Potsdamo pašonėje žaliuoja jaukus ir žavus Babelsbergo priemiestis. Iš „Interhotel“ viešbučio septyniolikto aukšto gėrėjausi žalia Potsdamo panorama.
Potsdamas su didingais barokiniais Sansusi („Be rūpesčių“) rūmais – buvusi Prūsijos karalių ir Vokietijos kaizerių imperijos rezidencija, įėjo į istoriją Potsdamo konferencijos vardu, kurioje 1945 metų liepą V. Čerčilis, F. Ruzveltas ir J. Stalinas pakoregavo pokario Europos žemėlapį, negailestingai padalijo Vokietiją, perrėždami Berlyną ir žmonių likimus.
Kairėje akį traukė pavasarine žaluma apsigobęs Babelsbergas, atrodantis ne kaip priemiestis, o didžiulis miškas. Šioje, anksčiau buvusioje audėjų gyvenvietėje, įsikūrusi visame pasaulyje žinoma kino studija DEFA (Deutsche Film-Aktiengesellschaft – Vokiečių filmų akcinė bendrovė).
Akcinės bendrovės jau nebėra, bet pavadinimas išliko vietoje XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje čia klestėjusios kino studijos UFA (Universum-Film Aktiengesellschaft), kurioje buvo kuriamos salstelėjusios muzikinės melodramos, konkuruojančios su pramogine Holivudo gamyba, žavėjo vengrės Marikos Riok temperamentas, amerikietės Dianos Durbin naivus žavesys, o ilgesingas šveicarų kilmės aktorės Zaros Leander žemas balsas viliojo pabėgti nuo niūrios tikrovės, naciams Vokietijoje atėjus į valdžią, į neišsipildžiusių svajonių pasaulį.
Sunkūs laikai, lengvi filmai… Kai kurie jų, vadinami „trofėjiniais“, matyti mano nykioje pokario vaikystėje, dienas nuspalvino nerūpestingo, gražaus gyvenimo ilgesiu.
„Vadinkite mane Valteriu. Būsiu jūsų gidu ir vertėju DEFA, – galantiškai prisistatė aukštas, pagyvenęs vyriškis ir žvaliai pridūrė: – Kine vaidinu fašistus, o gyvenime esu aršus antifašistas.
Prieš karą, Hitleriui atėjus į valdžią, mano tėvai emigravo į Sovietų sąjungą, ten ir pramokau rusiškai.“
Valteris papasakojo, kad iki įsigalint fašizmui, kino studijoje UFA kūrė talentingi režisieriai Džozefas fon Šternbergas, kino istorijon įėjęs juosta „Žydrasis angelas“ su jaunute Marlena Dytrich ir talentinguoju Emiliu Janingsu, sukurta pagal rašytojo Heinricho Mano satyrinį romaną „Profesorius Unratas“, autorius, režisieriai Georgas Pabstas, sukūręs filmus „Vakarų frontas, 1918“, „Opera už tris skatikus“ (pagal B. Brechto pjesę), Zlatanas Dudovas – pagal B. Brechto scenarijų „Kule vampe“, kas Vestfalijos dialektu reiškia ramią prieplauką.
Šie reikšmingi vokiečių kino kūriniai įėjo į pasaulinę kino meno istoriją.
Bet kai viršum UFA kino studijos vartų buvo iškelta svastika ir Vokietijos kino menui ėmėsi vadovauti pats Trečiojo reicho propagandos ministras Gebelsas, paskyręs kino studijos direktoriumi pirmąjį Hitlerio vicekanclerį pramonininką Alfredą Hugenbergą, ekranus užplūdo banga šovinistinių filmų, atvirai propaguojančių fašistinę ideologiją, mokančius arijus – „antžmogius“ rasinės neapykantos, paniekos kitataučiams, sėjančius žiaurumo sėklas vokiečių jaunimo sielose.
Pirmojo ryškumo žvaigždėmis tapo Gebelso numylėtiniai aktoriai Liliana Harvey ir Vilis Fritčas. Kitą UFA kino gamybos dalį tebesudarė pramoginiai filmai, viliojantys į nerealių svajonių pasaulį, nukreipdami nuo aštrių socialinių, politinių problemų, nuo žiaurių fašistų nusikaltimų.
Pažangūs menininkai – režisierius Džozefas fon Šternbergas ir aktorė Marlena Dytrich bei kiti buvo priversti palikti UFA ir emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas.
Naikinantis karo viesulas aplenkė kino studiją, ji beveik nenukentėjo. Toje pačioje vietoje, gerokai praplėsta, įsikūrė DEFA, tik trijų kilometrų atstumu nuo Vakarų Berlyno.
Babelsberge prieš karą buvo įsikūrusios kino žvaigždės ir finansiniai magnatai. Tai savotiškas nedidelis miestelis su tvarkingai išrikiuotais raudonais mūriukais, primenančiais kareivines, su parduotuvėmis ir poliklinika, kavinėmis ir saunomis, vaikų darželiais ir buitinėmis taisyklomis.
Pati DEFA – tai didžiulė kino gamykla su įgarsinimo paviljonais, filmų rodymo salėmis, laboratorijomis, baldų kombinatu, siuvyklomis ir pan.
Pačioje kino studijoje, kaip sakė Valteris, pasigaminamas visas filmų kūrimui reikalingas rekvizitas ir butaforija. Čia yra ir didžiulis muziejus, kuriame kaupiamos filmų dekoracijos, baldai, rūbai, šviestuvai ir kita.
Miestelis užima 50 ha plotą, studijoje tuo metu dirbo 125 žinovų, 2,5 tūkstančio darbuotojų ir tik 30 aktorių.
Man, žurnalistei iš Lietuvos, tuometis DEFA generalinis direktorius, VDR kino meno instituto profesorius Albertas Vilkeningas pasakojo, kad jam, kaip instituto profesoriui, rūpi, kad į kinematografą ateitų gabūs, pasišventę žmonės.
Vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleivių mokymo programose įtraukta kino meno disciplina.
Vasarą mokiniai atlieka gamybinę praktiką DEFA kino studijoje, kad iš arti susipažintų su kinu, iš vidaus pamatytų filmų gamybos procesą, išbando savo sugebėjimus, pasitikrina savo pašaukimą.
Profesorius papasakojo, kad jie kviečiasi talentingus aktorius iš kitų šalių, o lietuviai aktoriai Donatas Banionis ir Regimantas Adomaitis jau tikri saviškiai, sukūrę nemažai įsimintinų pagrindinių vaidmenų, labai žinomi ir mėgstami vokiečių žiūrovų.
Profesorius daug komplimentų jiems pažėrė, prisiminė turiningus pokalbius su Panevėžio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi Juozu Miltiniu, kuris buvo atvykęs porą kartų konsultuoti Donato Banionio, šiam kuriant Gojos ir Bethoveno kino portretus.
Redaktorius Albertas Laurinčiukas buvo sugalvojęs tokį redakcijos vadinamųjų kūrybinių darbuotojų skatinimą savotiškomis premijomis – neeilinėmis kūrybinėmis komandiruotėmis.
Per kasdieninį trumpąjį redakcijos gamybinį susirinkimą – išėjusio numerio aptarimą ir būsimo planavimą – visų balsais išrinkti geriausią numerio „medžiagą“.
Ją iškabindavo „Garbės lentoje“ koridoriuje ir už tai gaudavai atitinkamai balų. Vėliau iš jų būdavo renkama geriausia mėnesio „medžiaga“ ir pagaliau visų metų. Surinkusysis per metus daugiausia balų būdavo apdovanojamas premija – kūrybine komandiruote.
Bet ne atostogauti, turistauti, o parašyti. Tų metų laimėtoja tapau aš ir taip atsidūriau Rytų Vokietijoje aprašyti lietuvių aktorių darbus DEFA kino studijoje.
Grįžusi parašiau reportažų ciklą „Susitikimai DEFOS kino studijoje“. Pirmasis – „Mano Bethovenas” buvo apie aktorių Donatą Banionį. Tuo metu vokiečių režisierius Horstas Zemanas su Donatu Banioniu kūrė meninį filmą apie Bethoveną, sąlygiškai pavadintą „Kompozitorius“.
Pro ekspreso Berlynas-Potsdamas langus bėgo pavasarėjantys Vokietijos Brandenburgo žemės laukai, o mudu su Donatu tęsėme dar Vilniuje pradėtą pokalbį apie Bethoveną ir menininko vaidmenį bei vietą visuomenėje, jo santykį su gyvenimo tikrove.
Kai atvykau, filmavimo darbai jau buvo baigti, belikęs filmo montažas ir įgarsinimas.
Nors Banionis jau buvo pradėjęs filmuotis naujame DEFA filme, aktorius dar tebegyveno Bethovenu, su kūrybiniu nerimu ir jam būdingu reiklumu tebesvarstė, abejojo, savo samprotavimus vis pertraukdamas tuo tokiu pažįstamu banionišku: „Nežinau, kaip vaidinti… Koks buvo tas genialusis žmogus? Koks jis buvo kasdieniame gyvenime? Kokie įvykiai, kokie jausmai lėmė nemirtingus muzikos šedevrus? Kodėl jis liko vienišas? Kas toji Nemirtingoji Mylimoji? – garsiai samprotavo aktorius.
– Mes, kurie apie jo tragediją tegalime spręsti iš beveik dviejų šimtų metų nuotolio, ekrane bandėme prisiliesti prie šios neeilinės asmenybės. Mes galime tik spėti, pateikti savo prielaidą, koks jis galbūt buvo gyvenime.“
Aktorius kalbėjo apie tą didžiulę laimę dar labiau priartėti prie savo mylimiausio kompozitoriaus, galimybę įsigilinti į jo muziką, analizuoti ir interpretuoti, per jo genialiąją muziką suvokti jį – žmogų, sudėtingą žmogaus likimą.
„Ar gali nežavėti toji išdidi, maištinga siela, jo gaivališka energija ir atkaklumas, nepriklausomas būdas, jo nepalaužiamas tikėjimas, kad žmonės iškovos laisvę ir per kančias pasieks džiaugsmą? – karštai kalbėjo Banionis, paniręs į Bethoveno magijos pasaulį.
– Pakerėjo mane kompozitoriaus geležinė valia, su kuria jis grūmėsi su baisia neganda – kurtumu. Jo kūriniuose, kurių, kurdamas jo kino portretą, klausydavausi, prasiveržia neviltis ir nugalinčio žmogaus ištvermė.
Bethovenas nebegirdi išorinio pasaulio garsų, tačiau girdi tai, kas skamba jame pačiame, jo viduje, jo sieloje. Amžinoji tyla buvo bejėgė atimti iš jo muziką, o kartu ir gyvenimą.“
Pagarbiai klausiausi, kokiais ilgais ieškojimais, kaip atsakingai aktorius kuria vaidmenį ekrane, kaip ir teatro scenoje. Tai režisieriaus Juozo Miltinio įdiegtas ir išugdytas požiūris – eiti gilyn į vaidmenį.
Tai būdinga visiems Donato Banionio sukurtiems vaidmenims, ypač patiems iškiliausiems aktorinio meistriškumo prasme, tokiems kaip Vilis Lomenas (A. Milerio „Komivojažierio mirtis“), kareivis Bekmanas (V. Borcherto „Lauke, už durų”), Edgaras (A. Strindbergo „Mirties šokis“) teatre, Vaitkus (V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“), Goja (režisieriaus K. Volfo „Goja“), Krisas Kelvinas (režisieriaus A. Tarkovskio „Soliaris”) kine.
Filmas „Soliaris” sėkmingai keliavo pasaulio ekranais ir dar plačiau išgarsino lietuvių aktoriaus Donato Banionio vardą.
Didelio dėmesio ir filmas, ir Banionis, atlikęs pagrindinį astronauto Kriso Kelvino vaidmenį, sulaukė 1972 metais dalyvaudamas garbingoje Tarptautinėje Kanų kino šventėje.
Filmas pelnė žiuri prizą. „Visur, kur tik teko buvoti „Soliario“ pristatymuose – Paryžiuje ar Čikagoje, Tokijuje ar Maskvoje, – pasakojo man Banionis, – žiūrovus jaudino filmo mintys, apmąstymai apie žmogaus atsakomybę, apie žmogaus vietą tarp žmonių.
Galbūt žmoguje slypi mintys, ketinimai, viltys, apie kuriuos jis ir pats nenutuokia? Žmogus vyksta į kosmosą pažinti kitus pasaulius, kitas civilizacijas, kad geriau pažintų save, sužinotų, ko jis vertas, ištirtų savo sielos slaptavietes, mąsto kosminio laivo pilotas Krisas Kelvinas, maniškis „Soliario“ veikėjas.
Nes žymiai svarbiau ir sudėtingiau pažinti savyje slypintį kosmosą, prasiskverbti į neištirtas žmogaus sąmonės kerteles, kad žmogus išliktų žmogumi ir nežmoniškiausiose aplinkybėse.“
Soliaris – lenkų rašytojo Stanislavo Lemo vaizduotės sukurta paslaptinga, mąstanti planeta, kurioje materializuojasi veikėjų slėpiningiausios mintys ir prisiminimai, kurioje, kaip sąžinės priekaištas, prisikelia mylėti, bet įskaudinti žmonės.
Civilizacijos technologijos bejėgės prieš galingą gaivalą – Soliario okeaną – sąžinės balsą, bandymą pabėgti nuo savęs. Gilios filosofinės prasmės romanas tapo pagrindu režisieriaus Aleksejaus Tarkovskio filmui.
Filme veiksmas beveik nesivysto, o aktoriui Donatui Banioniui reikėjo atskleisti sudėtingiausią veikėjo dvasinę dramą. A. Tarkovskis šiam vaidmeniui kito aktoriaus nė neieškojo.
Stambiu planu nufilmuotos Banionio akys žiūrovams kalba daugiau, negu būtų sakomi ilgiausi monologai. Ir po šio santūraus, į vidų susitelkusio Kriso Kelvino veikėjo – ispanų dailininkas Goja – kunkuliuojantis temperamentas, aistrų sūkurys.
Donatas man yra sakęs, kad kai pradeda kurti naują vaidmenį, visada stengiasi pradėti nuo nulio. „Turiu užmiršti visą savo patyrimą, ką iki tol esu sukūręs.
Kiekvienas vaidmuo turi būti išskirtinis, antraip tai tebus savęs tiražavimas, pakartojimas to, ką darei anksčiau. Gojos paveikslas buvo pirmasis mano bandymas priartėti prie menininko asmenybės gelmių.
Filmas buvo kuriamas pagal literatūrinį pirmtaką L. Foichtvangerio romaną. Tai kiek kaustė kūrybinius ieškojimus, varžė fantaziją, interpretacijos laisvę, nes kūriau dailininką Goją tokį, kokį jį įsivaizdavo rašytojas.
Bethoveno paveikslą galėjau laisviau kūrybiškai interpretuoti, perteikti savą jo muzikos, jo asmenybės suvokimą, ir tai man buvo kur kas įdomiau. Mane Bethovenas visų pirma praturtino kaip aktorių, kaip žmogų“, – prisipažino Banionis.
Kitą dieną ilgai vaikštinėjome su filmo režisieriumi Horstu Zemanu po DEFA kino studiją su vokiškai tvarkingai išrikiuotais paviljonais. Balandžio diena buvo saulėta, bet vėjuota, kokios Lietuvoje būna gegužės pradžioje.
Režisierius, glostydamas vėjo kedenamus plaukus, aiškino filmo koncepciją: „Be abejo, jeigu kas nors kitas statys filmą apie Bethoveną, tai bus visiškai skirtingas, nepanašus į šį kūrinys, kaip ir kiekvienas skirtingai, labai subjektyviai suvokiame jo nemirtingąją muziką.
Apie Bethoveną prirašyta daugybė biografinių knygų, romanų, mokslinių studijų. Apie jį nemažai sukurta dokumentinių filmų, o 1930 metais austrai buvo pastatę meninį filmą.
Nenorėjau naudotis kuriuo nors literatūriniu kūriniu. Rašytojas Giunteris Kunartas pagal mano sumanymą, remdamasis Bethoveno laiškais, jo amžininkų atsiminimais, parašė scenarijų.
Šešerius metus kaupiau šiam filmui medžiagą. Mane labiausiai domino ne tiek Bethovenas – kūrėjas, kiek Bethovenas – žmogus. Kompozitoriui sukurto didingo paminklo granitas kiek atitolino jį nuo mūsų, tarsi jame nuo mūsų užmūrijo gyvą žmogų.
Man Bethoveno muzikoje brangiausia – jo gilus žmogiškumas.
Manau, šis genialus žmogus buvo be galo žmogiškas, labai sudėtingas ir prieštaringas, labai gilus ir jautrus, vienišas ir nelaimingas, kenčiantis ir klystantis, kad savo muzikoje sugebėjo taip jautriai ir tobulai perteikti žmogaus kančią ir didybę, žmogaus prigimties prieštaringumą, beribį sielvartą ir spinduliuojantį džiaugsmą.
Norėjome sukurti ne filmą – paminklą, ne jo „trumpą gyvenimo ir kūrybos meninę apžvalgą“, o psichologinį kino kūrinį.
Tai, sakyčiau, bus filmas – hipotezė, filmas – prielaida, kokie politiniai, socialiniai to meto įvykiai, asmeniniai išgyvenimai nulėmė jo kūrinių, kuriuose taip prasmingai atsispindi jo neramios epochos pažangieji sumanymai, revoliucinė dvasia, atsiradimą.
Be abejo, visame filme skambės jo geniali muzika.“ Klausiau tada režisieriaus, kodėl iš kompozitoriaus gyvenimo pasirinko būtent tuos šešerius 1813–1819 metus.
Juk iki šio laikotarpio buvo pats vaisingiausias Bethoveno kūrybos metas: sukurtos 8 simfonijos, opera „Fidelijus“, „Egmonto“ uvertiūra ir kiti reikšmingi kūriniai, o po tų metų Bethoveno kūrybos viršūnė – Devintoji simfonija.
„Tai, mano nuomone, dramatiškiausias Bethoveno gyvenimo tarpsnis, – aiškino sumanymą režisierius. – Jis galutinai apkurto, kas jį atskyrė nuo bendravimo su žmonėmis, nutraukė jo pianisto ir dirigento veiklą, tačiau nesugniuždė.
Tai Vienos kongreso epocha, kai juodas reakcijos debesis užtemdė Europą. Be abejo, Bethovenas, kuris buvo ištikimas revoliucijos idealams, tvirtai tikėjo laisvės, lygybės, brolybės sumanymais, negalėjo likti nuošaly visų šių įvykių.
Visgi neapsiribojame tik šiuo šešerių metų laikotarpiu, prisiminimais, aliuzijomis nusikelsime į ankstesnius, mano nuomone, itin reikšmingus jo charakterio dialektikai metus.“
Į mano klausimą, kodėl Bethoveno vaidmeniui pasirinko Banionį ir ar negąsdino jo, kad šis buvo sukūręs kito didelio menininko – ispanų dailininko Francisko Gojos – paveikslą ekrane, režisierius šyptelėjo: „Įsižiūrėkite į Banionį. Koks stebinantis panašumas su išlikusiais Bethoveno portretais!
Bet svarbiausia ne tai. Banionis – nuostabiai gilus aktorius, aktorius – psichologas. Didelę asmenybę gali sukurti tik aktorius – asmenybė. Jis – puikus improvizatorius, sugebantis aprėpti ir vaidmens visumą, ir perteikti subtiliausius jausmų ir minties dalykus.
Ne kartą filmavimo aikštelėje Banionis, savo meninės intuicijos padiktuotas, padėjo surasti tikroviškiausią, tiksliausią sprendimą. Jo niekad neišduoda meninis skonis ir saikas.
Jis sugeba prisikasti iki giliausių žmogaus sielos slaptaviečių ir tiksliai psichologiškai perteikti veikėjo būsenas, nuo komiškiausių situacijų pakilti iki tikros tragedijos. Jokių kitų aktorių Bethoveno vaidmeniui nė neieškojau.“
Nedidukėje DEFA kino studijos filmų įgarsinimo salėje viena žiūrėjau paskiras, pabirusias, dar nesumontuotas būsimo filmo dalis.
Per pusnynus brenda Bethovenas, žemai niūrioje padangėje lyg juoda neganda sklando paukštis, kompozitorius įžengia į žydinčią, vaiskią pievą, smagiai čiurlendamas prabėga upokšnis, tankioje lapijoje tviska saulės spinduliai…
Jam pavymui lyg balta svajonė lengvai žengia Nemirtingoji Mylimoji, visiškai šalia, rodos, tik ranką ištiesk. Gal tai Žozefina Brunsvik, o gal tai pati Muzika, kurią vienintelę Bethovenas visą gyvenimą mylėjo ištikima, pastovia meile…
Kokie jausmai šėlsta jo neramioj sieloj, kokios mintys sklando jo maištingoj galvoj? O pakriaušyje rūsčioje rimtyje, didingame susimąstyme stūkso galingas plačiašakis ąžuolas, giliai ir tvirtai įaugęs į žemę, tartum norintis apglėbti visą pasaulį.
Nežinojau tada, kokią vietą filmo kadrų vėrinyje užims tas epizodas, pamiršau režisieriaus paklausti, kuris Bethoveno kūrinys tuo metu skambės iš ekrano, man rodės, kad girdžiu jo Didžiąją sonatą „Aušra“ – himną Žemei, Gamtai, Gyvenimui.
Tada, 1974 metų balandį, rašiau, kad, matyt, kiekvienas, kuris žiūrės šį filmą, kompozitoriaus nemarioje, aistringoje muzikoje ras savo Bethoveną.
Tuo metu Banionis jau filmavosi naujame DEFA filme „Mama, aš gyvenu!“, kurį statė „Gojos“ režisierius Konradas Volfas. Šiame filme Banionio neįgarsins vokiečių aktorius, jis pats, gerai mokantis šią kalbą, kalbės vokiškai.
Pokalbyje režisierius prisipažino, kad pagal Banionį, jo vaidybos stilių, minčių bei jausmų išraiškos būdą rinko filmui kitus aktorius, jo partnerius ekrane.
„Man, atrodo, kad kinui dar nepavyko taip, kaip teatrui, pilnai atskleisti šio puikaus aktoriaus talento pilnatvės ir įvairovės“, – sakė Konradas Volfas.
Jis prisiminė malonias viešnagės dienas Panevėžyje. „Pirmą, ką atvažiavęs į Panevėžį pamačiau, – aukštai iškilusį pilkšvą teatro rūmą (tada dar nebuvo pastatytas „Nevėžio“ viešbutis), – pasakojo savo įspūdžius režisierius.
– Nežinau pasaulyje kito tokio miesto, kuriame aukščiausias ir svarbiausias miesto pastatas būtų teatras.“ Jis seniai svajojęs pamatyti savo mėgstamą aktorių teatro scenoje, o kai pamatė, pabendravo su režisieriumi Juozu Miltiniu, suprato, kuo gyvas Banionio talentas. Jis išaugęs giliame, psichologiniame, labai humaniškame teatre.
Ne iš karto, neskubėdamas, pas Banionį atėjo pripažinimas ir sėkmė. Sunkus buvo pažinimo kelias. Gyvenimo pažinimo. Savęs pažinimo.
„Jis ėjo per sunkų darbą, tvirtą valią, atkaklų užsispyrimą, tvirtą siekimą tikslo“, – man sakė Panevėžio dramos teatro aktorius Gediminas Karka, jo artimas bičiulis ir kolega, kai 1974 metais lankiausi Panevėžyje ir užrašiau jo pasakojimą, kokį jis pažįsta Banionį.
Tų metų balandžio 28 dieną Banioniui sukako 50 metų. „Kai gyveni šalia, diena dienon jį sutinki, kartu dirbi, nematai jokių stebuklų. Viskas paprasta ir dėsninga.
1941 metais Juozas Miltinis mudu, beveik kartu, priėmė į savo studiją. Argi tuomet Banionis kuo nors skyrėsi nuo kitų studijos mokinių? Gal tik tuo, kad jauniausias – jam tebuvo septyniolika metų.
Tik netrukus pastebėjome, kad Donatas kiek smalsesnis už kitus. Jis negalėdavo ištverti, kol jam sudiktuos teatro meno abėcėlę, nekantravo pats viską išsiaiškinti.
Kiekviena proga verždavosi prie mūsų vienintelio mokytojo Juozo Miltinio, apiberdamas jį įvairiausiais klausimais. Nekreipė dėmesio, kad jo klausinėjimai gali pasirodyti naivūs ar įkyrūs, o bendramoksliams tas jo stropumas – nenuoširdus ar juokingas.
Donatas jau tada žinojo, ko nori, – tapti geru aktoriumi. Buvo baigęs tik keramikos specialybę amatų mokykloje, tad, kad užtaisytų bendro išsilavinimo spragas, po kelerių metų vėl sėdo į mokyklos suolą.
Kai kurie draugai šaipydavosi matydami jį repeticijų pertraukėlių metu „kalant“ vokiečių kalbą, sprendžiant matematikos uždavinius, o jis baigė vidurinę mokyklą aukso medaliu!
Pokario metais, kai mes, savotiškas „teatras ant ratų“, dažnai keliaudavome su spektakliais po Lietuvą, Donatas ir sunkvežimyje, įsispraudęs tarp dekoracijų, nepaleisdavo iš rankų vadovėlio.
Gal tada jis išsiugdė aktoriui brangią savybę – sugebėjimą bet kurią akimirką, bet kuriomis aplinkybėmis atsiriboti nuo aplinkos ir susikaupti konkrečiam darbui.
Bendraujant kone kasdien, jis nepaliauja stebinti manęs darbštumu, reiklumu sau. Teatro gyvenime Banionis abejingumo ir rutinos priešas, nepakenčiantis veidmainystės, prisitaikėliškumo, o ypač dykinėjimo.
Kiek tik prisimenu Donatą, jis visada mokėsi. Kadaise užsispyręs mokėsi skambinti fortepijonu ir net grojo ansamblyje, mėgėjiškame džiazbande; baigęs vidurinę mokyklą – prancūzų ir anglų kalbų.
(Priminsiu, kad Donatas Banionis, Lietuvos ir SSRS liaudies artistas, jau apdovanotas už vaidmenis tarptautiniuose Karlovi Varų, Kanų, Maskvos kino šventėse, Rytų Vokietijos Valstybine premija, Lietuvos ir SSRS Valstybinių premijų laureatas, sėdo į studentišką suolą ir, būdamas 60 metų (!) 1984 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatrinį fakultetą, įgijo aukštojo mokslo diplomą – I. L.–A.).
Man atrodo, kad Donatas mokosi, nes jam malonu taip praleisti laisvalaikį, kaip kad meškeriotojui smagu gaudyti žuvį. Kai kas jį laiko protingu, sugebančiu numatyti ir rengti sėkmę.
Ne, nesutinku. Banionis tik netiki, kad sėkmė pati ateina, kad aktoriaus likimą gali nulemti laimingas atsitiktinumas, dėkingas vaidmuo ar įgimtos patrauklios aktoriaus savybės.
Mėgstu būti jo partneriu scenoje. Įdomu jį stebėti, dirbti su juo repeticijose, spektaklių metu. Jis kiekviename spektaklyje vysto vaidmenį gilyn, turtingoje savo vidinėje paletėje ieško vis naujų giluminių spalvų ir bruožų.
Jis stengiasi pajusti, suvokti dramaturgo ir režisieriaus meninę koncepciją, savo kuriamo veikėjo filosofinę funkciją bendroje spektaklio konstrukcijoje, išsaugoti stilistinę spektaklio ir vaidmens vienovę.
Banionis niekada nesiekia veiksmimgo vaidmens piešinio, o susitelkia į veikėjo mentaliteto konstravimą. Troškimas gilintis į dalykų esmę suformavo jo pasaulėžiūrą.“
Ir man yra prisipažinęs, kad jo sėkmė tikriausiai tame, kad kantrybės ir užsispyrimo visada turėjo. Vien sau norėdamas įrodyti dirbdamas teatre išlaikė gimnazijos brandos egzaminus vienais penketais.
Susirado muzikos mokytoją ir išmoko skambinti pianinu. Kiek kartų, kai vaidmuo nepavykdavo, norėjęs mesti teatrą. Bet susiimdavo, nenuleisdavo rankų, o ir Miltinis neleisdavo sugniužti, padrąsindavo.
Savyje knaisiodavosi, gilindavosi į vaidmenį, ieškodavo naujų minčių, kaip jį sukurti, kad juo patikėtų. „Nesuprantu tų aktorių, kurie tvirtina, kad jiems nerūpi žiūrovų nuomonė.
Tai kodėl jie tada pasirinko teatrą, aktoriaus profesiją? Kodėl filmuojasi? Man visiškai ne tas pats, ar liks mano darbu patenkintas žiūrovas, svarbiausias mūsų kūrybos vertintojas, – rašė man laiške 1974 metų birželį filmuodamasis Maskvoje, „Mosfilmo“ kino studijoje režisieriaus Michailo Šveicerio filme „Misterio Makinlio pabėgimas“.
– Dirbu pilnu tempu, kasdien filmuojuos, vakarais vėlai grįžtu namo, dar reikia pasiruošti kitos dienos filmavimui. Taip kad nematau šviesios dienos.
Norėjau nueiti į teatrus pažiūrėti kokių nors spektaklių, bet paradoksas, kai tik rodomas įdomesnis spektaklis, aš filmuojuos, o savaitgaliais nieko gero nerodo.
Kitas atvažiavęs kelioms dienoms į Maskvą daugiau pamato, negu aš čia visą mėnesį sėdėdamas. Maskvoje greitai filmavimus nutrauksime, nes liepos 6 d. išskrendame į Vengriją, Budapešte filmuosime natūrines scenas, o grįšime tik rugpjūčio pabaigoje.
Taip kad teks visą mėnesį praleisti užsienyje. Na, bet dirbti įdomu.
Originalų scenarijų parašė geras rašytojas Leonidas Leonovas. Šalia užuojautos „mano“ Makinliui, „mažam žmogui“, labai doram, sąžiningam, norinčiam pabėgti nuo to pasaulio, kuriame nieko nereiškia užmušti žmogų, yra ironijos jo pastangoms pralaukti, šimtui metų „užsikonservuoti“ požeminėje slėptuvėje.
Tik nežinau, kaip žiūrovai „Makinlį“ sutiks, įvertins, koks jo laukia likimas.” (Už šį vaidmenį Banionis buvo antrąkart apdovanotas SSRS Valstybine premija – I. L.–A.).
Banioniui rūpėjo, ar žiūrovai suvoks Makinlio baimę – „bėgimą“ iš visuomenės nuo atominės bombos grėsmės, kuri lemia jo poelgius, jo paniką ir pasimetimą, ką aktorius siekė perteikti.
Esu jam priekaištavusi, kad kartais imasi blankių vaidmenų, kai jau scenarijus „užprogramuotas” nesėkmei, kaip antai nutiko su Sverdlovsko kino studijos filmu „Atradimas“, režisieriams tikintis, kad talentingas aktorius, pasikliaujant jo profesionalumu ir žinomumu, ištemps ir vaidmenį, ir filmą.
Donatas visada įrodinėdavo, kad tokia jau aktoriaus profesija: „Negali nedirbti, nevaidinti, antraip prarasi formą. Ir tave gali užmiršti, – kai visą laiką atsisakinėsi, gal daugiau ir nebepakvies.“
Pasak Banionio, sėdėti ir laukti, kol ateis tavo „didysis vaidmuo“, – buvo ne jam. „O ir reikšminga tema ne visada užtikrina sėkmę galutiniam rezultatui“, – tokia buvo aktoriaus pozicija.
