Kas yra 1695 m. Kražių rankraštis? Tai ne tik „skaitančiai“ visuomenei, bet net specialistams beveik nežinoma rankraštinė knyga (originalas dabar saugomas Lenkijoje), kurioje aštuoni jauni jėzuitai, XVII a. pabaigoje Kražių jėzuitų kolegijoje miklinę plunksnas, paliko unikalius savo kūrybinio darbo vaisius, arba, pasitelkus naujakalbę, – kūrybinės praktikos (dar mandriau – rezidencijos) ataskaitą. Šį rankraštį Lietuvoje regėjo ir šį bei tą apie jį išmano šeši-septyni žmonės, dar dukart tiek bus apie jį kažką girdėję.
O bus girdėję todėl, kad iki šios dienos išėjo jau trys knygos: 2014 m. pasirodė šio rankraščio prozos dalies fragmentai originalo, t. y. lotynų, kalba su vertimu į lietuvių kalbą, 2020 m. buvo išleistas visas originalo kolosas (800 psl.), o štai ką tik pasirodė poezijos dalies fragmentai. Visas jas išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Regis, tik džiaukis.
Bet paskutinė knyga nėra itin džiaugsmingas įvykis, nes jos pasirodymą temdo labai negražios publikavimo aplinkybės. O viskas prasidėjo tolimais 2018 m.
Reikalas tas, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai Ž. Nedzinskaitė ir D. Antanavičius iki to laiko jau buvo parengę spaudai visą milžiniškos apimties niekieno niekada nepublikuoto originalo tekstą (vien poezijos dalis siekia 10 000 eilučių lotynų ir lenkų kalbomis, palyginimui – tai Vergilijaus Eneidos apimtis), liko tik gauti pinigų ir jį išleisti.
O kol tai įvyks, šių eilučių autorius ragino savo kolegę, nenorėjusią paleisti iš rankų šio neolotyniškosios filologijos brangakmenio, pasidalyti juo su kitais, sakydamas, kad nėra ko jo „spausti savo saujoje“, darbo užteksią visiems, tegu tik kas nors imąsis ir darąs.
Ž. Nedzinskaitė buvo sumaniusi pati imtis sudaryti šio rankraščio poezijos dalies rinktinę, analogišką 2014 m. išleistai prozos rinktinei. Bet užimta kitų darbų, susijusių su Kražių kolegijos istorijos šaltinių rengimu, ir varžoma kaklą vis labiau smaugiančių Lietuvos mokslo tarybos biurokratinių apribojimų, šią idėją „pametėjo“ savo kolegei Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Onai Dilytei-Čiurinskienei.
Ir štai 2017 m. pabaigoje ar 2018 m. pradžioje pastaroji pranešė, kad norinti imtis šio darbo ir ketinanti teikti ir vadovauti atitinkamam mokslo projektui. Žodžiu, paduok ant lėkštutės viską, ką turi: nuo paties rankraščio originalo kopijų (jis tuo metu nebuvo laisvai prieinamas), perrašytų tekstų ir net projektų rašymo know how.
Kolegė sukluso, bet iš draugiškumo ir, nė neįtardama, kuo viskas išvirs, visu, ką turėjo, pasidalijo: siuntė savo ankstesnių projektų duomenis ir reikalingas ištraukas, atnešė originalo fotokopijas, o kai paraiška laimėjo ir gavo finansavimą, draugiškai perdavė D. Antanavičiaus suredaguotus ir spaudai parengtus tuos originalo tekstus, kuriuos naujame projekte buvo numatyta versti į lietuvių kalbą.
Nereikia nė sakyti, kad manyta, jog ir pati O. Dilytė-Čiurinskienė elgsis padoriai bei supras bendraautorių indėlį. Bet kur tau! Prasidėjus darbui, ėmė dygti „ragiukai ir nagiukai“, t. y. pretenzija tapti pagrindine šio unikalaus rankraščio tyrėja, kitus laikant tik tekstų perrašinėtojais ir klapčiukais.
Juk ir patirties būta neblogos: 2009 m. ji „parengė“ garsaus lenkų neolotynisto Stanislovo Skiminos dar 1954 m. ir 1958 m. parengtus ir išleistus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (Sarbiewski) poetikos teorijos darbus… Tad apetitas ateina bevalgant.
Į visa tai būtų neverta kreipti dėmesio, jei knyga būtų pasirodžiusi taip, kaip priklausė, – 2020 m. Bet formaliai užregistravus ją mokslo darbų deklaravimo sistemoje „Vieversys“, paaiškėjo, kad naujasis kūdikis turi paveldimų genetinių ligų, ir dar negali būti parodytas pasauliui.
Dar viena jo slėpimo priežastimi tapo faktas, kad Ž. Nedzinskaitė ir D. Antanavičius, pajutę minėtas O. Dilytės-Čiurinskienės ambicijas, susizgribo ir 2020 m. liepą pirmieji išleido visą monumentalų rankraštį.
Kokie gimusio negimusio kūdikio gydymo metodai buvo taikomi per 2021 m., nežinoma, bet panašu, kad vargšelis buvo paliktas likimo valiai iki pat 2022 m. vasario pabaigos.
Tada Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, norėdamas viešai pakedenti savo plunksneles, nutarė pristatyti visam pasauliui naująjį vaikelį tų metų Vilniaus knygų mugėje. Tiesa, nė viena(s) iš jo pribuvėjų apie tai nė nenutuokė ir sužinojo tik iš mugės programos.
Iš šio fakto lengva numatyti, kad apie kokį nors jo išankstinį apžiūrėjimą ir būklės konstatavimą prisidėjusiems prie jo atsiradimo nė nebuvo pranešta.
Nutarus, kad reikia pasirodyti pasauliui, kelios dienos prieš 2022 m. Vilniaus knygų mugę prasidėjo skubi naktinė kūdikėlio sveikatos taisymo ir gerinimo operacija. Jos rezultatus šių eilučių autorius aprašė savo recenzijoje, paskelbtoje 2023 m. žurnalo „Lituanistica“ 2023 m. trečiajame numeryje.
Bet kas per bamblio nedalia! Parodyti parodė, ir tuo viskas baigėsi. Kur jį išvysti, kur paimti į rankas ir pačiūčiuoti? Nežinia. Ir taip jis dar dvejus metus leisgyvis nežinia kur lindėjo, numestas likimo valiai. Kol galop 2024 m. kovą nugriaudėjo Lietuvos mokslo tarybos balsas iš aukštybių: „Kur knyga?!“. Ir tik tada atsiminė miręs bezdėti: „Yra, yra!“. Taigi ir pasižiūrėkime, kas yra.
1695 m. Kražių rankraščio poezijos rinktinės realybė tokia: iš 423 knygos puslapių pačiai O. Dilytei-Čiurinskienei, ant titulinio knygos lapo drąsiai pasivadinusiai sudarytoja ir parengėja, priklauso 145 puslapiai, arba lygiai vienas trečdalis, o visa kita yra kitų knygos bendraautorių (D. Antanavičiaus, S. Narbuto, Ž. Nedzinskaitės, R. Koženiauskienės) indėlis.
Didžiąją knygos dalį (p. 80–389) sudaro paraleliniai tekstai originalo (lotynų bei lenkų) kalba ir vertimai į lietuvių kalbą. Originalo tekstus (150 psl.), kaip minėta, suredagavo ir spaudai parengė D. Antanavičius, bet pasirodo, kad jais buvo tik naudojamasi kaip žaliava, be jo žinios ir sutikimo už nugaros juos „gerinant“ ir iškraipant. Žinoma, parengėja ir sudarytoja yra aukštesnės klasės bei rasės filologė, todėl reikia būti dėkingam bent už tai, kad maloningai teikėsi nusileisti iš savo aukštumų ir pasinaudojo kito darbu. Tiesa, vienas mažmožis. Visas rankraštis, kaip minėta, buvo paskelbtas dar 2020 m., todėl gal vis dėlto derėjo perpublikuoti aną tekstą?
Bet kur jau čia nusileisi iki D. Antanavičiaus lygio, juoba kad naujasis „parengėjos“ originalo perrašas „esmingai“ skiriasi, ypač tai pasakytina apie lenkiškus tekstus.
Galima tik įsivaizduoti, kokios dvasinės kančios draskė sąžiningiausios pasaulyje parengėjos širdį, kai teko pripažinti savo klaidas ir punktas po punkto taisyti viską, kas buvo nurodyta minėtoje 2023 m. recenzijoje (šių eilučių autorius turi visus parengiamuosius knygos maketo variantus).
Ir vis dėlto pergalėti savęs taip ir nesugebėta: pasirodo, kad visas Kražių rankraštis net 2024 m. dar tik „turėtų išvysti“ dienos šviesą (p. 10).
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kasmet rengia Kūrybiškiausios knygos rinkimus. Atsižvelgiant į O. Dilytės-Čiurinskienės išradingumą slepiant „savo“ knygą nuo jos bendraautorių ir menkinant kitų indėlį,
„Žvaigždės pakeičia skeptrus. 1695 m. Kražių kolegijos rankraščio poezija“ (Vilnius: LLTI, 2024) tikrai nusipelno būti įtraukta į 2024 m. minėtos premijos nominantų sąrašą. Hinc itur ad astra.
Ar šis įvykis susijęs su minėto instituto direktorės ir Švietimo ir mokslo ministerijos ginču viešojoje erdvėje dėl knygų leidybos?
O kuo skiriasi 2020 ir 2024 m. leidimai? Du kartus tas pats? Taip nebūna. Čia kažkas nepasakyta.
Antanavičius garsėja savo konfliktais su kolegomis. Nieko naujo.
Nu supratom, koks geras, puikus, sąžiningas ir skaistus yra publikacijos autorius ir kokia bloga ta mokslininkė Dilytė 🙂 Jei rimtai, išleista jau ta knyga, viskas nurodyta, kas ką parengė ir Antanavičius paminėtas, niekas nenuslėpta ir nepavogta. Tiek purvo išpilt ant vieno žmogaus, nu ką aš žinau. Ona Dilytė puikiai verčia lotyniškąją poeziją, čia jau visi seniai žino. Ar nebus tik taip, kad pavydas šios publikacijos autoriui smarkiai bezdinčiąją padraskė, nes taip kaip Dilytė nesugeba. Tiek čia tos sensacijos. O gal čia tokia knygos reklama sumanyta? Tada atsiprašau, ir plojimai Antanavičiui, kad sklaidą padidino.
Ar teisingai supratau, kad ponas Antanavičius pasakoja recenzavęs rankraštį ir guodžiasi mintimi, kad į dalį jo pastabų rankraščiui jo sudarytoja atsižvelgė ir pataisė? Kažkoks tuščias oro gadinimas su pasimėgavimu narstomas istoriko-lotynisto? Kažkaip čia su pirmam komentare minimu konfliktu siejasi.