Gegužės 15 d. 11 val. Lietuvos nacionalinis muziejus pakvietė tyrinėti daugialypį žmonių ir bičių santykį lauko parodoje „Iš avilio“, kuri b uvo atidaryta Jono Basanavičiaus gimtinės sode (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.).
Renginį pradėjo Kauno rajono meno mokyklos teatro grupės „2GNAS“ (rež. Tomas Erbrėderis) miuziklu „Muzikinis ne’susipratimas DŪZGĖS“, linksmai pasakojančiu vieno avilio gyventojų istoriją.
Po spektaklio, apžiūrėjus parodą, lankytojai buvo pakviesti išbandyti naująją parodą lydinčią mokymo programą „Linkėjimai iš avilio“.
Nuo seno lietuviai bites laikė šventais gyviais, tikėjo, kad bitėje po mirties apsigyvena žmogaus siela. Iki šiol sakoma, kad miršta tik žmonės ir bitės.
Bitininkystė – vienas seniausių amatų ir verslų Lietuvoje, kurio ištakos – paprasta drevė su bitėmis. Į mūsų kraštus bitės atskrido maždaug prieš 6 tūkstančius metų, kai Lietuvos teritorijoje ėmė augti tvirti medžiai.
Drevinė bitininkystė Lietuvoje klestėjo XVI–XVII amžiais, nes medus ir ypač vaškas buvo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksporto prekių.
Be materialinės naudos, darbas su bitėmis ir jų stebėjimas lietuviams visada teikė dvasinį pasitenkinimą, buvo savotiška atgaiva ir pažinimo mokykla.
Tarpusavio bendrystė, gimusi dalijantis bitėmis, sukūrė gražų bendruomeninį paprotį, vadinamą bičiulyste. Protėviai tikėjo, kad bitininku gali būti tik geras, nepiktas žmogus. Keičiantis žmogaus santykiui su bitėmis, vykstant mokslo ir technologijų raidai, keitėsi ir bitininkystė.
Nuo 2018 metų gegužės 20-ąją minima Pasaulinė bitės diena, kuria siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje.
Spartus bičių nykimas kelia didžiulį susirūpinimą: 2007 m. statistiniais duomenimis, Europoje išmirė iki 30–50 proc. bičių, o JAV jų prarado iki 70 proc. Didelis bičių mirtingumas tapo rimta problema Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Medunešės bitės – svarbiausios apdulkintojos žemėje.
Praradus bites kyla pavojus netekti įprasto kasdienio maisto įvairovės, šimtamečių papročių. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.
Lauko paroda „Iš avilio“ – tai istorinių ir etnografinių pasakojimų buveinė, skatinanti ne tik pažinti bičių ir bitininkystės kelio į Lietuvą vingius, bet ir nelikti abejingam nūdienos naujienoms.
Į simbolinius avilių korius suneštos žinios pačios įvairiausios – nuo istorinių artefaktų, rašytinių liudijimų iki šiandien gyvų etninės kultūros papročių atspindžių.
Vaizdus lydintys paaiškinimai skatina domėtis, kelti klausimus, lyginti praeitį su dabartimi, savo įžvalgomis ir įgytomis žiniomis dalintis su kitais, atkreipti dėmesį į ekologines problemas.
Artimesnei pažinčiai su lietuvių mylimu vabzdžiu – bite – skirti mokomojo avilio koriai palengvina pažintinę kelionę labiau nuo gamtos nutolusiems lankytojams. Lauko paroda yra saugi bičių įgėlimams alergiškiems žmonėms.
Parodos kūrybinė grupė
Kuratorė dr. Jolanta Bernotaitytė
Koordinatorė Rūta Vasiliauskienė
Architektas ir grafikos dizaineris Justinas Dadonas
Komunikacijos koordinatorė Akvilė Matulionytė
Restauratorė Vita Blažiūnienė
Redaktorė Nijolė Deveikienė
