Pastaruoju metu mūsų tėvynei tenka įvairių išbandymų: už sienos vyksta brutalus karas, žudomi ir prievartaujami vaikai, motinos, nuo žemės nušluojami teatrai, ligoninės.
Tėvynė – šis žodis prisimenamas ir vartojamas dažniau, kai kyla didesni pavojai. Pas mus, Marijos žemėje, yra kitų pavojų, kuriuos kuria pati valdžia. Ši „kūryba“ dažniausiai vyksta dėl modernumo, nes taip, anot jaunų valdančiųjų, yra madinga.
Taip yra Amerikoje, kur kultūros susimaišiusios iš viso pasaulio. Tai suprantama – ten yra įvairovė, kuri išnaikino indėnų kultūrą nuo Kolumbo laikų. Tai faktai, kurie yra pažymėti JAV istorijos knygose.
Amerika yra mišri, o Lietuva – ne Amerika, nes ji turi savo kalbą, papročius, susiformavusią tautos dvasią, savo šaknis. Ji nieko nenužudė, nieko neišvijo, nes ji gimė šioje žemėje.
Pakeisti šiais laikais mūsų Tėvynę, senolę Motiną be karo pasirodo jau nėra taip sudėtinga, kaip rodo valdžios darbai. Tautos dvasia jau nukenčia, kai neįtraukiama į būtinas pamokas mokyklose kaip etnokultūra, kai darkoma lietuvių kalba svetimomis raidėmis, kai narkotikus bandoma dekriminalizuoti, kad anksčiau laiko tekėtų lietuvių vaikų kraujyje, kad ūgtelėję ir per stebuklą patekę į Seimą toliau savo senolę Motiną žemintų ir pasitaikius politinei progai iškeistų mūsų senolę Motiną į svetimą, blizgančiomis akimis, neaišku nuo ko.
Ką jau kalbėti apie žymius mūsų kunigus, kurie patyrė politikų sumenkinimą, – Algirdą Toliatą, Ričardą Doveiką, ar poetą Justiną Marcinkevičių ir kitas Lietuvos asmenybes. Tokie pokyčiai rodo, kokie žmonės šioje kadencijoje atėjo dirbti į Seimą.
O viso to pasekmė, kad prieš dvidešimt, trisdešimt metų pamiršę save, pamatę užsienio blizgučius, bėgome į kitų mišrių valstybių kultūras. Todėl nieko nuostabaus, kad su kiekvienais metais vis labiau ryškėja dvi Lietuvos. O tai grėsmė vis labiau augančiam vidiniam susipriešinimui, kuris greičiausiai vienaip ar kitaip gali įvykti.
Jau dabar tai matyti – procesas prasidėjo, daugėja naujų partijų, daugėja protestų.
Man labai keista, kaip galima negerbti savo tautos. Labai gudriai atrodo dabartinė liberali valdžia, kuri apsirengusi tautinius, kol kas dar lietuviškus rūbus kalba apie Tėvynę prieš televizijos kameras, bet elgiasi kitaip – mygtukai spaudžiami prieš senolę Motiną – Tėvynę, Lietuvą.
Gerai yra pasakęs aktorius Rolandas Kazlas: „Yra Tėvynė ir yra valstybė. Į Tėvynę aš žiūriu kaip į motiną – į senutę motiną, kuria reikia rūpintis.“
Taigi, reikia dirbti ir nuolat dirbti dėl Tėvynės, dėl senolės Motinos, dėl Lietuvos, kurios vardas raštuose pirmą kartą buvo paminėtas 1009 metais. Taigi, senolė Motina yra vyresnė už Ameriką, kuri daug nukentėjo, buvo prievartaujama, kuri tiek daug po žeme palaidojusi savo vaikų, karių, didvyrių.
O jūs, be pagarbos, lengva ranka, vienu piršto paspaudimu – tik už narkotikus, už šeimos tradicijų naikinimą, už svetimas raides, už žmonių žeminimą ir t. t. Kuo ji jums, iš dešinės liberalieji Seimo nariai, nusikalto? Ji augino jūsų protėvius, senelius, tėvus, jus pačius.
Sakote, kad keičiasi pasaulis – taip, keičiasi, ir aš tam pritariu. Bet kodėl reikia keisti mūsų Motiną į kitą, kuri neturi dvasios, kuri yra iš kitur, kuri yra su kita apranga, kita kalba, kita kultūra, kitu tikėjimu, kitu poelgiu?
Neseniai skaičiau žymaus fotografo Antano Sutkaus skaudų išgyvenimą dėl mokyklų naikinimo regionuose. Jis pasakė, kad tai yra pavojus nacionaliniam saugumui. Kodėl reikia naikinti visą mokyklą dėl kelių trūkstamų mokinių klasėje? Mokykla yra švietimo ir kultūros reiškinys, saugantis mūsų tautos dvasią.
Tai tiesa, kurios negalima nuginčyti. Tautos dvasią saugo, augina ir stiprina regionai: dzūkai, žemaičiai, suvalkiečiai, Mažoji Lietuva, aukštaičiai.
Bendros etninių kraštų tradicijos palaiko tautos gyvastį, išskirtinumą, patriotiškumą – tautos dvasią.
Aš sakau kolegoms iš dešinės: išgirskite, kad Tėvynė – mūsų atsakomybė!
Neįdomi , nemorali rinkiminė kampanija .Nors gali tekti vienmandatėje balsuoti už ,,valstietį” , bet tokie , šarknickai gyvenantys kolchoziniu mąstymu giauna partjos įvaizdį R Šarknickas ,kaip du vandens lašai panašus ,,konservatorę” R Juknevičienę.
Ar minėta konservatorė gina valstybinę lietuvių kalbą? Neteko skaityti ir girdėti. O šis Seimo narys -vienas iš nedaugelio, kurie gina valstybinę lietuvių kalbą.
Taip, iš tikrųjų nesigirdėjo, kad Juknevičienė gintų lietuvių kalbą nuo lenkybės užmačių, kaip, beje, – ir V. Landsbergio. Paties R. Šarknicko viešas balsas dėl lietuvių kalbos skriaudų irgi – be skausmo… Pvz., kodėl jam viešai nepapriekaištavus V. Landsbergiui, jog šio žinomo politiko viešo balso nesigirdi ginant kalbą ir lietuvybę nuo lenkybės gaivinimo Lietuvoje, arba dėl to, kad jis tyli dėl svetimos valstybės – Lenkijos TV programų transliavimų lenkų kalba už biudžeto lėšas, kuo yra akivaizdžiai pažeidžiamas kalbinis, Konstitucijoje įtvirtintas valstybės suverenumas. Iš rašinių nesijaučia, kad patį R. Šarknicką kiek skaudintų ir vis kas 5-eri metai pratęsiama 1994 m. – šiandieninio “žečpospolitinio” bendrumo su Lenkija sutartis, esanti Lenkijos kišimosi į Lietuvos valstybės vidaus reikalus teisine priemone, nors tai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai bei Vasario 16-osios suverenumo principui.