Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.
64. Seksas be meilės, arba šeimos likvidavimas. Šeimos Jo psichoanalitiniai tyrimai parodę, kad draudžiant seksualinius žaidimus ir kitas lytines manipuliacijas, vaikas pasidarąs „drovus, lėtas, baikštus, prislėgtas ir ima bijoti bet kokio autoriteto“ (p. 310). Toliau prideda vaikų uždarumą, nerangumą, neurasteniją ir panašius požymius. Sovietų Sąjungoje jis susidūręs su abiem elgesio formom: spontaniškai susidarančia gyvenimo forma ir istoriškai paveldėta moralinės bei socialinės tvarkos forma.
PIRMOJI FORMA ESANTI UŽ MORALĖS RIBŲ. O TEN, KUR YRA MORALĖ, NELIEKĄ VIETOS SEKSUALINEI GAMTINEI LAISVEI. Tai pagrindinė jo tyrinėjimų išvada, tiesiai perkelta iš Europos į JAV, iš proletarinės revoliucijos į seksualinę revoliuciją.
Nematydami tos perskyros, komunarai bejėgiškai painiojęsi, kai tekdavo įsivaizduoti „kartos pratęsimo ir seksualiniu pasitenkinimo vienybę.“ Ši painiava kilusi iš to, kad pati komuna, būdama „nauja šeimos forma, tapo kolektyvu, susidedančiu iš žmonių, nesusijusių kraujo giminyste, ir skirtu senos šeimos pakeitimui. <…>Buvo įkurta nauja šeimos forma, kurioje tuo pat metu išliko ir jos senoji forma. Visa tai sukėlė baisią painiavą.“ (p. 301 – 302).
Gyvenimas čia reiškė natūralų (biologinį) gyvybingumą, spontanišką malonumą, kurio centre yra seksualinis pasitenkinimas ir jį lydintis optimizmas. Dėl to paties gyvybingumo ir gyvenimo optimizmo jis surado pagiriamųjų žodžių net vokiečių hitlerjugendui.
Bene labiausiai jį piktino Rusijoje išlikęs visų socialinių sluoksnių patriarchalizmas, o džiugino nauja, kolektyvinė šeimos forma, kurioje žmonių nesaisto jokie giminystės ryšiai.
Ten jis norėjo išsiaiškinti, kaip kolektyvizmas keičia senąjį gyvenimo būdą ir pamokyti valdžią, kaip reikėtų ištaisyti jos daromas seno pasaulio pertvarkymo klaidas. Seksualinę revoliuciją jis tapatino su kultūrine revoliucija ir socialistinės bei komunistinės kultūros gimimu.
O kultūrinėje revoliucijoje jis matė „masių psichologinės struktūros pertvarką“. Moralinis asketizmas ir apskritai visuomenės pasipriešinimas tai pertvarkai buvo traktuojamas kaip seksualinės ir kultūrinės revoliucijos stabdymas.
Tarybinis komunizmas atmeta <…> kaip asketizmą, taip ir viso amžiaus monogamiją. Lytinis bendravimas vystosi visiškai naujomis sąlygomis. Kolektyvas taip komplikuoja individo santykius su kitais žmonėmis, kad pasidaro neįmanoma apsidrausti nuo partnerio keitimo arba nuo naujų santykių pradžios.
Toliau jis ragina į susidariusią situaciją žiūrėti ne moralės, o optimizmo ir laimės užtikrinimo požiūriu.
<…> Žmogaus psichologijos struktūra turi būti pritaikyta prie kolektyvinės būties formos. Tai, be abejonės, atves prie pavydo sumažėjimo ir baimės prarasti partnerį. <…> Partnerio praradimas sukelia baimę, susijusią su galima vienatve. Kolektyvinio gyvenimo būdo formavimosi dėka, kuris prasideda nuo vaikystės, tas prisirišimas prie šeimos išyksta, kas padeda likviduoti žmonių seksualinį bejėgiškumą ir padidina tinkamo partnerio ieškojimo galimybes (p. 305 – 306).
Šiandien jau akivaizdu, kad perimdami tas globalizuotas „kolektyvinių šeimų“ patirtis, masinės visuomenės politikai beveik 50 metų vykdė kaip skirtingų lyčių tapatinimo, taip ir šeimų naikinimo politiką.
Ši politika buvo pavojinga ne tik tuo, kad daugiausiai prisidėjo prie tėvų moralinės atsakomybės naikinimo už vaikų gemalo atsiradimą, jo apsaugą, kūdikių gimdymą, kūdikių globą ir ankstyvąjį ugdymą, bet ir sudarė palankias sąlygas įsitvirtinti visuomenėje ir siautėti po neribojamų seksualinių laisvių priedanga seksualiniams nusikaltėliams – eiliniams priekabiautojams, agresyviems prievartautojams, kanibalams ir pedofilams.
Negatyvūs tokios politikos padariniai bene pirmiausia sukėlė ryžtingas kovas su visų tipų prievartautojais, tame tarpe ir su pedofilija. O nuosekliu tų kovų tęsiniu šiandien būtų galima laikyti net ir įsitraukimą į šeimų stiprinimo politiką.
65. Atgrasančios priemonės. Nors pedofilija žinoma nuo seniausių laikų, tačiau sisteminga kova su ja pradėta bene tik XX amž. viduryje. Pirmosios iniciatyvos atsirado dar tarpukaryje.
„Danija buvo pirmoji valstybė, kuri 1929 m. legalizavo kastraciją kaip gydymo priemonę. Kitos valstybės pasekė Danijos pavyzdžiu: Vokietija (1933 m., 1935 m., 1969 m.), Norvegija (1934 m.), Suomija (1935 m., 1950 m.), Estija (1937 m.), Islandija (1938 m.), Latvija (1938 m.), Švedija (1944 m.). <…> Dabar chirurginė kastracija (iš esmės – tik savanoriška) Europoje įstatymiškai galima tik Čekijoje ir Vokietijoje (galioja 1969 m. priimtas įstatymas).“ ( M. Liesis. Lytinio nusikaltimo prieš vaikus prevencinės priemonės, Teisės problemos, 2010, Nr.1, p. 69).
Net kvalifikuoti juristai teismuose ilgai buvo linkę įrodinėti, kad pedofilija, kaip ir visos kitos lyčių anomalijos (net kanibalizmas) yra įgimtos, todėl už jas neturėtų būti žmonės baudžiami. O veikiau prižiūrimi. Permainos prasidėjo tik tada, kai atsirado bendras sutarimas tarp psichiatrų, įtakingų juristų ir savo vaikais susirūpinusių parlamentarų. Lietuvoje tokio sutarimo iki šiol dar nematyti.
Kaip minėta, dar 2010 m. šią problemą pamėgino aptarti dr. M. Liesis straipsnyje „Lytinio nusikaltimo prieš vaikus prevencinės priemonės.“
Pirmiausia jis atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas nuostatas, kurios įpareigoja valstybes imtis efektyvių apsaugos priemonių prieš tuos lytinius nusikaltimus, kuriuos asmenys padaro prieš vaikus.
„Valstybė pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus, konkrečiai – žmogaus teisę nebūti kankinamam, jei valstybės institucijos, turėdamos galimybių imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias vaiko seksualiniam išnaudojimui, tokių priemonių nesiima.“ (Teisės problemos, 2010, Nr.1, p. 68).
Įspūdis toks, tarytum būtų tiesiai šaunama į Lietuvos juridinę praktiką bei politiką. Vaikų apsauga turinti apimti įvairias efektyvias atgrasančias priemones.
„Teismas pažymi, – rašo jis, – kad esant fundamentaliems žmogaus vertybių pažeidimams, tokiems kaip lytinė prievarta, civilinės teisės priemonių nepakanka“. Tokiais atvejais būtinos baudžiamosios teisės nuostatos. Labai svarbu, kad juristas iškelia reikalavimus, jog valstybė turi ne tik tokius nusikaltėlius bausti, bet ir pasirūpinti jų daromų nusikaltimų prevencija.
Dauguma atgrasančių priemonių kartu yra ir bausmės. Prie tokių priemonių pirmiausia priskirta chirurginė ir cheminė kastracija bei specialus registras. Iškelti uždaviniai verti išskirtinio dėmesio, bet straipsnio autorius visas šias sankcijas priskiria iracionaliai emocionaliajai kriminalizacijai ir jas visas lengva ranka atmeta.
Šį reiškinį jis taip komentuoja: „Paprastai emocionalioji kriminalizacija yra skubota, nepagrįsta detalesniais kriminologiniais tyrimais. Tai tarsi skubotas atsakas į atsitikusią nelaimę, bandymas atkurti pažeistą tvarką, bent jau emociniu lygmeniu“.
66. Teismų maratonai. Savaime suprantama, sprendimų skuba pavojinga juristams: jiems geriau suvėlinti, negu suklysti. Bet negali emociškai įvykių nevertinti nukentėjusieji, jų artimieji, pedagogai ir šiaip pilietiškai užsiangažavę žmonės.
O jie juk yra ir pagrindiniai visuomeninės opinijos formuotojai bei teismų liudytojai. Jie ne be pagrindo reikalauja griežtesnių bausmių. Kartais tokia opinija gali prilygti net plebiscitui. Todėl lengva ranka jos atmesti negalima.
Tad persikelkime į teismų praktiką. Tiltus į ją bene apdairiausiai tiesė žurnalistė A. Žutautienė. Jos žvilgsnis į seksualinius nusikaltimus buvo gerokai platesnis už konformistiškai nusiteikusių juristų galvojimą. Todėl anksčiau („Devintame skyriuje“) ji buvo pristatyta kaip tas retas žmogus, kurį tikriausiai būtų galima pavadinti Lietuvos antipedofilinio pasipriešinimo vėliavnešiu.
Ten buvo spėjama, kad Žutautienė beveik neužkliuvo politikams tik dėl to, kad dirbo „Akistatoje“, aprašinėjusioje konkrečius teismų sprendimus ir tokias tarptautines operacijas kaip „Dienos šviesa“ (Daylight), „Baltasis gandras“ (Ciconia Alba) ir kt.
Kartu ten buvo rašyta, kad žurnalistė yra kruopščiai aprašiusi Kauno apylinkės teisme pradėtas nagrinėti 4 įtariamųjų naudotus vaikų įtraukimo būdus ir baudžiamąsias bylas iš Kretingos, Šilutės, Vilniaus miesto ir Kauno rajono. Į jų spąstus pakliuvo net aštuoniolika mažamečių nuo 8 iki14 metų amžiaus.
Jie buvo kaltinami seksualiniu prievartavimu, išžaginimu, mažamečių tvirkinimu, vaikų išnaudojimu pornografijai, pornografinio turinio produkcijos gaminimu ir platinimu. Jos tekstų „Google“ šiandien kažkodėl sunku surasti. Bet po ilgų ieškojimų vieną tekstą vis tik pavyko surasti. Pirmiausia jame apžvelgiami trijų seksualinių nusikaltėlių teismo sprendimai Žemaitijoje.
Bus daugiau
