Leisti menkos kultūros arba, geriau sakant, be kultūros žmonėms daryti, kaip juos geiduliai-ūpai varo, yra kitiems tiesiog pražūtis. Todėl tokie žmonės turi būti drausminami tol, kol nėra išmokę patys savo geismų-ūpų-aistrų suvaldyti.
Tiktai kaip jie to išmoks?
Daug tam yra kelių ir priemonių. Svarbiausioji, kuri visuomet pasiekia savo tikslą, yra štai kas: draudžiantieji patys turi būti aiškaus, tvirto drausmingumo pavyzdys.
Geismų jėgos paprastai proto sudraudžiamos. Todėl draudžiantieji turi protingu būdu drausti. Tada sudraudžiamieji ir klauso.
Yra kartais, žinoma, ir neklaužadų, kurie niekuomet nenori nusileisti protingesniems, vyresniems. Bet jeigu neklaužados nėra tikriausi idiotai, jie vis dėlto savo viduje sutinka su liepimais. Jų protas vadina tuos liepimus protingais ir teisingais. Tik jų ūpai ir aistros priešinasi tai pripažinti. Tada reikia iš lengvo jiems vis daugiau duoti progos patiems susivaldyti.
Labai daug tam padės vienas dalykas. Draudžiantieji turi būti tikriausio garbingumo. Tada draudžiamieji lyg savaime ir nenoromis jų klauso. Jie mato ne tiktai, kad įsakymai yra protingi, bet ir tai, kad jie yra duoti išmintingų, aukštos garbės vertų žmonių. Čia kaip tik glūdo viso klusnumo ir visos drausmės slėpinys.
Kuris kitiems liepia, kitiems duoda įsakymus, turi ne tiktai protingai liepti, bet ir būti kilnios, aukštos dvasios. Todėl esmingas žmogus gali geriausiu būdu liepti. Jo geriausiai ir klausoma.
Kur žmonių draugijoj nėra klusnumo, čia priežastis yra menka tų žmonių kultūra, geidulių-ūpų-aistrų vyravimas arba liepiančiųjų neišmintingumas, nekilnumas, nedorumas.
Žmogus iškyla iš jį varžančios drausmės, kad[a] jis pats pratinasi save sudrausti.
Ir pasakykime dar kartą: drausmė žmogaus gyvenime yra [tada], kai kūno, toliau ir geidulių-ūpų-aistrų jėgos klauso protavimo, o šis yra apšviestas žmogaus esmės, būtent išminties ir apskritai žmoniškumo.
Drausmė yra darnos pagrindas. Todėl tasai, kurs savo asmenybėje palaiko drausmę, yra ir darningas. O kur atskiros asmenybės darningos, čia visa draugija darninga ir laiminga. Todėl žmonės ir žengia tiktai per drausmę į darną ir laimę.
**************
Ištraukos iš straipsnio „Drausmė“ (1929) rinkinyje: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 304–305.
Parengė Dainius Razauskas
Gerb. Redaktoriau, prašau, įkelkite savo straipsnį iš Delfi apie Tautinių mažumų įstatymo projekto pavojus, nes panašu, kad daug kas iš skaitytojų nelabai suvokia ,kokios bus to įstatymo pasekmės.Ačiū.