„Ryto“ draugija, numanydama, kad Lenkijos švietimo valdžia vėl sieks uždaryti mokyklą, pradėjo ieškoti mokyklai geresnių patalpų.
1933 m. kovo 15 d. ji pristatė Vilniaus kuratorijai reikalingą dokumentaciją, o 1931 m. sausio 27 d. gavo patvirtinimą, jog būsimai mokyklai patalpos tinkamos.
1933 m. gegužės 5 d. kuratorija nusprendė uždaryti Žagarių mokyklą. Pasak švietimo valdžios, mokyklai patalpos netinkamos, per mažai pagalbinių mokymo priemonių. Mokykla uždaryta 1933 m. rugpjūčio 9 d. Jos dokumentacija perduota Vilniaus kuratorijai.
Šis sprendimas visiems buvo didžiulė staigmena. „Ryto“ draugijos centro valdyba kreipėsi į Vilniaus kuratoriją, aiškindama, kad mokykla yra didžiausiose kaime patalpose, ją lanko 33 mokiniai ir ji turi pakankamai pagalbinių mokymo priemonių.
Draugijos centras apeliavo į aukštesnę švietimo valdžią, prašydamas atšaukti Vilniaus kuratorijos sprendimą. Apeliacijoje rašoma, kad dauguma valstybinių mokyklų yra blogesnėse patalpose, kad Švietimo ministerijos reikalavimai skirti tik naujai atidaromoms mokykloms.
Svarus argumentas buvo ir tai, kad žiemą neįmanoma patalpų remontuoti (lenkų švietimo įstaigų raštas buvo pateiktas 1932 m. gruodžio 24 d.). Įprastai mokykloms buvo duodami bent dveji metai trūkumams pašalinti.
Žagarių lietuviai tikėjosi, kad valdžia pakeis sprendimą. Deja, taip neįvyko. 1933 m. rugsėjo 15 d. Žagarių mokyklos mokytoja J. Liutkevičiūtė perdavė Z. Čepulytei visą mokyklos inventorių bei knygynėlį.
1933 m. spalio 27 d. atėjo atsakymas į apeliaciją. Jis tik patvirtino Vilniaus kuratorijos sprendimą – atseit, jis atitinka visus reikalavimus. Niekas nesitikėjo, kad mokykla bus uždaryta taip greitai.
1933 m. vyko masinis, planingas lietuviškų mokyklų uždarinėjimas. Netrukus Punsko-Seinų krašte nebeliko nei vienos lietuvių švietimo įstaigos. Mokiniai buvo priversti lankyti lenkiškas valstybines mokyklas.
Panaikinus lietuvišką mokyklą, 1933 m. Žagariuose buvo atidaryta valstybinė lenkiška. Joje dirbo I. Mackevičiūtė-Brazinskienė. Ji vaikus mokė ir lietuvių kalbos, dalyvavo LKD skyriaus veikloje.
Tai nepatiko Mokyklų tarybai ir mokytoja, atseit, už nedalyvavimą Lenkijos valstybinėse šventėse ir nepažangumą, buvo atleista.
1935 m. rugsėjo 25 d. „Ryto“ draugijos centras paskyrė ją Žagarių skaityklos vedėja. Skaitykla įsikūrė buvusios lietuviškos mokyklos patalpose pas J. Rudį.
1936 m. sausio 29 d. Seinų klebonas V. Astasevičius ją pašventino ir palaimino, o skaityklos vedėja susirinkusius žmones paragino šviestis.
Skaitykla perėmė buvusios lietuviškos mokyklos inventorių bei pagalbines mokymo priemones. Iš pradžių labai trūko einamosios periodikos. Čia buvo tęsiamas švietimo darbas, vyko susirinkimai ir repeticijos.
Tai negalėjo patikti lenkų valdžiai. 1936 m. gegužės 15 d. policijos viršininkas Jurkovskis ir apskrities atstovas darė kratą vedėjos bute. Iš skaityklos konfiskavo Seinuose išspausdintas knygas, o iš J. Rudžio – knygų ir laikraščių. Po kratos surašė protokolus.
1936 m. birželio mėnesį Suvalkų viršininkas uždraudė skaityklos veiklą, o visas knygas konfiskavo policija. Sprendimas buvo grindžiamas tautinio priešiškumo kurstymu, žmonių prieš Lenkijos valstybę agitavimu ir, neva, rastomis uždraustomis lietuviškomis knygomis.
Suvalkų apskrities viršininkas rugpjūčio 17 d. nutarimu Žagarių skaityklą uždarė. „Ryto“ draugijos centras apeliavo į Suvalkų apskrities viršininką. Apeliacija nieko nepakeitė.
Balstogės vaivada 1936 m. lapkričio 26 d. nutarimu viešo saugumo sumetimais uždraudė pasienio zonoje (Suvalkų apskrityje) veikti lietuviškoms skaitykloms-bibliotekoms, o „Ryto“ draugijai jas finansuoti.
Draugija vėl apskundė vaivados sprendimą. 1936 m. gruodžio 12 d. VRM pritarė lapkričio 26 d. Balstogės vaivados sprendimui, draudžiančiam veikti įkurtoms skaitykloms.
Literatūra:
Apie Žagarių kaimą ir jaunystės dienas (1 d.)
B. Makauskas, Vilnijos lietuviai 1919–1939, Vilnius, 1991.
V. Martinkėnas, Lietuviškos mokyklos ir skaityklos Vilniaus krašte 1919–1939, Vilnius, 1990.
P. Vitkauskas, Lietuviškų draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte 1926–1939 m., Punskas, 2001.
P. Vitkauskas, Ryto draugijos veikla Punsko ir Seinų krašte, Punskas, 2014.
Sigitas Birgelis
(I) dalis čia.
Prieškary Punsko-Seinų-Suvalkų krašte lietuviškų pradinių mokyklų ir skaityklų uždarymo vajui talkino,deja, ir rašytojo Česlovo Milošio dėdė Milosz.Tai buvo antilietuviškumo politinės akcijos.
Spėju, kad gerb. Bumblauskas ir gerb. Nikžentaitis to galimai nežino.
Nei Č. Milošas buvo, nei Bumbliauskas su Nikžentančiu yra lietuvybei savi. Naivu manyti, kad, apeliuojant kokiu nors faktu, juos galima pakeisti.