A. Vidugiris. Pietrytinių lietuvių šnektų likimas

Pietrytinių lietuvių šnektų terminu čia vadinamas įvairiakalbis Rytų Lietuvos masyvas tolokai nuo Vilniaus į rytus ir pietus iki Mẽdilos, Ašmenõs, Beržuonõs, Nãročiaus (Narùčio), Nemuno vidurupio ir net Zietelos upių. Čia nuolat kintančioje kalbų mozaikoje tarsi tirpstantys ledkalniai virš horizonto ryškiai iškyla tokios garsios ir savitos lietuvių gyvenamos vietos ir šnektos kaip Dievẽniškės, Marijámpolis, Gervėčiai, Lazūnai, Armõniškės, Pelesà, Zíetela ir kt. O kiek čia bebaigiančių paskęsti šnektų šnektelių, tarsi pagalbos besišaukiančių žiburėlių apie Butrimónis, Daĩnavą, Eĩšiškes, Gérviškes, Kalesninkùs, Šal̃čininkus arba apie Gudijoje atsidūrusius Benekáinis, Kaulẽliškes, Bãlatną (arba Varenãvą), Ãsavą, Nõčią, Ródūnią, Žirmūnus. Slavų jūra baigia paskandinti lietuvius Bréslaujos, Pãstovių, Ãstravo, Ašmenõs, Vijõs, Lydõs, Gar̃dino ir kituose rajonuose.

Visa ši teritorija ištisai sėte nusėta gražiausiais lietuviškais vietovardžiais, tik paribiais pamažu ima daugėti ir slaviškųjų.

Geografiškai išskiriamas šis pietryčių kampas yra neatskiriama Rytų Lietuvos dalis, iš seno susijusi glaudžiais kultūriniais, politiniais administraciniais ir ekonominiais ryšiais, kurie, nors ir apsilpę, tebeglūdi žmonių sąmonėje iki šiandienos.

Visur čia išlikusi Vilniaus, tiek kaip svarbiausio šio krašto miesto, tiek kaip visos Lietuvos sostinės, trauka. Didžiulei vietos žmonių daugumai Vilnius yra šventas, „baltas“ miestas, pilnas šviesos ir ilgesingo dvasingumo. Retas vyresniosios kartos žmogus bent kartą per savo gyvenimą pėsčias nebuvo lankęs Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelių, Arkikatedros ir Aušros vartų šventovių, kelionėje sugaišdamas iki 10 dienų ir nueidamas į vieną pusę iki 150 ir daugiau kilometrų. Aplankyti Vilnių buvo savita kiekvieno kataliko pareiga.

Neretas iš jų į pasisveikinimą geba atsakyti keliomis kalbomis: gudiškai, lenkiškai, lietuviškai, rusiškai ir kt. Kartais net nuostabą kelia, iš kur vien slaviškai kalbantis žmogus gražiai lietuviškai ištaria pasisveikinimo žodžius. Pasiteirautas dažnas aiškino, jog čia nuo amžių esanti ar buvusi Lietuva, jog kiekvienas nuo seno susijęs su Lietuvos sostine Vilniumi.

Daugumas jų kalba gudiškai ir dažniausiai linkę vadintis neutraliai – čionykščiais, čiabuviais, vietiniais (tuteišiais). Tačiau greta, ypač pietryčių Lietuvoje netoli Vilniaus, daugėja žmonių, kurie pabrėžtinai save laiko lenkais ir dedasi gyveną Lenkijoje. Tai vis komplikuotos praeities palikimas.

***

Vilniuje, o paskui ir artimesnėse apylinkėse, lietuvių kalba daugiausia pradėjo nykti po XVII ir XVIII a. karų ir maro epidemijų. Kaimo žmonės nepaprastai sparčiai pradėjo slavėti nuo XIX a. vidurio, ypač antrojoje amžiaus pusėje, suaktyvėjus rusifikacijai.

Po 1831 ir 1863 m. sukilimų negausi lietuvių inteligentija buvo sunaikinta ir išblaškyta, uždrausta spauda, mokyklos paverstos rusiškomis, o svarbiausia – kilo grėsmė monopoliškai lenkų dvasininkų tvarkomai Katalikų Bažnyčiai. Mišriai kalbančiose parapijose bažnyčios imtos versti cerkvėmis, o žmonės verčiami išpažinti stačiatikių tikėjimą ir melstis rusiškai. Nepaklusnieji buvo baudžiami, kankinami, kalinami.

Politiniai prieštaravimai persimetė ir į tikybos plotmę. Lenkų tautinius interesus Lietuvoje buvo stengiamasi pridengti religijos skraiste. Iš Lenkijos valdomai bažnyčiai atsirado dingstis šaukti visu balsu gelbėti „lenkų tikybą“ nuo pavergėjų „rusų tikybos“. Bemaž visi šio krašto katalikai iš karto imti vadinti (vėliau ir tapo) lenkais.

Lenkų – kaip bajorijos, mokslo ir kultūros – kalba apskelbta „dieviškąja“ ir galutinai supriešinta su lietuvių kaip „pagoniška“ kalba.

Tautybės sąvoka buvo sujaukta su religijos samprata. Draudžiamoji lietuvių spauda dažniausiai blokuojama. Veiklesni lietuviai sulenkėjusių dvarininkų ir dvasininkų buvo persekiojami, pravardžiuojami, neretai net per bažnyčią iškeikiami kaip eretikai.

Didelė Rytų Lietuvos dalis, pasidavusi šiam spaudimui, pati dar kalbėdama lietuviškai, ėmė nusigręžti nuo savo tėvų kalbos, tradicijų ir persiimti sulenkėjusios bajorijos propaguojamais unijiniais lenkų kultūros idealais. Atsivėrė neribotos galimybės lenkų tautybei plisti kitų tautybių sąskaita.

Visokiomis priemonėmis lenkišką savimonę įtvirtinti tarp vietos gyventojų ypač buvo siekiama lenkų okupacijos (1920–1939) metais. Tikriesiems šio krašto autochtonams lietuviams, lenkiškos propagandos suskaldytiems ir nebesurandantiems bendraminčių daugumos, nepalankios gyvenimo sąlygos tebėra iki šių dienų.

***

Kai 1939 m. Vilnius ir Rytų Lietuvos dalis grįžo Lietuvos respublikai, Vilnijos kalbinė padėtis lietuviams buvo gerokai palankesnė negu dabar. Lenkų okupacijos metais dar daug kur išlikę lietuviai kentė tautinę ir ekonominę priespaudą, bet lenkų kalba dar nebuvo spėjusi įleisti gilesnių šaknų. Gyventojus vargino labai žemas gyvenimo lygis. Ypač išgąsdino Raudonosios armijos okupacija ir prasidėjusios represijos. Todėl gyventojų dauguma Lietuvos kariuomenę ir lietuvių administraciją sutiko palyginti gana palankiai. Ypač imponavo aukštas Lietuvos ekonominis lygis.

Daugelis geranoriškai pradėjo traktuoti lietuvišką savo praeitį, noriai pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

Lietuvių administracija, paveldėjusi perdėm suslavintą, neretai dirbtinai sulenkintą vardyną – vietovardžius ir pavardes, kreipėsi į gyventojus padėti atstatyti tikrąsias senovines jų formas. Tuo tikslu valsčių viršaičiai, jų pavaduotojai ar sekretoriai, apylinkų seniūnai (kurie irgi paprastai būdavo vietiniai lietuviškai mokantys ir apylinkes pažįstantys asmenys) sukviesdavo lietuviškai mokančių vyresnio amžiaus asmenų. Į sutartą apylinkę iš Vardyno norminimo komisijos atvykdavo kalbininkas ir vietos žmonių liudijimu greta suslavinto ar slaviško vietos (kaimo, dvaro, palivarko ar viensėdžio, užusienio) pavadinimo įrašydavo iš seno vartojamą lietuviškąjį variantą, nurodydamas jo kirčiuotę ir kitus pasitaikančius to pavadinimo atitikmenis, taip pat vietos lietuvių šnektose vartojamas pavardes.

Taigi iš apylinkės į vieną vietą susirinkdavo daugiau ar mažiau lietuviškai kalbėjusių asmenų. Vardyno komisijos pirmininko prof. A. Salio pasakojimu, atgautose žemėse bemaž nebuvo apylinkų, kur nebūtų atsiradę lietuviškai mokančių vietos gyventojų.

Nuo 1939 iki 1942 m. buvo patikrinti beveik visi Rytų Lietuvos vietovardžiai, įėję į to meto Lietuvos administracijos valdas. 1942–1944 m. prie Lietuvos vadinamosios generalinės srities buvo priskirtas Vìdžių valsčius, taip pat Leñtupio, Kamojų̃, Kliukščionių̃, Kemẽliškių, Kasčionių̃, Svyruonėlių, Svỹrių (Svierių̃), Šemetõs valsčiai, priklausę Švenčionių apskričiai ir Bistrýčios, Mikáiliškių, Varnionių̃, Ãstravo, Gervėčių, Ašmenõs, Mūrinės Ašmenõs, Palionių̃, Salų̃, Smurgáinių, Župronių̃, Gráužiškių, Galšiõs (Alšėnų), Bariūnų, Krẽvo, valsčiai, sudarę to meto Ašmenos apskritį. Panašiai šie duomenys buvo renkami iš lietuviškų Lydos, Gardino apskrities ir kitų valsčių.

Surinkti vietovardžiai, kaip ir pavardės, turi ne tik didelę praktinę, bet ir mokslinę vertę. Nuo seno vietos lietuvių šnektose vartojami vietovardžiai (kurių absoliuti dauguma yra lietuviški) dėl vadinamojo kalbos sistemos spaudimo išliko nepakitę ilgus amžius. Nemaža jų dalis esti visai kitokios struktūros negu jų slaviški atitikmenys, atsiradę adaptavimo, vertimo būdu ar pakitę pagal panašių slaviškų žodžių skambesį ir kt.

***

Tyrinėtojams čia, kaip ir ktur, tenka susitikti įvairiausių žmonių: vieni savo patirtimi ir žiniomis linkę pasidalyti iki menkiausio trupinėlio, kiti – vidutiniškai, pagal reikalą ir galimybes, treti (jų mažuma) net priešiški. Absoliuti dauguma sutiktų vietinių lietuviškai nemokančių žmonių buvo gana geranoriai ir lietuviams palankūs.

Prisimenant 1939 m., jiems daugiausia imponavo aukštesnis Lietuvos valstybės ekonominis potencialas. Gal dėl to daugelis net ir nebejaunų žmonių norėjo išmokti ir mokėti lietuvių kalbą.

Ypač sekmadieniais daug vietinių žmonių susiburdavę prie lietuvių pasieniečių būstinių (pvz., Buivydžiuose, Šumske, Medininkuose, prie Eišiškių ir kt.) ir gaudyte gaudydavę kiekvieną lietuvišką žodį ar posakį, vienas per kitą norėdavę sužinoti jų reikšmes. Ateidavę ir daugiau mažiau lietuviškai kalbėti mokančių vietinių gyventojų, paprastai senukų.

Mokytis lietuvių kalbos tiek per mokyklas, tiek per organizuojamus kursus ypač kibo jaunuomenė. Per pusmetį (nuo 1939 m. gruodžio ar 1940 m. sausio mėn. iki 1940 m. gegužės–birželio mėn.) daugelis lietuviškai pramoko daugiau negu kiti vėliau per visus 40 metų. Ypač daug tuo metu lietuviškai kalbėti pramoko vilniečių. Netrūko tokių ir kaime, ypač jeigu dar turėjo lietuviškai mokančių kaimynų, tuo labiau – tėvų, senelių.

Lietuvai grįžusioje Vilnijoje lietuviškai nors kiek mokėję vietiniai asmenys užėmė visas administracines pareigybes: nemaža dalis valsčių viršaičių, apylinkių seniūnų, jų pavaduotojų, sekretorių, policijos nuovados viršininkų, pavaduotojų, policininkų ir kt.

Apskritai pirmaisiais metais lietuviai ir lietuvių kalba čia negalėjo skųstis nei simpatijų, nei pakantumo stoka. Todėl didelė vietinių gyventojų dalis užsirašė lietuviais.

***

Toks lietuvių ir lietuvių kalbos toleravimas nepatiko buvusiai lenkų valdininkijai ir tam tikrai sulenkėjusiai bei šovinistiškai nusiteikusiai gyventojų daliai, kuri, Lietuvai netekus nepriklausomybės, ėmė svajoti atkurti 1939 m. Lenkiją.

Į Londoną emigravusios jos vyriausybės potvarkiu Rytų Lietuvoje pradėta organizuoti plati propagandinė akcija prieš lietuvius ir lietuviams lojalią vietos valdininkiją, kuri imta kaltinti bendradarbiavimu su vokiečiais.

Susiorganizavę lenkų partizanų, arba vadinamosios Armijos krajovos, būriai, siekdami vietos gyventojus atgrėsti nuo lietuvių įtakos, žudė aplenkėjusių vietų lietuviams lojalią administraciją ir aktyvesnius lietuvių kultūros veikėjus, terorizavo lietuviškai kalbančius vietos gyventojus.

Manoma, kad šią atvirą ir užmaskuotą lenkų akciją neretai šefuodavo vokiečiai, o pokario metais ja mielai naudojosi sovietai.

Likę nesunaikinti lenkų teroristų, vėliau žuvo sovietų lageriuose. O kiek lietuvių kultūros veikėjų, prisikentėję nuo buvusios lenkų administracijos ir Armijos krajovos savivaliavimų, grįžtant sovietams, neturėdami pasirinkimo, patys buvo priversti emigruoti į Lenkiją.

Pokario metais iš Maskvos tvarkoma satelitinė Lietuvos vyriausybė, susidūrusi su gudiškai kalbančių vietinių ir rusiškai kalbančių atėjūnų administracijos tandemu, dažniausiai buvo prisitaikėliška ir neveiksni.

Apskritai visos Rytų Lietuvos lietuviškasis elementas svetimų jėgų visą laiką buvo dvasiškai ir fiziškai niokojamas. Ypač sunki yra tų pakraščių padėtis, kur lietuvių gyventojai nebesudaro daugumos. Ką ir kalbėti apie už Lietuvos ribų atsidūrusios dalies gyventojus, jeigu ir dabartinės Lietuvos pietryčių kampas iki šiol nesulaukė lietuvių valdžios [pagalbos] ir baigiamas marinti. O kiek daug lietuviškai kalbančių šio krašto gyventojų su viltimi tebežiūri į Lietuvos vyriausybę kaip ir 1939 ar 1945 metais.

************

Sutrumpintas autoriaus straipsnis „Iš Lietuvos pietrytinių lietuvių šnektų likimo (iki 1945 m.)“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), p. 223–231.

Parengė Dainius Razauskas