė jakobinų totalitarizmu. Vokietijoje spėta liberalizmą užgniaužti.
Liberalai, iškėlę idėją apie laisvą visuomenės sutartį, užmiršo paaiškinti, ką daryti su tais, kurie atsisako sutarti. Empatijos stoka tėvynainiams, kurių idealai priešingi liberalizmui, pastarąjį verčia despotiška sistema. Vien abejonė kosmopolitiniu ir genderiniu rojumi užtraukia bausmę. O įžvalgos stoka kitų kultūrų atstovų tikslų ir svajonių atžvilgiu užtvindė liberalias visuomenes antiliberaliais elementais iš svetur. Taip liberalizmas artėja link žlugimo drauge su savo užvaldytomis tautomis.
Liberalūs atvykėliai – retenybė, kaip ir atvykėliai, tapę juos priėmusių šalių patriotais. Kiti gi laukia, kada demografiškai taps lemiančia dauguma ir vietoje liberalaus rojaus susikurs savąjį. Iliuzija, kad visiems žmonėms reikia to paties, atsigręžia prieš patį liberalizmą.
Kai kuriose šalyse šis procesas jau pernelyg pažengęs, kad jį būtų galima sustabdyti. Liberalizmu apsikrėtusios tautos pralaimi demografinį ir kultūrinį karą su atvykėliais. Dar viena karta – ir tos tautos liks tik istorijoje. Kitose šalyse padėtį dar įmanoma ištaisyti. Liberalizmas čia klesti tik tyliosios daugumos dėka. Ši dauguma protestuoja ignoruodama liberaliąją mažumą, dėl ko ši įgalinama valdyti. Belieka šviesti ir burti tyliąją daugumą, kad ji pakiltų ir nušluotų siaurutį liberalųjį sluoksnį.
Antanas Maceina taikliai įžvelgė, jog liberalizmas yra socializmo tėvas ir komunizmo senelis. Visgi teiginiai, jog šiandieniniai liberalai tėra jais apsimetę komunistai, teisingi tik iš dalies. Retas šių laikų liberalas remiasi Karlu Marksu (Karl Marx) ar Herbertu Markuze (Herbert Marcuse), užtat dažnas puikiai žino, ką rašė Dž. S. Milis ar Dž. Rolsas. Tai, kad praktikoje nūdienos liberalas atsiduria arčiausiai H. Markuzės, lemia ne tiesioginė pažintis, pagarba ar sekimas, o logikos dėsniai, nuosekliai einant žmogaus suvisuotinimo keliu.
Didelė tikimybė, jog Dž. Loką dabartinis liberalizmas šiurpintų, Volteras (Voltaire) dėl jo kraipytų galvą, o Dž. S. Milis tyliai raustų iš gėdos. Kai kurie liberalai svajojo apie apšviestąjį absoliutizmą, bet sekuliari ortodoksija, ostrakizmas ir inkvizicija juos tikrai glumintų. Volteriškasis credo – atiduoti gyvybę už oponento teisę viešai reikšti antiliberalią nuomonę – šiuolaikinių liberalų atmetamas iš esmės. Deja, tai – nuosekli žmogaus suvisuotinimo bei redukcijos į gyvulį principų evoliucija.
Dž. Lokas buvo konservatyvus liberalas, kaip Edmundas Berkas (Edmund Burke) – liberalus konservatorius. Jei būtų amžininkai, jie gyvenime galėjo būti geriausiais draugais. Nuosaikus liberalizmas puikiai dera su nuosaikiu konservatizmu. Problema, kai viena kuri idėja nuosekliai vedama prie kraštutinumo. Perspausta dalinė tiesa lengvai pereina į klaidą. Tai vadinama sektantizmu.
Nuosaikiame konservatizme yra vietos ir asmeniui, ir bendruomenei, ir žmonijai, bet bendrybę čia sudaro atskirybės ilgoje grandinėje nuo pirminės atskirybės iki baigtinės bendrybės.
Konservatoriai dažnai ir pagrįstai kaltinami kritika be tikslo: kritikuodami liberalizmą jie retai pateikia siūlymų, kaip spręsti jų nurodomas problemas. Akivaizdu, jog bendro sprendimo, atspindinčio visą idealų ir principų paletę, tiesiog nėra. Kas skiria konservatorių nuo liberalo, tai kad konservatorius atvirai pripažįsta, jog vieni sprendimai yra tiesiog geri, o kiti – tiesiog blogi.
Konservatorius – nuoširdesnis ir nuoseklesnis nei liberalas. Pastarasis dedasi bešališku, nors toks nėra. Nuosaikus konservatorius nėra totalitaras, siekiantis uždrausti visa, kas prieštarauja jo idealams ir principams. Jis nustato ryškias, bet plačias moralines ribas, skiriančias leistiną nuo draustino. Jis labiau kliaujasi švietimu ir atvira diskusija nei draudimais. Jam rūpi žmogaus dorybės, kurias jis skatina, pasitelkdamas žiniasklaidą, ugdymo įstaigas ir religines struktūras, bet pirmiausiai – asmeninį pavyzdį.
Jei liberalui žmogus tėra technokratiškai mąstantis gyvulys, tai konservatoriui – Dievo atspindys, kurio protas įgaliotas ir įpareigotas savarankiškai ieškoti tiesos ir gėrio savos bendruomenės kontekste. Jei liberalas pastato žmogų vienišą prieš gigantišką valstybės mašiną, tai konservatorius tarp asmens ir valstybės mato daugybę juos jungiančių bendruomenių, amortizuojančių tiek asmens egoizmą, tiek valstybės totalitarizmą, pirmuoju atveju telkiant bendrąją valią, antruoju – skatinant su ja skaitytis.
Skirtybių vienybės – darnos – principas yra geriausias vaistas nuo bet kokio totalitarizmo.
Autorius yra istorikas ir politologas
