Pakirstas sunkios ligos, mirė buvęs žurnalistas, ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos korespondentas, Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, entuziazmo ir humoro nestokojęs bičiulis, jautri asmenybė Arūnas Vaikutis (1961 06 09–2024 06 30).
Nedaug yra žmonių, neprisimenančių išsamių ir įdomių Arūno Vaikučio reportažų, prieš keletą metų skambėjusių Lietuvos radijo eteryje iš Rygos. Nepriekaištingai taisyklinga lietuvių kalba kalbėjęs žurnalistas gimė Aukštaitijoje, Zarasų rajone, Pakačinės kaime netoli Zalvės ežero.
Nors dar vaikystėje A. Vaikučio gyvenimo keliai atvedė į Kauną, jis bet kada iš suvalkietiškos bendrinės kalbos fonetikos galėjo persijungti į gimtąją sodrią ir vaizdingą rytų aukštaičių patarmę, prabilti latviškai ar rusiškai.
Natūralu, jog komunikabilus ir gabus kalboms vaikinas rinkosi lietuvių filologijos studijas – iš pradžių Vilniaus Universiteto Kauno humanitariniame fakultete, vėliau – ką tik atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, kur 1993 m. įgytas Lietuvių kalbos ir literatūros bakalauro laipsnis.
Dar vaikystėje tobulai išmokta latvių kalba ir studijų metais pagilintos jos žinios bei praktiniai įgūdžiai, įgyti stažuojantis Latvijos Universiteto Filologijos fakultete, atvėrė A. Vaikučiui darbo galimybes Latvijoje. Kūrybingą ir pilną iššūkių žurnalisto profesiją A. Vaikutis pradėjo 1994 m. kaip neetatinis Lietuvos radijo korespondentas, nuo 1996 m. jis tapo etatiniu LRT darbuotoju, įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir dirbo Rygoje iki 2019-ųjų.
Puikiai kalbantis latviškai ir gaunantis informaciją iš pirminių šaltinių žurnalistas ne tik rengė reportažus apie Latvijos politiką, ekonomiką, kultūrą, tradicijas, bet ir bendravo su Latvijos lietuvių bendruomene, Lietuvos ambasados darbuotojais, bendradarbiavo su Latvijos radiju, konsultavo latvių kolegas apie įvykius Lietuvoje, tarpininkavo ieškant informacijos ar įdomių pašnekovų.
Empatiškas ir visuomet pasiruošęs visiems padėti bei gebantis operatyviai spręsti problemas A. Vaikutis gyveno ir dirbo itin kukliomis sąlygomis, kurios jam, turinčiam įgimtą vaikščiojimo negalią, dažnai buvo sekinančios ir morališkai žeidžiančios. Tačiau noras dirbti ir būti reikalinam buvo stipresnis…
2003 m. A. Vaikutis pripažintas geriausiu Lietuvos radijo žurnalistu, 2011 m. už puikius interviu ir reportažus jis buvo apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus „Gintarinio parkerio“ premija, jam siūlyti ir kiti garbingi apdovanojimai nuo kurių buvo kukliai atsisakyta.
Žurnalisto darbą mėgo, juo didžiavosi, privačius pokalbius su draugais latviais ar mumis, latvistais, baigdavęs optimistine ir kartu ironiška fraze: „Turamies un nepadodamies!“ (‘laikykimės ir nepasiduokime’).
Po daugiau kaip dvidešimties darbo Rygoje metų A. Vaikučio paslaugų Lietuvos radijo ir TV (vad. LRT) vadovybė atsisakė.
Atleistas iš darbo, Arūnas grįžo į Kauną, tačiau kito darbo jam taip ir nepasisekė rasti.
Pačiame Covid-19 karantino įkarštyje palaidota vienintelė per gyvenimą lydėjusi artimoji – mama, ėmė prastėti ir jo paties sveikata.
Susiklosčiusi padėtis pasiūlė tik amžinąją kelionę…
Tebus ji velioniui lengva ir paguodžianti!
