Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo,
Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus
Turėjo- visą žemę ir žemėj nepražuvo,
Kartodami tik vieną: mes – žmonės Lietuvos.
Sigitas Geda
Žmogus iš Lietuvos ir Lietuvai
Stebėjomės jų įvairove, tikroviškumu: čia ir strazdai, ir volungė, ir kėkštas, mėlynom plunksnelėm pasipuošęs… Stebėjomės ne tiek techniniu darbų atlikimu, labiau gal meile, kažkokia ypatingai raminančia energija, sklindančia iš kiekvieno kūrinėlio. Norėjosi liesti, glostyti, prisijaukinti spurdančią paukščio širdelę…
Vieta ir laikas duoda pradžią
Sauliaus brolystė su medžiu prasidėjo anksti – augo miškininko šeimoje. Jau vaikystėje bandė drožinėti, ką nors iš pagaliukų meistrauti. Bet apie skulptūros meną dar nedrįso svajoti: tikras skulptorius jam atrodęs tarsi koks dievas, į kurį gali žvelgti tik užvertęs galvą.
Tad pasuko į Miškų technikumą. Bet miškininku netapo. Traukė drožybos menas. Ipolitas Užkurnys, pamatęs jo darbą, pabučiavęs į kaktą, suprask-palaimino ir palinkėjo eiti savu Keliu.
„Tuo keliu jau tris dešimtis metų ir einu, nesivaikydamas apdovanojimų, nepataikaudamas, nepavydėdamas, nes kas mano – anksčiau ar vėliau ateis“, – sako skulptorius Saulius Lampickas, vedžiodamas po savo šeimos sodybą Alytaus senamiestyje.
Iš Rozalimo kilęs, įleido šaknis dzūkų žemėje, apsigyveno žmonos Audronės Lampickienės (taip pat tautodailininkės) tėvonijoje. Anot literatūros profesorės Viktorijos Daujotytės, žmogus kuria savo gyvenamą vietą, bet ir vieta kuria žmogų.
Vieta yra sąmonei būti ir įsibūti, nes iš jos žmogus semiasi gyvybinės energijos, reikalingos kūrybai. Mažame sodybos plotelyje sutelpa tarsi dvi erdvės: darbo ir meditacijos.
Japonišku stiliumi sukurtas akmenų sodas su bonsais (tai žmonos Audronės stichija), su daugybe įvairiaspalvių gėlių (Audronė antrina, kad Saulius be proto myli gėles!), tvenkinėlyje plaukioja auksinės žuvelės…
Kruopštus, intuityvus detalių parinkimas sukuria žemišką rojų, kurio ramybė tarsi sustabdo laiką. Vietoje randasi žmogaus laikas – amžinas lyg kosminė galia ir trumpas kaip žemiškoji kasdienybė.
Kūrybos laikas viena šaka atsiremia į dangų, kita – į žemę. Iš šios sąjungos gimsta kūriniai, keliantys dvasią lyg paukštį. Taikliai pavadintas Sauliaus Lampicko darbų albumas – „Sparnuota medžio drožyba“.
Iš tiesų jo kūriniai tokie ir yra – sparnuoti, džiaugsmingi, keliantys širdį ir mintį aukštyn. Albume įrašyti jautrūs žmonos Audronės žodžiai: „Susitikimuose su savo širdies ilgesiu visrakčiais pavirtę pirštai atrakina medyje įkalintus dievus, pavasariais pražydina jų drabužių klostes. Po plunksną išvilioja, išlaisvina paukščius ir angelus“.
Angelai, pasiskolinę paukščio sparnus
Pastebėjau, kad viena iš mėgstamų skulptoriaus S. Lampicko temų – angelai. Kiek jausmų, kiek nuotaikų, tiek ir angelų! Štai prie namo angelo statulėlė, rankose jis laiko duonos kepalėlį, pagarbiai ant lininio rankšluosčio padėtą.
Saulius sako, kad tai – Motina. Jos gerumas – angelo širdis, lengva kaip sparnai, ji sutinka ir palydi, ji – geroji namų dvasia. Yra ir Sodybos angelas, ant žemės rutulio – tėviškės laikantis šulinį su svirtimi. Simboliška detalė.
Tėviškė tarsi erčia, kur gali atsigerti gaivaus – gyvybės- vandens… Laiminantis angelas laimina mažą trobelę ir iki pat dangaus kylančias piliarožes – mylimiausias močiutės gėles.
Pavasario angelas primena jauną merginą, sėjančią gėlių žiedus. Yra ir Įsimylėjęs angelas, ir Nešantis meilę, ir Besiklausantis volungės, Žydintis angelas…
Kiekvienas angelėlis vis kitoks, pasiskolinęs paukščio sparnus, o iš žmogaus – rūbus ir tautinę juostelę, kurią ryšėti mėgsta ir pats skulptorius.
Negaliu atitraukti akių nuo angelo, besiilginčio tėviškės. Tai ištisa medinė miniatiūra: prie senovinių kaimo durų pasirėmęs lyg rūpintojėlis sėdi angeliukas.
Atributas – tautinė juostelė, juosianti plaukus. Jo akys užmerktos – jis snūduriuoja, nes laukia jau ilgai. Jo rankose raktas nuo durų, duryse – langelis – šviesos kertelė, iš jos sklinda energija eiti, tverti pasaulį, apgyvendinti jį kūriniais.
Prie durų medyje tupi gegutė pražiotu snapu – skaičiuoja metus… Jautriai pagautas laiko motyvas. Žmogaus laikas baigtinis. Lietuviško kaimo, tėviškės ilgesys, vaikystės prisiminimai, praėjusi laiko nostalgija – dažna tema šio skulptoriaus kūryboje.
Tokia yra miniatiūra „Gyvenimas po ąžuolais“: du senukai, laikydami vienas kito ranką, sėdi prie savo gyvenimo – taip Žemaitijoje vadinami namai.
Lietuvaitės rūbas tinka ir deivei
Kita įdomi tema – senieji baltiškieji dievai ir deivės bei šventieji ir šventosios, jų „persidengimas“ žmonių sąmonėje. Nė vienas skulptorius nėra sukūręs tiek mūsų senųjų dievų ir deivių, vadinamų mitinėmis būtybėmis, kiek Saulius Lampickas.
Jo skulptūrose visose dievybėse ryškūs paprastų žmonių bruožai, gal tai juos daro atpažįstamus ir artimus? Ko gero, mėgstamiausias deivės Medeinės, globojančios gamtą: medžius, augalus, paukščius ir žvėrelius – „veikėjas“.
Lampicko Medeinė primena ilgakasę lietuvaitę, pasipuošusią medžių lapų (viena iš jų – ąžuolų) vainiku. Ji motiniškai glaudžia prie savęs paukštelius (kurie krikščioniškoje kultūroje virto angeliukais).
Įdomus skulptoriaus sprendimas: virš galvos – saulė, primenanti aureolę. Su tokia pat aureole vaizduojama ir meilės deivė Milda – švelnių bruožų mergelė, prie krūtinės glaudžianti gėlių žiedus.
Ji primena ne tik lietuvaitę merginą, bet ir šventą Mariją, Kristaus motiną. Šie senųjų baltų deivių (o taip pat ir Vaidilutės) skulptūrų simboliai natūraliai sujungia tai, kas bendra mūsų prigimtiniam ir krikščioniškajam tikėjimui, visų pirma – globa, apsauga, rūpestis dėl paukščio, medžio, žmogaus…
Išskirčiau akivaizdų skirtumą: deivės tarsi išauga iš gamtos, iš šaknų – kaip ir medžiai, virš jų – saulės ratas, tuo tarsi pabrėžiant, kad baltų senasis tikėjimas išreiškia pagarbą gamtai kaip visa ko pradžiai ir saulei – gyvybės globėjai.
Drožiniai Dainų šventei
Skulptoriaus Sauliaus Lampicko skulptūrose susipina kelios temos, papildančios viena kitą: tėviškė, amžinas jos ilgesys, įvairiose skulptūrose atsikartojantys tėvo, motinos, močiutės paveikslai, senojo tikėjimo ir krikščionybės natūralus persipynimas ir paprasto žmogaus gyvenimas, kartais pakylėtas, sudvasintas, o kartais į jį pažvelgiama su jumoro gaidele („Kaip tautiečiai laimės siekia“, „Kaip dzūkai su gamta bendrauja“, „Kaip tautiečiai Onas palieka“ ir daug kitų kompozicijų).
Prie šios temos priskirčiau ir kūrinius, skirtus Dainų šventės 100-mečiui. Pagal B. Buračo etnografines nuotraukas S. Lampickas kuria keletą skulptūrų, kurios atspindi XX-o ampžiaus pradžios lietuvių amatus: „Žaislų drožėją“, „Margučių margintoją“, „Skulptūrų drožėją“ ir kt.
Šiuose darbuose atsispindi tautinis lietuvio charakteris: tarp daugybės darbų kaimo žmogus randa laiko savo buities puošybai (margučių marginimui, langinių ir kraičio skrynių puošimui, lino juostų, prijuosčių, rankšluosčių audimui, vis įpindamas Gyvybės medžio, saulės ar kitų baltiškų ženklų).
Tai rodo lietuvį esant ne tik darbštų, bet ir jautrų grožiui. Sauliaus Lampicko lyriškose, romantiškose skulptūrose (ir dideliuose darbuose- koplytstulpiuose, stogastulpiuose, mitinių būtybių skulptūrose, ir mažuose – angeliukų, paukštelių drožiniuose) visa tai atskleidžiama natūraliai ir jautriai.
Dalinantis džiaugsmą
Parsivežiau paukštį – volungę. Čiulbančią volungę su tautiškomis tulpėmis ant sparnų. Ir kaip tas paukštelis jaučia, kad jis – iš Lietuvos?
Patupdžiau prie žydinčių alyvų, švelniai melsvų lyg dangus. Ir širdis lyg paukštis džiaugsmu pragydo. Laimingas, kas kitam gali dovanoti bent plunksnelę laimės.
Tokių Žydrųjų paukščių Saulius Lampickas yra išdrožęs daugybę ir paleidęs į Lietuvą – tegul būna kuo daugiau laimingų, laisvų, gražių žmonių…
