Jeigu būčiau Klaipėdos savivaldos atstovas, tikrai surengčiau paminklo šiam išskirtiniam politikui pastatymą. Ir kuo garbingesnėje vietoje. Tiesa, kuklus biustas yra H. Manto gatvėje, bet toks įamžinimas neatspindi asmenybės svarbos ir tinkamai neįvertina jo palikimo.
Ernestas Galvanauskas yra Lietuvos Kolumbas. Tai jis „atrado“ Lietuvai ne tik patį Klaipėdos miestą, bet ir poilsiautojų pamėgtą nuostabiąją Kuršių Neriją ir dar gerą gabalą Mažosios Lietuvos.
O juk galėjo viskas būti kitaip. Tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama, kadaise buvo tik sumanymas subrendęs itin išmintingų, protingų, beprotiškai drąsių ir ryžtingų žmonių galvose. Dabar tokių kažin, ar atsirastų mūsų šiuolaikinėje Lietuvoje, kuri yra virtusi pilkų biurokratų valdoma ekosistema…
Jūs tik įsivaizduokite: dabartinis Klaipėdos kraštas NIEKADA nepriklausė Lietuvos valstybei. Apgyvendintas skalvių, kuršių, prūsų, nukariautas kryžiuočių, tapęs vokiečių diduomenės valdomos Prūsijos kunigaikštystės dalimi, vėliau priklausė Vokietijos imperijai.
Vienintelis plyšelis pro kurį lietuvis galėjo viena akimi pažvelgt į jūrą buvo siauras ruoželis tarp Palangos ir Šventosios. Vartų į tolimąjį pasaulį, į kurį taip veržėsi ispanai, portugalai, olandai, anglai ir prancūzai, mes taip ir neatvėrėme.
Ir taip buvo iki mūsų šaliai be galo svarbių 1923-iųjų. Susiklostė palankios tarptautinės aplinkybės: pralaimėjusį Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija praranda dalį savo teritorijų, tarp jų ir Klaipėdos kraštą.
Nugalėtojai perduoda jį administruoti Prancūzijai, kuri aktyviai svarsto ką toliau su juo daryti. Lietuviai pradeda reikšti teises į šį žemės lopinėlį, nes jaunai šaliai reikia gyvybiškai jūrų uosto.
Nesnaudžia ir lenkai, tiesia savo rankas Mėmelio linkui ir jie. Prancūzijos preferencijos – lenkų pusėje, atrodo, kad taip ir neturėsime išėjimo į plačiąsias jūras. Tačiau…
Tie laikai priklausė ne bestuburiams, bet iškilioms asmenybėms. Tai buvo drąsiųjų metas. Ir būtent toks ir buvo Lietuvos Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas.
Žmogus, kuris ėmėsi vaiksmų ir rizikavo viskuo, kad gautume savo didžiausią geopolitinę pergalę per visą naujųjų laikų istoriją.
Tai, kaip vyko Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, šiais laikais mums sunkiai suvokiama ir panašėja į nuotykių romano siužetą.
Puikai paruošta „sukilimo“ operacija, civiliais rūbais perrengti kariai ir šauliai paslapčia keliauja į Klaipėdos apylinkes, apginkluoti iš Vokietijos gautais ginklais (kad atrodytų, jog sukilime dalyvauja vietiniai gyventojai), su vokiečiais sutarta, kad jų pareigūnai nesipriešins, su rusais sutarta, kad jie atitrauks lenkų dėmesį imituodami karinius manevrus pasienyje, staigiu puolimu užgrobiamos pagrindinės vietos, o tada – fantastiškas Lietuvos diplomatų pasirodymas.
Juk reikėjo prancūzams ir likusiam pasauliui įrodyti, kad tai, ką padarėm – o juk realiai užpuolėm Prancūzijos karius, jų valdomoj teritorijoje (kaip tai skamba? 🙂 ) – padarėm teisingai ir visai nereikia dėl to su mumis kariauti, o reikia pripažinti, kad Klaipėda – mūsų 🙂
Fantastika? Ne, tai to meto lietuvių politinės, karinės ir diplomatinės minties pergalė. Ir svarbiausias šio įvykio režisierius – iškilus politikas Ernestas Galvanauskas.
Jis yra tas, kurio dėka turime Klaipėdą. Todėl tinkamas šio didžio lietuvio atminimo įamžinimas – ne tik klaipėdiškių, bet visos Lietuvos garbės reikalas.
Šių dienų nerami situacija baltus verčia ieškoti antro Ernesto Galvanausko. Mat, pasibaigus karui tarp Rytų ir Vakarų, atsiras slaviškas rusų – lenkų – baltarusių tarpusavio kovos dėl Kaliningrado srities diplomatinis trileris, galintis virsti kariniu. Tada tas iš Lietuvos, kuris ras vingrų būdą pralaiminčiai Rusijai pasilikt Kaliningradą, bus Ernestas Galvanauskas II. Mat, jei Kaliningrado srities Rusijos pralaimėjimo kare akivaizdoje Kaliningrado ginkluotos pajėgos paklus Rusijos “opozicijos” srityje valdžiai, “opozicija” paskelbs įkurianti ten nepriklausomą “Respublika Kant” – taip sudarydama sąlygas Maskvos Rusijai derėtis su Ukraina dėl sienos tarpusavyje visai atskirai. Taigi, Ernestai II, atsiraski greičiau.
Rimgaudai, su visa pagarba tamstai, leiskite paklausti, – o Gudija išvis kokiu kampu prie Prūsijos???…
Tai, kad Galvanauskas slėpėsi už Šaulių vado Krėvės, – jeigu nepavyktų, tai tarptautinė atsakomybė turėjo tekti būtent Šaulių vadui. Tai gal Klaipėdoje įamžinkime Galvanauską kartu su Krėve. Juk veikiama buvo Krėvės literatūrinių herojų dvasia ir drąsa…